Senosios pavasario šventės aidai – Verbų sekmadienis

Balandžio 1 diena – Verbų (palmių) sekmadienis. Kalbininko Kazimiero Būgos nuomone, žodis verba, giminingas lietuviškiems žodžiams „virbas“, „virbalas“. Manoma, kad ši šventė kilusi iš senosios baltiškos pavasario šventės.

Nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolytei, balandžio pabaigoje žemdirbiai švęsdavo pavasario atėjimo šventę, kurios metu garbindavo žemės deivę Žemyną – Žiedeklę. Šią šventę katalikų bažnyčia susiejo su Šv. Velykomis. Tai kilnojama šventė. Nicos bažnytinis susirinkimas VIII a. nusprendė Velykas švęsti praėjus 14 dienų nuo pavasario pradžios, t.y. pirmą sekmadienį po vasarinio mėnulio pilnaties. Mėnulio pilnatis kiekvienais metais būna skirtingu laiku, tai ir Velykos kasmet švenčiamos vis kitą dieną.

Pavasarinė mėnulio pilnatis būna ne anksčiau kaip kovo 21 d. Velykinės apeigos pradedamos švęsti už savaitės po Verbų (Verbinių, Verbnycos) sekmadienio. Tą dieną esą Kristus įjojęs į Jeruzalę ir žmonės jam po kojomis kloję palmių šakas. Daugelyje šalių šią dieną vadina Palmių sekmadieniu. Tam įvykiui atminti ir imta šventinti verbas. Su verbomis atliekamos apeigos susijusios su medžių kultu.

Per pavasario šventes būdavo garbinami anksčiausiai rodantys gyvybės ženklus augalai. Jie turėdavę magišką galią pagreitinti augmenijos pabudimą, pagerinti žmonių sveikatą, pašalinti visokį blogį. Tikėta, kad juose besikaupianti gyvybės – augimo ir vaisingumo jėga. Mūsų krašte tokiais augalais buvo laikomos tam tikrų gluosnių rūšys. Verbos buvo daromos iš žilvičio (gluosnio, karklo, blindės) ir kadagio. Rečiau iš išsprogusio beržo šakelių.

Mitinėje tautosakoje pasakojama, kad blindė buvusi nepaprastai vaisinga moteris. Lengvai gimdydavusi gausybę vaikelių ne tik natūraliu būdu, bet ir iš rankų, kojų bei galvos. Žemė, visų vaisingiausioji motina, ėmusi jai pavydėti tokios didelės laimės. Kai kartą Blindė ėjusi per klampią lanką, jos kojos įklimpusios į žemę taip, kad ji jokiu būdu negalėjusi jų ištraukti. Iš didelio nusiminimo ši moteris pavirtusi medžiu.

Žilvitis (gluosnis), taip pat buvo laikomas nepaprastu, šventu medžiu. Tautosakoje pasakojama, kad jis yra išaugęs iš slaptai nužudyto ir palaidoto žmogaus. Padaryta iš žilvičio birbynė prakalbanti žmogaus balsu, pasakojanti, išduodanti paslaptis ar slepiamas tiesas. Saugo nuo piktųjų dvasių. Pastaroji buvusi magiška priemonė, atgaivinanti apmirusią žemę, suteikianti jai vaisingumą, o žmonėms sveikatą, laimę.

Net ir įvedus Lietuvoje krikščionybę, žmonės neatsisakė apeigų su minėtais augalais. Bažnyčia, nepajėgdama tų papročių išnaikinti, leido juos šventinti Verbų sekmadienį žmonės šventino kadagio ir dar neišsprogusio beržo šakeles. Todėl dar gyvas paprotys Verbų rytą, o kai kada ir Velykų pirmą dieną vieniems kitus plakti šių augalų šakelėmis.

Šventintas verbas, parnešę iš bažnyčios, užkišdavo po balkiu, už šventų paveikslų, krikštasuolėje ir laikydavo metus, kol kitais parsineš naujas. Senąją sudegindavo, o pelenus išbarstydavo dirbamos žemės laukelyje (Dzūkijoje). Tikėjo apsaugine verbos galia. Šakelėmis arba nubrauktais spygliukais smilkė kambarius. Buvo tikima, kad dūmas išsklaidysiąs audros debesis, apsaugosiąs perimus kiaušinius ir vanagas nepulsiąs viščiukų. Išgenami gyvuliai būsią sveiki ir jų neskriausią vilkai, o pavasarį į laukus išeinančio artojo darbas bus našus, pats artojas sveikas, laimingas. Pasmilkę parsineštą verbą žiūrėdavę ar dūmai sklaidosi po kambarį. Sklaidosi – nelaimės aplenks namus. Traukia per duris – namuose kas nors greitai mirs…

Mokslininkų nuomone paprotys plakti verba linkint sveikatos – senesnis. Vėlesnis – apsauga nuo piktų dvasių. Dzūkijos kaimuose dar ir šiandien tikima, kad į namus, iškaišytus kadagiais ir gluosniais, „netrenksiąs perkūnas“.

Po Verbų sekmadienio ėjo vadinamosios didžiosios dienos – antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis,– šiomis dienomis mūsų žmonės taip pat atlikinėdavo įvairiausias apeigas, magiškus veiksmus, neturinčius nieko bendra su krikščionybe, o paveldėtus iš senosios baltiškos pavasario šventės. Ši savaitė dar buvo laikoma vėlių (dzūkiškai – „dūšalių“) savaitė.

Nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio žmonės laikėsi įvairių draudimų, būrė, atlikinėjo magiškus veiksmus, tariamai turinčius apsaugoti juos nuo visokių nelaimių bei blogų dvasių…

Nesupykime, jeigu Verbų sekmadienio rytą būsime nuplakti verbele. Taip elgdavosi nuo neatmenamų laikų mūsų senoliai. Anksti ryte, sugrįžę iš bažnytėlės artimieji ir radę vaikučius gardžiai miegančius, nutraukdavę antklodę ir švelniai „švencyto ėglalio (kadagio) verbeli trukteldavo per nuogas kojaites“ sakydami:

„ Ne aš mušu, Verba muša
Už savaitės jir Velykos,
Būk pasveikytas (arba drūtas, sveikas)“.

Kai kuriuose Dzūkijos kaimuose :

„ Ne aš mušu, Verba muša
Už savaitės jir Velykos,
Ar žadzi velykaicį (margutį)?“

Plakamas būdavo, kol pažadėdavo, kai kada net ir ne vieną, margutį.

Žinoma, vaikeliai būdavo plakami („švencinami“) švelniai, mylint ir sveikatos bei „Dzievulio palaimos“ linkint.

Dzūkijoje, išėję iš bažnyčios „verbeli pasišvaiscydavo jir jaunimėlis. Vieni kiciem suduodavo per rankų, galvų, pecį ca, an vietos, šventoriun ar grįždami namolio lauko keluku, mįslydami būc gražūs, sveiki, drūci kap tas amžinai žalias, drūtas ėglius. Sukirsdavo verbu jir namie likusiam, ligoniui ar seneliui:

– Verba plaka, verba plaka, Dzievulėli cielus metus,

Globok ligonį, apdalink sveikatu visus namiškius (vaikus jir senelius)…“

Dzūkijos kaimų senoliai, smagiai prisimena Verbų sekmadienius, ypač vyrai. Jie ir šiandien, kaip jaunystėje, į bažnyčią nešasi tik vieną ilgą ir lanksčia žilvyčio šakelę. Tada rykštele stengdavosi „per kojaites pašventyc akin kritusių mergaity“. Tai buvęs vienas iš būdų pasakyti, kad mergaitė jam patinka.