Nudundėjus Lietuvos prezidento ir Europos Parlamento rinkimams, artėjant Seimo rinkimams, atlėgus aistroms pats metas susidėlioti išvadas ir prognozes dėl tolimesnių perspektyvų.
Didžiausiais praūžusių rinkimų įvykiais reiktų laikyti Tautos ir teisingumo sąjungos (TTS) pirmininko Petro Gražulio išrinkimą į Europos Parlamentą, Igno Vėgėlės ir Remigijaus Žemaitaičio pasiekimus prezidento rinkimuose, po jų – stipriai pasikeitusius grynuosius skaičius sisteminių partijų rezultatuose.
Pirmasis įvykis reiškia, jog Lietuva nustojo būti išimtimi Europoje, kur tautinė politinė stovykla iki šiol buvo visiškame instituciniame užribyje. Visgi daugelį nustebino, kad ledus čia pralaužė P. Gražulis, o ne Nacionalinio susivienijimo (NS) lyderis, profesorius Vytautas Radžvilas.
Nėra jokios abejonės, kad V. Radžvilas Europarlamente turėtų daugiau ką pasakyti nei P. Gražulis. Ilgametės politikos studijos suteikia profesoriui sunkiai prilygstamos kompetencijos.
O štai konkretumu, nuoširdumu ir žmogiška šiluma P. Gražulis lenkia V. Radžvilą. Galima į valias niekinti „kvailą“ rinkėją, bet būdo savybės labiau sąlygoja žmonių pasitikėjimą nei proto savybės. Gerai tai ar blogai – kitas klausimas.
Nepanašu, kad NS būtų įvertinęs savo klaidas, tad panašu, jog jos bus tęsiamos. Pirmiausiai rinkėjai nėra tokie kvaili, kad patikėtų įkyriai besikartojančiomis šios stovyklos deklaracijomis apie „vienintelę“ tautiniams idealams ir interesams atstovaujančią partiją.
Pasipūtimas ir panieka bendraminčiams daugiau atstumia nei pritraukia.
Šalia strateginių būta ir taktinių klaidų.
Didžiausia jų buvo visiškas protestų prieš genderinę ideologiją ignoravimas. Būtent čia profesionaliai sužaidė P. Gražulis. Galima sakyti, kad šį politiką į Europarlamentą iškėlė LGBT+. Ilgametį politinį persekiojimą vainikavo vieša kontrakcija genderistų „pasididžiavimo“ dieną, pačiose rinkimų išvakarėse.
Šia korta lošė ir Krikščionių sąjunga (KS), oficialiai dalyvavusi kontrakcijoje. Šis aktyvumas, kaip ir sąjunga su Šeimų sąjūdžiu, davė rezultatą: krikščionys gavo daugiau balsų nei 2020 m. Seimo rinkimuose. Visgi iki TTS ir NS rezultatų – dar labai toli. Tai galima aiškinti keliomis aplinkybėmis.
Regimiausias skirtumas – tai reklamos kiekis. Tai iš dalies galima aiškinti finansinių galimybių skirtumu, bet būtų naivu teisintis vien juo. Pinigai ateina ten, kur yra potencialas. Tiek NS, tiek TTS aktyvumu toli lenkė KS. Vieši pastarosios veidai kalbos rišlumu ir akcentų stiprumu nusileido NS, o išraiškingumu – TTS.
Nepakankamai išryškinta ir politinė vizija. NS pateikė profesionalią ir aktyvią komandą, TTS – pirmininko aukos epopėją, o KS – tik istoriją. Išsisėmusią Vingio parko istoriją.
Neįtikino ir krikdemiškos Europos Sąjungos istorijos akcentai. Šią istoriją pasakojo ir prieštaringasis Mindaugas Puidokas, surinkęs lietuviškąją Eduardo Vaitkaus rinkėjų dalį (kitataučius pasiėmė Valdemaras Tomaševskis). Ne taip tiesiogiai apie krikščioniškąją Europos koncepciją kalbėjo ir NS, o kur dar Tėvynės sąjunga (TS-LKD) su viešai veikiančia krikdemų frakcija?
Iš kontrakcijos rinkimų išvakarėse KS išspaudė maksimumą, bet to pritrūko pasiekti konkurentų rezultatus. Tai reiškia, jog teks atnaujinti žinią rinkėjams.
TTS problema ta, kad jos lyderiui uždrausta dalyvauti Seimo rinkimuose. O jam lygaus viešumu ir – dėl aukos vaidmens – dėmesiu žmogaus šioje partijoje nėra. Tad išmintingiausia būtų jau dabar galvoti apie sąlyčio taškus su giminingomis partijomis. Čia artimiausios būtų KS ir NS partijos. Deja, akivaizdu, jog pastaroji ir toliau bandys vaidinti Kabaretą „Tarp girnų“. Tad ir TTS, ir KS lyderiams teks pasukti galvas, kas dar galėtų dalyvauti plačiame rinkiminiame – o gal ir partiniame – junginyje.
Įspūdingi I. Vėgėlės ir R. Žemaitaičio pasiekimai prezidento rinkimuose abiems suteikia progą su audra įsiveržti į Seimą. Skirtumas tas, kad R. Žemaitaitis tam turi partiją – „Nemuno aušrą“ (NA) – o I. Vėgėlė kol kas – tik savo personaliją.
Vienas iš variantų I. Vėgėlei kooperuotis su Ramūnu Karbauskiu ir jo žaliaisiais valstiečiais (LVŽS), tačiau tai reikštų, kad iš lyderio tampama pavaldiniu. Perspektyviau būtų perimti kurią nors partiją ar koaliciją, o po rinkimų su LVŽS kalbėtis kaip lygiam su lygiais.
R. Žemaitaitis jau dabar turi dvigubai daugiau balsų nei reikėjo peržengti Seimo rinkimų barjerą prieš ketvertą metų. Viena vertus jis gali tapti geidžiamu partneriu TTS ir KS. Kita vertus – jis ir be jų gali turėti frakciją. Vienintelis motyvas jam su kuo nors jungtis gali būti valdančiosios koalicijos formavimas. Tik ar NA lyderis rinksis kalbėtis su galimais partneriais rinkimams, ar po rinkimų – dar didelė intriga.
TS-LKD gavo dvigubai mažiau balsų nei ankstesniuose Seimo ir Europarlamento rinkimuose ir tik dėl menko rinkėjų skaičiaus išsaugojo tris turėtus mandatus. Tad vadinamiesiems konservatoriams belieka tikėtis, kad Seimo rinkimuose gerai pasirodys Saulius Skvernelis, kurio partija Europarlamento rinkimuose surinko gerokai mažiau nei reikalavo rinkimų barjeras 2020 m. Seimo rinkimuose. Ir dar klausimas, ar net ir laimėjęs S. Skvernelis norės laidotis su labiausiai poliarizuojančia politine jėga Lietuvoje.
Socialdemokratai (LSDP) taip pat gavo beveik dvigubai mažiau nei praėjusiuose Europarlamento rinkimuose ir šiek tiek daugiau nei pastaruosiuose Seimo rinkimuose. Kas taip nuskriaudė reitingų karalius – dar sunku pasakyti, bet didelė tikimybė, jog taip įvyko dėl populiaraus Mindaugo Sinkevičiaus skandalo ir eliminavimo, o taip pat – dėl tradicinio centro kairės rinkėjo vangumo. Šio rinkėjo akiratis vargiai siekia tarptautinius politikos horizontus, jam svarbiausia, kas vyksta jo kieme.
Tad Seime LSDP gali pasirodyti daug geriau, bet vis tiek beveik akivaizdu, kad šiai partijai teks ieškotis partnerių, pirmiausiai – LVŽS asmenyje. Pastarųjų reitingai grynaisiais skaičiais krito net pustrečio karto nuo pastarųjų Europarlamento rinkimų ir daugiau kaip tris kartus nuo Seimo rinkimų.
Taip kad triukšmingo valstiečių renesanso, kurio labiausiai bijo liberaliųjų partijų lyderiai, laukti nėra prasmės, nors – kaip ir LSDP atveju – labai tikėtina, kad į Seimo rinkimus ateis daug daugiau nei rinko į Europarlamentą.
Tai rodo, jog tiek valstiečiams su socialdemokratais, tiek liberaliosioms partijoms reiks mažesniųjų brolių, kurie dėl auksinių persvaros balsų gali įgyti ypatingos įtakos. O čia jau erdvė susivienijusiai politinei alternatyvai, jei tokia atsirastų. Panašu, kad Antano Smetonos laikų šūkis „Tautos jėga – vienybėje“, kad ir kaip iš jo tyčiojosi NS komanda, vėl tampa aktualus.
Na, o pastarosios partijos politika, be jos pačios, regis, rimtu veiksniu atrodo tik Matui Maldeikiui, kuris bando guostis, gavęs gerą antausį nuo P. Gražulio.
Dabar daug kas priklausys nuo alternatyviųjų partijų diplomatijos, aktyvios ir profesionalios veiklos, patrauklios komandos ir vizijos. Jei pavyks tai pateikti, galima kalbėti ne tik apie Seimo barjerą, bet ir apie valdančiąją koaliciją.
Autorius yra politologas