Strateginės aplinkybės

Kijevas siunčia signalus, jog sutinka su visomis JAV sąlygomis, kad gautų 61 mlrd. dolerių paketą gynybai nuo Rusijos. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad sutinka pagalbą gauti kredito pavidalu.

„Pasakysiu dar daugiau, jei pasiūlytų duoti paketą kreditan šiandien arba nemokamai viską po metų, mes pasakytume tik šiandien. Čia nėra jokio pasirinkimo. Mes norime išgyventi ir laimėti. Stengiamės tai daryti įvairiais būdais“, – sakė V. Zelenskis.

Tačiau, siekdamas paramos, Kijevas, mūsų galva, daro labai vieną didelę strateginę klaidą. Ši klaida – tai Ukrainos prezidento pareiškimai (jau ne pirmą sykį), kad Vakarams nereikia tiesiogiai kištis į Ukrainos – Rusijos karą ir siųsti į „konflikto zoną“ savo karių.

Manome, jog tai atitinka Maskvos planus, tuo tarpu Kijevas pervertina savo jėgas, projektuodamas karo eigą globalios situacijos kontekste.

Puikiai žinome, jog šiandieninės Ukrainos lyderiai iškėlė prieš save tikslą sunaikinti Rusijos imperiją ir tapti istorinėmis asmenybėmis. Šis tikslas nepaprastai kilnus ir teisingas. Deja, jis nėra realus.

Su visa pagarba Ukrainos lyderiams, drįstame teigti, jog šis planas neįgyvendinamas. Puikiai žinome Kijevo poziciją, kad „Ukraina niekada nesiklaups ant kelių“.

Turime pripažinti, kad Maskva šiai invazijai ruošėsi mažiausiai 14 metų ir pasiklojo visas įmanomas karines – ekonomines pagalves, o Kijevas (ir Vakarai) pateko į karo mėsmalę tam tinkamai nepasirengęs.

Todėl teigiame, kad Ukraina be tiesioginio Vakarų įsikišimo šiame etape karo nelaimės. Ypač su varginga Vakarų karine – finansine parama.

Tačiau jei Ukrainos žemėje atsiras Vakarų kariai – tai reikš NATO šalių globą ir tiesioginį kišimąsi į Ukrainos statuso klausimą. Ir tai bus signalas ne tik Maskvai, o pirmiausia Pekinui, su kuo Rusijos sąjungininkai turi reikalų.

Ukrainos prezidento kanceliarijos patarėjas Michailas Podoliakas pareiškė, kad JAV turėtų apsispręsti, ar jos ir toliau siekia būti pasaulio lyderėmis, ar nori izoliuotis ir dalyvauti vidaus politikoje.

Pasak Podoliako, jei Rusija laimės šį karą, pasaulis taps visai kitoks. „JAV supras, kad reputacija vis dėlto yra labai svarbi. Jei nori atrodyti taip, kaip nuolat apie save kalbi, pageidautina į tai investuoti atitinkamus pinigus“, – aiškina Podoliakas.

Mes (Lietuva, Lenkija, Ukraina) turime nustoti auklėti JAV ir tikėtis užjūrio „amerikono, visada ateinančio į pagalbą“. Palikime tą amerikoną ramybėje, tegu jis ramiai valgo savo hamburgerį ir pagaliau pasirenkime gintys patys. Taip, kaip tai darėme daugiau nei 500 metų.

Reikšmingi postūmiai

Užsienio žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, jog „Slovakijos prezidento rinkimus, surinkęs 53 proc. balsų, laimėjo prorusiškas kandidatas“ Peteris Pelegrinis.

Skelbiama, jog tai yra Kremliaus jėgų pergalė Vidurio Europoje, Slovakijos ir Rusijos ryšių stiprinimas. Naujasis Slovakijos prezidentas nepritaria karinės ir finansinės pagalbos teikimui Ukrainai.

Visgi, tai nėra galutinė prorusiškų jėgų pergalė Slovakijoje, nes šalies prezidentas turi ribotas galias, tačiau labai rimtas signalas į prorusiškų jėgų suaktyvėjimą Europoje.

Matome vis daugiau informacijos, kaip Kremlius per tarpininkus perka politikų palankumą Rusijai ir tam tikroms Maskvos politinėms grupuotėms.

Grasindamas atskiroms šalims, stumdamas savo lėles į Europos valstybių vadovų postus, Kremlius turi labai aiškų tikslą sugriauti Vakarų šalių vienybę, susilpninti paramą Ukrainai.

Matome, kaip panašiu principu Kremlius jau stumia savo lėles ir mūsų šalies rinkimuose. Tai labai pavojinga Kremliaus hibridinio karo prieš Vakarus dedamoji dalis.

Vakar protestuotojai Izraelyje išėjo į Tel Avivo ir kitų miestų gatves, reikalaudami Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanjahu atsistatydinimo ir pirmalaikių rinkimų.

Demonstrantai ragino paleisti visus Gazos ruože laikomus Izraelio įkaitus arba sugrąžinti visus juos gyvus. „Mes nebijome, jūs sugriovėte šalį, o mes ją sutvarkysime. Mes norime, kad jie (įkaitai) grįžtų gyvi, o ne karstuose“, – skandavo protestuotojai.

Sudėtingas metas „Dievo Sūnaus“ žemėje. Mes neteisiname ir nesmerkiame nei vienos pusės. Matėme, kaip Benjaminas Netanjahu liūdėjo nukankintų tėvynainių Vilniaus geto gatvėse, suprantame kodėl žydai sako „daugiau – niekada“.

Žydų tauta labai gerai pamena laikus, kuomet buvo niekinama ir naikinama nacių siautėjimo metais. Tragedija virto istorine nuoskauda. Baime. Baime, kad istorija nepasikartotų. Tačiau baimė virto karu, karas – naujomis aukomis. O žmonės to nebenori.

Protestų banga ritasi ir per Vengriją. Žmonės prie šalies parlamento pastato reikalavo Orbano atsistatydinimo. Į minią kreipėsi opozicionierius Peteris Magjaras (Péter Magyar), kaltindamas šalies valdžią korupcija, sisteminės propagandos kūrimu ir valdymu. Girdėjosi kaltinimai, jog Vengriją valdo oligarchų ir valdininkų „mafija“.

„Žingsnis po žingsnio, plyta po plytos, mes susigrąžiname savo tėvynę ir kuriame naują šalį – suverenią, modernią, europietišką Vengriją“, – sakė Magjaras šalininkams.

Veiksmai ant žemės

Rumunijoje netrukus prasidės NATO karinių jūrų pajėgų pratybos „Sea Shield 24“, kuriose dalyvaus 13 šalių. Pažymima, kad pratybose dalyvaus Gruzija, Moldova, Bulgarija, Prancūzija, Graikija, Italija, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Turkija ir JAV.

Manevrai vyks Juodojoje jūroje ir Dunojaus upėje. Jose dalyvaus daugiau kaip 2,2 tūkst. karių ir 135 kovinės technikos vienetai. Bus vykdomos gelbėjimo operacijos, kovojama su „priešu“ upėse ir jūroje, teikiama pagalba laivams, patekusiems į nelaimes, užtikrinamas ypatingos svarbos infrastruktūros objektų saugumas.

Vakar fašistinė Rusija smogė Odesos uosto infrastruktūrai. Teigiama, jog į miestą buvo paleista balistinė raketa „Iskander-M“.

Lietuvoje

Driskiai ir valdžia.

Kas yra driskius? Tai ne tik nuplyšęs, nusmurgęs, nekarpytomis, pajuodusiomis panagėmis išsiskiriantis gyvis, siekiantis plėšti, vogti, lakti ir voliotis, kaip kiaulė srutose. Tai gali būti ir kostiumuotas dabita, kuriam vieną dieną „nušvito“ galvoje, jog „valstybė – tai aš“.

Toks mentalinis kaimo liumpenas, patekęs į rimtesnį valdžios postą, ima įsivaizduoti, kad įgyta pareigybė – tai jo asmeninis nuopelnas, o pareigos – nuosavybė.

Todėl su ta nuosavybe pastarasis ima elgtis, kaip su šaldytuvo turiniu ar sodo inventoriumi. Valdininkas – driskius šiuos dalykus, ne savo protu ir rankomis uždirbtus, laiko savo prigulmybe ir mano esąs įgaliotas jais disponuoti.

Būtent tai ir yra didžioji minėtojo vargetos bėda ir tragedija. Padalijęs „ukazus“, prataškęs svetimus pinigus, toks prakutęs kaimietukas būna nuspiriamas atgal į visuomenės užribį, iš kurio paprastai niekuomet nepakyla.

Tačiau kol jis taškosi svetimomis gėrybėmis, kenčia jį išrinkę piliečiai.

Rinkite atsakingai, mielieji.

Dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, UAB Vilkeda, Lietuvos aludarių gildijai ir visiems jums už palaikymą bei supratimą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas.