Taip jau atsitiko, kad Alke paskelbus Vilmanto Krikštaponio rašinio „Ne vien ginklu, bet ir laisvu spausdintu žodžiu kovojęs už Tėvynės laisvę“ tris dalis, liko nepaskelbtos IV ir V jo dalys. Metų pabaigoje – ištaisome neapsižiūrėjimą ir skelbiame abi trūkstamas dalis. Pirmosios trys dalys čia: I dalis, II dalis, III dalis.
***
Be galo sunkus Lietuvai tai buvo laikotarpis. Ypač skaisti vilties kibirkštėlė tiek Konstantinui Liuberskiui-Žvainiui, tiek ir daugeliui laisvės išsiilgusių lietuvių sužibo, kai juos pasiekė žinia apie 1956 metų įvykius Lenkijoje ir Vengrijoje.
Tačiau tuo metu tai buvo tik menkutė viltis siekusiems laisvės. Tos laisvės siekdamas ir už ją kovodamas, kreipdamasis Šv. Kalėdų proga į Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio talkininkus, „Partizanų šūvių aido“ puslapiuose, 1956 metų pabaigoje, K. Liuberskis-Žvainys rašė (68):
Ši naktis – tai paslaptinga, dažnai pasakose, dainose ir legendose minima pilna Dievo malonių Šventoji Kūčių naktis. Šią naktį, štai dabar šiomis valandomis, sakoma, jog prakalba visi gyvuliai ir žvėrys, paukščiai ir skriaudžiamieji nebyliai sutvėrimai. Jie, trumpam laikui gavę taip brangią dovaną – kalbą, – su džiaugsmu dalinasi šios Šventosios nakties įspūdžiais, jos paslaptingu didingumu, jos šventumu. Jie su širdgėla, su nuoskauda skundžiasi šią naktį Viešpačiui, išpažįsta Jam visas, dažniausiai iš žmonių patirtas, skriaudas ir neteisybes, vargus ir persekiojimus. Šią naktį, šią Šventą Kūčių naktį išgirsta visų silpnesniųjų skundus, išklauso jų prašymus. Todėl ir mes, mieli laisvės kovotojai, nešdami baisiosios vergijos sunkiausius vargus, skriaudas ir kančias, kentėdami kiekviename žingsnyje pavergėjo persekiojimus ir jo šėtoniškus engimus, prašykime šią paslaptingąją Kūčių naktį Viešpaties, kad Jisai pagelbėtų mūsų šventoje tautos kovoje, kad Jisai priartintų pergalės valandą, kad leistų greičiau nusikratyti taip ilgai jau veržiančius mus vergijos retežius, kad leistų galimai anksčiau išvysti kaip visų mūsų išsvajotą laisvės ryto nuostabiąją aušrą. Jisai, išklausydamas šią Šventąją Kūčių naktį mūsų skriaudžiamųjų nusiskundimus, išgirs ir mūsų prašymus, pamatys mūsų kentėjimus, pagelbės pergalėti raudonąjį slibiną… Brangūs bendros kovos broliai. Jau daug, kaip ši, Šventųjų Kūčių naktų, ir daug, kaip ryt, snieguotų Kalėdų šventų dienų praleidžiame susispaudę narsiame Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio būrelyje baisiame priešo persekiojime, nuolatiniuose pavojuose, mirties glėbesčiavimuose… Kiek daug per šią sunkią tautos kovą toji bedantė, juodaakė kaulėtomis rankomis, baisioji mirtis pasigrobė mūsų mielų kovos brolių iš įvairių partizanų būrių į šaltuosius, be kryželių kapelius… Kiek daug per tuos sunkiuosius mūsų Tėvynės metus šauniųjų Lietuvos vyrų krūtinių sudraskė burliokų serijų kulkos, sustabdydamos jų drąsių širdžių plakimą, išplėšdamos jų jaunas gyvybes… Kiek daug narsiųjų Lietuvos vyrų kraujo sugėrė Tėviškės žemelė per visą didingosios kovos laikotarpį?.. Bet, mieli kovotojai už laisvę, žinokime, tikėkite, jog visa tai padaryta neveltui. Žinodami gerai, kad visos sudėtos Lietuvos Laisvės Kovos aukos nepradings, neliks užmirštos. Jau ir dabar apie tai kalba, sako mūsų partizanų daina: Nedings jūsų kraujų lašeliai, Kur laistės gatvių purvuose, Viską primins kalnai, upeliai, Balti kryželiai miškuose… Tik pagalvokime, susikaupkime ir prisiminkime, kiek tasai siaubūnas, baisusis žmogėdra sovietas išgėrė daug karšto kraujo mūsų narsių brolių, tvirtų sesių ir tėvų… Kiek nesuskaičiuojamai daug jų kaulių, negiliai apkastų, šala Sibiro ledynuose… Kiek jų, pusiau apmirusių nuo baisiausių neįsivaizduojamų kančių, pūva storųjų kalėjimo sienų slegiami! Juk visą mūsų tėvynę, mūsų gražiąją žaliais kloniais ir sidabriniais upeliais žėrinčią Lietuvą, tiek begėdžiai valkatos, atvykę iš Rytų, nuteriojo, sukruvino, išniekino… Bet ateis laikas, išauš keršto diena, kada prisikėlusi tiesa atmokės jiems. Jau pirmieji tos sutryptos ir perblokštos po burliokų kojų tiesos šviesieji pragiedruliai žybtelėjo Lenkijoje, Poznanės drąsiųjų darbininkų streike. Jinai, toji mieliausioji pasaulio teisybė ir laisvė, šviesiau nei saulė buvo sužibėjusi Vengrijoje. Nors Kremliaus plėšikų gaujos, pasiųstos geležimi ir plienu kaustytos laukinių geltonveidžių mongolų divizijos, išžudė tūkstančius Vengrijos Laisvės kovos didvyrių, nors kariški šarvuočiai ir tankai traiškė Budapešto gatvėse dešimtis tūkstančių suvis nekaltų moterų, vaikų ir senelių, bet baisioji sovietų karo mašina nepajėgia nužudyti besikeliančią laisvę, baisiomis kulkosvaidžių serijomis nepajėgia užslopinti vengrų krūtinėse degantį laisvės troškimą, užgniaužti tiesos sugrįžimą… Dar ir šiandien, štai šiomis minutėmis, alkio ir šalčio iškankinti, priešo persekiojami, tūkstančiai didingų Vengrijos karžygių, viską perkęsdami, streikuoja, neina į fabrikus dirbti, reikšdami protestą prieš sovietų kremliškosios diktatūros pasiųstųjų kaulėtažandžių mongolų divizijų buvimą jų gimtojoje žemėje. Jie, tie paprasti, bet narsūs vengrų darbininkai, protestuoja prieš savo brolių trėmimą į baisiojo Sibiro nasrus, į bado šmėklos rankas. Jie kovoja, nesiliauja, kovoje nepalūžta ir, mano manymu, anksčiau ar vėliau laimės. Tikrai laimės, kaip lygiai laimėsime ir mes savo didingą laisvės kovą, už kurią tiek daug per 12 metų aukų sudėjome. Juk nėra mūsų pavergtoje tėvynėje gimtosios žemės pėdos, kuri nebūtų aplieta Sąjūdžio dalyvių krauju, nėra girios, kurioje neilsėtųs kovoje už laisvę kritęs laisvės kovotojas, nėra krūmo šakelės, kuri nebūtų suvilgyta žilagalvių motinų skausmo ašarėlėmis, nėra paukščio visoje mūsų pavergtoje Tėvynėje, kuris nebūtų girdėjęs laukinių atėjūnų plėšomų mūsų seserų raudojimų… Todėl šis skausmas, ašaros, ši baisi kančia ar nekaltai išlietas kraujas kyla į dangų, šaukiasi Dievo rūstybės, prašo, kad sudraustų raudonąjį Kremliaus šėtoną… Ir mes, mieli Sąjūdžio kareiviai, laimėsime savo didingąją laisvės kovą. Mes parnešime laisvės žibintą į savo pavergtąją Tėviškėlę. Nuo šio žibinto nušvis aptemusi, ūkanota, vergijos kančiomis pažymėta padangė… Suplasnos laisvasis vėjelis nuniokotais dirvonais… Pradings skausmas ir kančia iš mūsų krūtinių, nudžius ašaros nuo motinų veidų, suskambės himnas, suplėvesuos trispalvė… Tiktai daugiau ryžto, ištvermės, daugiau jėgos ir pasiaukojimo, pakol kova už laisvę nėra baigta, pakol tėvynė nėra laisva, pakol musvisus jungia ir veda į šventąjį tikslą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio priesaika…
Daug buvo tikėtasi iš įvykių Lenkijoje ir Vengrijoje. Tačiau sovietinis režimas su savo ginkluotomis pajėgomis, brutaliausiais būdais netruko numalšinti taikų lenkų ir vengrų pasipriešinimą. O ką jau kalbėti apie mūsų Tėvynėje vyravusią padėtį, kai ginkluotas pasipriešinimas prieš sovietus jau buvo visiškai nuslopintas.
Grįžtant atgal, prie K. Liuberskio-Žvainio leisto „Partizanų šūvių aido“, reikėtų pažymėti, jog šis paskutinis ginkluoto pasipriešinimo periodinis leidinys buvo šiek tiek asmeniškas, perpintas asmeniniu skausmu.
Suprantama, kad 1956–1957 metais laisvės kovotojų spauda jau nebevaidino tokios ideologinės reikšmės kaip aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo metais. Juk tuomet jau nebeaidėjo partizanų šūviai, o liko, deja, tik jų aidas.
Didžioji fiziškai nesunaikintos mūsų tautos dalis, išprievartauta, įbauginta, ištremta, nešė pavergėjų užkrautą jungą šaltajame Sibire bei Tėvynėje, nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro veltui dirbo kolchozuose.
Praėjus nuo to laikotarpio daugiau nei pusšimčiui metų, šių dienų periodinės spaudos leidėjai bei labiau išprusę skaitytojai, galėtų ginkluoto pasipriešinimo periodinės spaudos leidėjų atžvilgiu pareikšti ne vieną priekaištą, dėl jų rašiniuose pasitaikančio daugžodžiavimo ar netgi dėl perdėto jausmingumo.
Tačiau būtina atsižvelgti į tai, jog laisvės kovotojai rašė, kaip sugebėjo, ypatingai sunkiomis pogrindžio sąlygomis stengdamiesi išlikti ir dar suteikti vilties dvasiškai ir fiziškai nenuskurdintiems tautiečiams.
Nors K. Liuberskis-Žvainys ir tikėjo, jog kada nors ateis ta valanda, kada mūsų Tėvynė atgaus laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau nuo 1957 metų, matyt nebematydamas perspektyvos toliau leisti laisvės kovotojų spaudą, „Partizanų šūvių aido“ leidimą nutraukė.
Koks gi tolimesnis Juliaus Adomaičio-Erdvilo bei K. Liuberskio-Žvainio likimas? Sunku šiandien nuspėti, kokių slaptų ateities planų anuomet turėjo K. Liuberskis-Žvainys. Jis 1957 metų vidurvasarį, atėjęs kartu su J. Adomaičiu-Erdvilu į Lukošių namus, jiems tepasakė: „Daugiau nebesusitiksime“.
Tačiau po keturių savaičių, atgal į Lukošių namus grįžęs vienas J. Adomaitis-Erdvilas, sodybos šeimininkams paaiškino, kad jis susidūręs su milicininkais ir jie jį sužeidę, o kur dingęs K. Liuberskis-Žvainys, jis nežinąs (69).
Po kurio laiko, kai iš saugumo akiračio dingo K. Liuberskis-Žvainys, KGB tendencingai paskleidė gandą, kad šį esą nušovė J. Adomaitis-Erdvilas (70, 71). Tačiau tai buvo visiška netiesa.
Adomaičio-Erdvilo likimas susiklostė tragiškai. Kurį laiką gyvenęs pas Lukošius ir apsigydęs patirtą sužeidimą, jis iš šių namų išėjo. Vis dažniau J. Adomaitis-Erdvilas pradėjo užeidinėti į savo gimtuosius namus. Apie tai, per savo agentus netruko sužinoti saugumiečiai, kurie į tą vietovę pasiuntė KGB agentų-smogikų grupę, nužūdyti šio laisvės kovotojo.
Kad ir kiek atsargus buvo J. Adomaitis-Erdvilas, tačiau 1958 m. rugsėjo 19 d., anuometiniam Žagarės rajonui priklausiusiame Žeimių miške, prie Biliūnų kaimo, pakeliui į tėvų namus, KGB agentai-smogikai Lazda ir Ramojus, užklupę jį iš pasalų, nušovė (72, 73).
Koks gi tolimesnis buvo K. Liuberskio-Žvainio likimas? Kad ir kaip saugumas stengėsi susekti jį ir nustatyti jo buvimo vietą, visa tai jokių rezultatų nedavė.
Jau atgimimo laikotarpiu, remiantis vieno liudininko parodymais teigta, jog K. Liuberskis-Žvainys1958 ar 1959 metais, Raimondo Aukskalnio pavarde, gydėsi Rygos tuberkuliozinėje ligoninėje. Tačiau šis teigimas taip ir nepasitvirtino. Buvęs minimo laisvės kovotojo vaikystės laikų draugas Tadas Danta šio straipsnio autoriui pasakojo (74):
…Apie 1959 metus mane, grįžusį iš Sibiro ir gyvenantį Šiauliuose, kartą išsikvietė KGB… Paklausė: „Ar pažįsti lakūną Kostą Liuberskį?“ Atsakiau „Kosto Liuberskio nepažįstu.“ Aš jį gerai pažinojau, nes juk kartu mokėmės Žagarės „Saulės“ draugijos mokykloje. Vėliau apie Kostą Liuberskį sklido kalbos, kad jis pagrobęs iš sovietų lėktuvą ir išskridęs į užsienį. Bet tai buvo kalbos…
KGB per savo agentus, laikui bėgant sužinojo, kad K. Liuberskis-Žvainys slapstėsi pas savo rėmėjus Liucija ir Vincentą Lukošius. Čia 1965 m. rugsėjo 14 d. saugumo kapitonai Nikolajus Šaninas ir Michailas Vertrenka, dalyvaujant kviestiniams, KGB agentams-smogikams Broniui Kalyčiui ir Kaziui Našliūnui, atliko kratą, kurios metu paėmė pas Lukošius likusius partizanų daiktus.
Užrašus L. Lukošienė sakė sudeginusi (75). Tačiau nevertėtų apsiriboti tik tai, kas šiandien yra randama archyvuose, nes realybė būna kiek kitokia, tokiaji buvo ir šiuo atveju. Šio straipsnio autoriui L. Ir V. Lukošių dukra Edita Lukošiūtė-Igaunė, pasakojo (76):
…Aš gerai atsimenu kad mūsų sodybos tvarte, po grindimis gyveno partizanai… Kai jie pas mus nebegyveno, iš mamytės kalbos supratau, kad ji ir tėvelis, žinant dar Artūrui Gietui, sodyboje prie obels, į aliuminę kaną sudėję ir vašku aplieję, į žemę užkasė mūsų namuose gyvenusių partizanų kažkokius raštus…
Reikia manyti, kad anuometinė sovietų aukščiausioji valdžia ir KGB vadovybė darė spaudimą savo pavaldiniams, kad iki tol nerado ir nelikvidavo ieškomų laisvės kovotojų St. Erstikio-Paparčio, Patašono ir K. Liuberskio-Žvainio.
tikslui KGB sudarė agentų-smogikų grupę, kuri nuolat slankiojo Kruopių, Skaistgirio, Šakynos bei Žagarės miškuose, tačiau minėtų partizanų pėdsakų šiuose kraštuose ir tąkart neužtiko (77).
Kad K. Liuberskis-Žvainys ir kiti likę gyvi laisvės kovotojai sovietų valdžios buvo intensyviai paieškomi ir vėlesniais metais, patvirtina aukščiausiosios jų valdžios Lietuvoje dokumentai ir priimti nutarimai. Štai LKP CK Prezidiumo nutarime 1963 metų birželį, rašoma (78):
…Iki šiol nesurasti ilgą laiką besislapstantys ginkluoti nelegalai Kraujelis, Erstikis, Liuberskis ir Končius. Silpnai dirbama atskleidžiant įvairiu metu nacionalistų ir kitų priešiškų elementų įvykdytus veiksmus, tarp jų ir keletą teroristinių aktų.
Tarsi atsakydamas, 1964 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos SSR Prokuroras Viktoras Galinaitis, nutarė K. Liuberskį-Žvainį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos SSR BK 62 str. 1 dalį ir 70 str. Buvo paskelbta St. Erstikio ir K. Liuberskio sąjunginė paieška.
LKP CK Prezidiumas priėmė Antano Sniečkaus parašu patvirtintą nutarimą „Dėl KGB prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos darbo ir priemonių jam gerinti“. Nutarime, datuotame 1963 m. rugsėjo 24 d., įsipareigojama (79):
…Pasiekti, kad valstybės saugumo organai laiku atskleistų nusikalstamus kėslus puoselėjančius asmenis ir laiku sustabdytų antitarybinius jų veiksmus (…), kryptingai vykdant priemones prieš tikruosius tarybinės valstybės priešus, kartu sustiprinant profilaktinį, auklėjamąjį darbą su asmenimis, kurie daro prasikaltimus dėl savo politinio nebrandumo. Įpareigoti respublikos KGB vadovus ir operatyvinius darbuotojus daugiau dėmesio skirti ryšių su masėmis stiprinimui ir rėmimuisi masėmis kaip viena iš svarbiausių valstybės saugumo organų sėkmingos veiklos sąlygų. Nuolat teikti visokeriopą paramą partiniams, tarybiniams ir komjaunimo organams stiprinant ideologinį darbą su masėmis, politinį darbo žmonių auklėjimą, ugdant revoliucinį jų budrumą.
Pravartu pažymėti tai, jog LSSR KGB suaktyvinus veiklą, buvo gauta ir rezultatų. Tai randama LSSR KGB 2-osios valdybos 2-ojo skkyriaus viršininko Antano Naro pažymoje apie skyriaus darbą verbuojant, auklėjant, parengiant ir panaudojant agentūrą. 1966 m. rugpjūčio 19 d. datuotame rašte pašymima (80):
Dirbančių su operatyvinės įskaitos bylomis ir tiriančių apie nacionalistus surinktą medžiagą agentų darbo analizė rodo, kad jų užverbavimas visiškai pasiteisino ir padėjo operatyviau vykdyti skyriui iškeltas užduotis. Pavyzdžiui, 1965 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn., užverbavus agentus „Janis“ ir „Eleonora“ ir kartu su jais vykdant buvusių banditų teroristų Erstikio ir Liuberskio paiešką, buvo gauta duomenų, kurių pagrindu atlikus operatyvinį tyrimą šie banditai buvo surasti.
Skaitytojams gali būti įdomu, o kas gi tie KGB agentai „Janis“ bei „Eleonora“? Tai asmenys bendradarbiavę su sovietų saugumu, kurie dėl įvairių priežasčių neišsiliustravo. Vieno iš jų jau nebėra ir gyvųjų tarpe. Tuo metu Žagarės rajono KGB įskaitoje buvę agentai „Janis“ buvo Šventupių (dabartinis Akmenės rajonas) kaimo gyventojas, eigulys Alfonsas Damskis, kuris buvo ilgamečiu MVD – KGB agentu (81), o „Eleonora“, buvusi to paties rajono Eglių Girios (dabartinis Joniškio rajonas) kaimo gyventoja Julija Aldona Ceizarienė.
Aukščiau minėtas dokumentas yra paskutinis iš KGB dokumentų, šiandien esančių Lietuvos archyvuose. Vėlesnių metų dokumentuose, apie minėtus asmenis nieko daugiau neberandama. Būtų galima manyti, jog St. Erstikis-Papartis, Patašonas ir K. Liuberskis-Žvainys tais metais ir žuvo.
Jei jie gyvi būtų patekę į saugumiečių rankas, visa tai, kaip ir jų teismo procesas būtų nuskambėję mūsų krašte ir už jo ribų, plačiai. Dėl St. Erstikio-Paparčio, Patašono, gali būti tai, jog saugumiečiams pavyko jį nušauti ar nustatyti tik kapavietę.
Tačiau kas liečia cituoto dokumento ištraukoje K. Liuberskį-Žvainį, tai neįtikėtina. Taip matyt LSSR KGB vadovai norėjo prieš savo vadovybę pateisinti nebent tik savo neveiklumą. Kad K. Liuberskis-Žvainys ir vėlesniais metais buvo gyvas ir buvo KGB agentų – smogikų paieškomas, patvirtina jį anksčiau pažinojęs buvęs Ročkių (dabartinis Joniškio rajonas) kaimo gyventojas Stanislovas Jasutis, kuris šio straipsnio autoriui pasakojo (83):
…Iki 1969 metų rudens gyvenom Ročkių kaime, pagal pat Jurdaičių mišką. Liuda (S. Jasučio žmona – V. K.) 1967 metais buvo nėščia ir tų metų rudenį mums gimė Nijolė (dukra – V. K.). Tų metų birželį ar liepą, nuėjau į ganyklą perrišt karvės. Ganykla buvo pačioj pamiškėj. Man būnant prie karvės, iš miško išėjo du ginkluoti vyrai. Tie priėję prie manęs šnekino, sakė kad būktai ieško trečio draugo. Paklausė ar tom dienom kaime nemačiau vieno žmogaus ir parodė to nuotrauką. Nuotraukoj buvo nupaveiksluotas Žvainys. Tas su kitais draugais 1951–1955 metais, pas mane ateidavo valgymo. Aš tiem dviem vyram pasakiau, kad to žmogaus nesu matęs. Tada tie, manęs nieko nebklausę nuėjo į mišką. Aš tuo kartu į namus…
Vargu ar pokario laisvės kovų istorijoje galime rasti analogiškų atvejų, kai prieš keletą likusių gyvų, o vėliau ir prieš vieną partizaną – K. Liuberskį-Žvainį, buvo mestos visos valdžios ir represinės okupantų pajėgos. Ar tai ne okupacinės sovietų valdžios kapituliacija, prieš savo Tėvynę, jos laisvę mylėjusį laisvės kovotoją?
Liuberskio-Žvainio tragiško likimo faktai atsiskleidė tik po daugelio metų, kai Lietuva jau buvo atkūrusi nepriklausomybę.
Persekiojamas okupacinės valdžios ir jos represinių struktūrų, K. Liuberskis-Žvainys gyveno nelegalų gyvenimą savo Tėvynėje. Jam ne kartą, o ypač šaltuoju metų laikotarpiu, teko glaustis tai pas vieną, tai pas kitą patikimą žmogų Kruopių, Skaistgirio, Šakynos bei Žagarės apylinkėse, o kartais ir toliau nuo dviejų respublikų sienos Duobelės rajone, Latvijoje. Tai tęsėsi iki 1969 metų rudens.
Laikai jau buvo pasikeitę, tačiau tik ne į gerąją pusę. Išaugo nauja karta, o laisvės kovotojų vesta kova prieš okupantus ir jų parankinius buvo jau praeityje. Iš tolimos ir varginančios tremties, į Tėvynę jau buvo grįžę lietuviai, kurių tik maža dalis, nelengvomis sąlygomis apsigyveno savame krašte. Pas kai kuriuos iš jų užeidavo ir K. Liuberskis-Žvainys.
Kartą 1969 metų rudenį jis užėjo ir pas iš tremties jau senokai grįžusius Juliją ir Konstantiną Šiušas, gyvenusius Kruopių apylinkei priklausiusiame Liepkalnio kaime (Akmenės rajonas). Kiek kartų K. Liuberskiui-Žvainiui teko lankytis tuose namuose, iki šiol žinoma nėra. Tačiau yra žinoma tik tai, kad J. Šiušienė buvo jo kovos draugo St. Lazdausko-Žydo sesuo ir tai, matyt, jam teikė pasitikėjimo šia šeima. Žinoma ir tai, kad K. Liuberskis-Žvainys prašęs Šiušų, kad šie jam leistų savo namuose žiemai įsirengti slėptuvę. (84)
Lietuviai, grįžę iš tremties, buvo netik išvarginti jos, bet ir vengė savo namuose slėpti valdžios ir jos represinių struktūrų paieškomą asmenį. Taip buvę tremtiniai dažnai elgėsi ir vien todėl, kad bijojo užsitraukti sovietų valdžios nemalonę ar net ir vėl patirti represijas.
Taip matyt pasielgė ir J. bei K. Šiušos, nesuteikę galimybės K. Liuberskiui-Žvainiui apsigyventi savo namuose. Laikinam prieglobsčiui 1969 m. spalio 2 d. ankstų rytą, jį K. Šiuša nuvedė pas netoliese gyvenusią Šiušų žento Algirdo Žukausko seserį Albertiną Lunkevičienę (85), kuri su šeima gyveno buvusioje Alkiškių evangelikų liuteronų parapijos dvaro sodyboje. Mat tiek J. ir K. Šiušos, tiek ir K. Liuberskis-Žvainys manė, kad tuose namuose šiam bus suteiktas saugus prieglobstis. Tik deja…
Vargu ar J. ir K. Šiušos bei K. Liuberskis-Žvainys tą kartą galėjo suvokti, kad čia šio ilgus metus pogrindžio sąlygomis gyvenusio laisvės kovotojo, jau tykojo išdavikiška mirtis.
Tą pačią dieną, kai tik K. Šiuša atvedė pas Lunkevičius K. Liuberskį-Žvainį, A. Lunkevičienė namuose palikusi vyrą, sūnų ir dukrą bei namo palėpėje besiilsintį K. Liuberskį-Žvainį, slapčiomis nuvyko pas tuometinį Kruopių apylinkės pirmininką Joną Gadliauską ir pranešė apie jos namuose apsistojusį, seniai sovietų valdžios ir jos represinių struktūrų paieškomą pokario laisvės kovotoją.
To ir tereikėjo, kad Kruopių apylinkės pirmininkas kreiptųsi į miliciją, o ši susisiektų su saugumu, o šis nužūdytų dar besislapstantį „banditą“. Žaibiškai tąkart buvo mobilizuotos vietos ir aplinkinių rajonų KGB pajėgos. Karinės – čekistinės operacijos planą parengė Šiaulių KGB skyriaus vadovas Bronislovas Žilinskas, kartu su Akmenės, Joniškio bei Radviliškio rajonų saugumo padalinių vadovais: Anatolijumi Sokolovu, Vladu Stankevičiumi ir Algirdu Karpavičiumi.
Jie kartu dalyvavo K. Liuberskio-Žvainio nužudymo operacijoje, kuriai vadovavo B. Žilinskas (86). Kaip viskas vyko, šio straipsnio autoriui bei Aivarui Balodžiui, tiesioginis šios karinės – čekistinės operacijos dalyvis Janis Kauzonas pasakojo:
…Tarnavau Vidaus kariuomenės dalinyje prie Šiaulių. Tai buvo 1968–1970 metai. Vieną rudens dieną 1969 metais, tarp 10 ir 11 valandų, buvo gautas įsakymas greitai išvažiuoti į kovinę operaciją. Važiavome apie 30 kareivių su vyresniuoju leitenantu Aleksejumi Nazarovu. Taip važiavome apie 50–60 kilometrų į Šiaurės pusę nuo Šiaulių. Privažiavome gyvenvietę pavadinimu Kruopiai. Čia mus sustabdė du vyrai. Kai sustojome ir truputį palaukėme, prie mūsų automobilio privažiavo lengvasis automobilis ir iš jo išlipo dar trys vyrai. Mes likome kėbule. Automobilio kabinoje, su vairuotoju važiavo Nazarovas. Priekyje stovėjo dar vienas lengvasis automobilis, kuriuo buvo atvažiavę tie, kas mus sustabdė. Po kelių minučių tie vyrai sėdo į savo automobilius ir priekyje mūsų išvažiavo. Aleksejui Nazarovui įsėdus į kabiną, mes jiems važiavome iš paskos. Taip važiavome gal kokius tris ar keturis kilometrus. Priekyje važiavę ir mes sustojome. Gavome įsakymą išlipti lauk. Už mūsų buvo skirtingose kelio pusėse dvi sodybos. Vyresniajam leitenantui išdėsčius padėtį, mes išsirikiavome vora ir ėjome į priekį pėsti gal kokį kilometrą, kol priėjome sankryžą ir priešais esančią sodybą, apaugusią dideliais medžiais. Sodybą skyrė kanalo griovys. Už jo, palei kelią buvo ūkinis pastatas, toliau rudų plytų namas, o sodybos kieme, senas didelis medinis namas, apkaltas toliu. Šį namą aš pastebėjau vėliau… Prie sankryžos mus pasitiko du milicininkai ir vyras su moterimi. Šie kažką kalbėjo su vyrais, kurie mus pasitiko ties Kruopių gyvenviete. Tai buvo KGB karininkai. Mums buvo pranešta, kad kieme esančiame name yra paieškomas ginkluotas asmuo ir du jauni žmonės. Sakė, kad tai sodybos šeimininkų duktė ir sūnus… Mus išskirstė į tris būrius ir prie kiekvieno būrio paskyrė po KGB karininką. Buvo pradėta supti sodyba. Vienas būrys, medžių priedangoje apėjęs sodybą, apsupo ją iš Rytų ir Šiaurės kampo, antras būrys – keliu Vakarų pusėje ir dalį Šiaurės pusės. Mūsų būrys susilenkę ėjome griovio šlaitu Pietų pusėje. Kai netrukus turėjome prieiti grioviu prie namo galo ir jau aiškiai matėsi jo kampas, staiga kieme pasigirdo trumpa automato serija. Po automato serijos mes kritome ant žemės ir pasiruošėme bet kuriuo atveju šauti, kai tik tas asmuo mūsų pusėje būtų pasirodęs. Bet po akimirkos pasigirdo du pavieniai pistoleto šūviai… Mes buvome ginkluoti automatais. Pistoletus turėjo karininkai ir milicininkai. Po keleto minučių išgirdę sutartinį švilptelėjimą, visi pradėjome rinktis prie nušautojo asmens. Jis buvo nuvirtęs ant nugaros. Netoli jo buvo PPŠ automatas. Pas jį, karininkai su milicininkais apieškoję, rado dar kažkokį maišelį. Kas ten buvo viduje, negaliu pasakyti, nes nemačiau. Name buvusiems jaunesniam vyrui ir truputį už jį vyresniai moteriai, nieko nebuvo atsitikę… Nušautą asmenį, karininkai su milicininkais nufotografavo ir priekio ir profilio bei išmatavo. Po to buvo įsakyta Šiaurės pusėje už keleto metrų nuo namo galo, iškasti duobę ir ten nušautąjį užkasti. Buvo pradėta kasti duobė, kurią kasė kareiviai. Tai sužinoję sodybos šeimininkai ėmė prašyti KGB karininkų, kad nušautąjį užkastų kur kitur… Atvažiavus mūsų vairuotojui su automobiliu ir mums besirenkant prie jo, į sodybą atvažiavo dar trys milicininkai… Mes išvažiavome keliu ne atgal, o į Šiaurės pusę. Išvažiavo priekyje mūsų ir karininkai… Nušautasis liko sodyboje… Pavažiavus kokį pusantro kilometro, pervažiavome tiltu per upę, o po to, už kokio kilometro, privažiavę sankryžą, pasukome į Rytų pusę, o du lengvieji automobiliai su karininkais, pasuko į Vakarų pusę. Mes už kokių poros kilometrų pervažiavome dar vieną tiltą per upę ir už jo pavažiavę dar kokį porą kilometrų, įvažiavome į asfaltuotą kelią. Tačiau nedaug tepavažiąvę juo, vėl įsukome į kelią, vedantį į Pietų pusę ir taip, kitu keliu grįžome prie Kruopių gyvenvietės ir į tą pačią vietą, kur pradžioje buvome atvažiavę. Po to grįžome į dalinį, kelyje ir operacijoje užtrukę gal kokias šešias–septynias valandas…
Taip, klastingai išduotas ir apsuptas priešų kareivių, KGB karininkų ir milicijos pareigūnų, žuvo paskutinis su ginklu rankose, pokario metų Lietuvos laisvės kovotojas K. Liuberskis-Žvainys.
Šio partizano gyvybę nutraukė to meto KGB Radviliškio rajono poskyrio vyr. operatyvinio įgaliotinio A. Karpavičiaus paleisti du taiklūs pistoleto šūviai (88).
Taip su K. Liuberskio-Žvainio žūtimi galutinai pasibaigė ginkluota pokario metų laisvės kova, kurią pratęsė bebaimiai Lietuvos disidentai.
Bus daugiau
Šaltiniai:
68. Partizanų šūvių aidas. – 1956. – Nr. 2. – L. 6 – 9.
69. LYA. – Bb. 476416/3. – T. 3. – L. 428.
70. Pagal autoriaus pokalbį su Safonu Kravcovu. – Šiauliai. – 2009 m. liepos 2 d.
71. Pagal autoriaus pokalbį su Vasilijumi Gogorovu. – Jelgava, Latvijos resp. – 2008 m. spalio 2 d.
72. LYA. – F. K – 1. – Ap. 3. – B.534. – L. 342.
73. Ten pat. – Ap. 58. – B. 476416/3. – T. 3. – L.467 – 468.
74. Autoriaus pokalbis su Tadu Danta. – Bubiai, Šiaulių raj. 2003 m. rugsėjo 23 d.
75. LYA. – Bb. 476416/3. – T. 3. – L. 419.
76. Autoriaus pokalbis su Edita Lukošiūte – Igaune. – Menčiai, Akmenės raj. – 2017 m. vasario 25 d.
77. LYA. – F. K – 3. – Ap. 1. – B. 276. – L. 119 – 120.
78. Ten pat. – F. K – 1. – Ap. 10. – B. 324. – L. 354.
79. Ten pat. – L. 355 – 356.
80. Ten pat. – F. K – 4L. -Ap. 1. – B. 639. – L. 186 – 187.
81. Ten pat. – F. K – 10. – Ap. 3. – B. 60. – L. 161 – 163, 168, 172.
82. Ten pat. – Ap. 12. – B. 57. – L. 188 – 189. 83.Autoriaus pokalbis su Stanislovu Jasučiu. – Viekšniai, Mažeikių raj. – 2014 m. vasario 12 d.
84. Pagal autoriaus pokalbį su Jonu Gasparaičiu. – Akmenė, Akmenės raj. – 1997 m. liepos 21 d.
85. Ten pat.
86. Pagal autoriaus pokalbį su Vasilijumi Belovu. – Ryga. – 2018 m. sausio 4 d.
87. Autoriaus ir Aivaro Balodžio pokalbis su Janiu Kauzonu. – Kruopiai – Liepkalnis, Akmenės raj. 2006 m. rugpjūčio 10 d.
88. Ten pat.
