Karas Ukrainoje paskatino dažną Lietuvos gyventoją ne tik paremti artimą tautą egzistencinėje kovoje, bet ir daugiau domėtis jos kultūra, papročiais ir istorija.
Tyrinėjant istorinius faktus, galima atrasti ir netikėtų įdomybių, pavyzdžiui, kad Ukraina vadinama „Europos duonos krepšiu“, turėjo didžiausią pasaulyje lėktuvą ar pirmą kartą „Euroviziją“ laimėjo vos po metų nuo dalyvavimo šiose varžytuvėse pradžios. Kuo dar garsėja Ukraina?
Vienas tokių faktų – nuo seno besitęsianti mūsų ir ukrainiečių draugystė. Glaudūs Lietuvos ir Ukrainos istoriniai ryšiai užsimezgė dar XIV amžiuje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK).
Istorikai skaičiuoja, kad bendroje LDK sudėtyje Ukraina praleido apie 400 metų ir per visą šį laiką padėjo ne viename mūšyje, pavyzdžiui, XIV ir XV amžiais LDK su Ukrainos kazokų pagalba rengė daug karo žygių prieš Aukso Ordą.
Gerokai vėliau, jau XX amžiuje, nepalankiai susiklosčiusi geopolitinė situacija vėl privertė suremti pečius – abi šalys praleido daug metų sovietų okupacijoje ir nepriklausomybę išsikovojo 1991 metais.
Po kruvinų Sausio 13-osios įvykių Vilniuje, neapsikentę brutalaus sovietų elgesio su neginkluotais civiliais, dešimtys tūkstančių Ukrainos gyventojų sausio 14 dieną išėjo protestuoti į Kijevo gatves.
Nenorėdami tyliai žiūrėti, kaip skriaudžiama lietuvių tauta, sausio 20-ąją Lietuvos Atkuriamojo Seimo koridoriuose susibūrė 32 iš įvairių Ukrainos kampelių atvykę žmonės, ketinę prisijungti prie Lietuvos savanorių pajėgų.
Sausio 27 dieną jų noras išsipildė: visi atvykusieji davė priesaiką lietuvių ir ukrainiečių kalbomis, šalia laikydami Lietuvos ir Ukrainos vėliavas.
Ir nors savanoriai atvyko padėti lietuviams kariauti, jų misija baigėsi kovo mėnesį, sovietams paskelbus referendumą dėl respublikų nepriklausomybės ir karinių veiksmų nutraukimo.
Vis dėlto, kovos dėl laisvės nesibaigė – visi 32 savanoriai grįžo į tuo metu okupuotą Ukrainą, kuri nepriklausomybę paskelbė tik rugpjūčio 24 d.
Garsėja savo kūrybiškumu
Iškovojusi nepriklausomybę Ukraina susidūrė su ekonominėmis problemomis, kurias ilgainiui pavyko išspręsti – derlinga žemė ir joje auginamos grūdinės kultūros užtarnavo šaliai „Europos duonos krepšio“ bei padėjo įsitvirtinti eksporto rinkose.
Didžiausią teritoriją Europoje turinti šalis atrado save ir muzikoje – nuo 2003 metų „Eurovizijoje“ dalyvaujanti Ukraina ją laimėjo jau 3 kartus, o pirmoji pergalė buvo pasiekta vos po metų nuo dalyvavimo pradžios.
2004-aisiais pergalę iškovojo temperamentingoji Ruslana, pasirodžiusi su daina „Wild dances“.
Tačiau vienas įsimintiniausių šalies pasirodymų „Eurovizijoje“ – 2007 metais Verkos Serdučkos pravarde geriau žinomo atlikėjo Andrėjaus Danylkos (Andriy Danylka) atliktas kūrinys „Dancing Lasha Tumbai“.
Ši daina sukurta praėjus 2 metams po Oranžinės revoliucijos, kuomet ukrainiečiai reiškė nepasitenkinimą galimai suklastotais rinkimų rezultatais ir prorusiško kandidato Viktoro Janukovyčiaus pergale.
Nors gali pasirodyti, kad neaiškūs atlikėjo dainoje kartojami žodžiai niekaip nėra susiję su revoliucija, tai nėra tiesa – pats A. Danylko patvirtino, kad dainoje sakoma frazė „Russia goodbye“, taip norint parodyti šalies daugumos nuomonę apie kaimyninės valstybės kišimąsi į Ukrainos rinkimus.
Kadangi „Eurovizijos“ dainų varžytuvėse negalima rodyti politinių pažiūrų, tokią žinutę teko užslėpti – taip atsirado iš pažiūros nieko nesimbolizuojantys žodžiai „Lasha Tumbai“.
Ukraina garsi ne tik savo kūryba ir agronominiais pasiekimais, bet ir aviacija – šalies angarus daugelį metų puošė didžiausias pasaulyje lėktuvas „Antonov An-225 Mriya“, kuris buvo sunaikintas pirmosiomis karo dienomis Hostomelio aerodrome.
Laimei, praėjusiais metais buvo patvirtintas šio lėktuvo atstatymas – aviacijos įmonės „Antonov Company“ teigimu, turima daugiau nei 30 proc. sudedamųjų dalių, reikalingų lėktuvui atkurti.
Be to, Ukraina žinoma ir dėl nacionalinės virtuvės. Ko gero, daugeliui teko ragauti ukrainietiškų barščių arba Kijevo kotleto.
Nors pastarojo patiekalo receptą daug metų tobulina Ukrainos maisto gamybos žinovai, istorikai ginčijasi, ar šis patiekalas tikrai atsirado Kijeve – manoma, kad pirmieji jį gaminti pradėjo Prancūzijos restoranai, o norėdami pritraukti tuometinės Sovietų Sąjungos turistus, kotletui suteikė Ukrainos sostinės Kijevo vardą.
Ilgainiui dėl savo vardo patiekalas išpopuliarėjo ir Ukrainoje, o šiandien Kijevo kotleto galima paragauti ne tik Ukrainos sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje.
Apsilankiusiems Ukrainoje, tikėtina, teko ne tik paragauti šalies virtuvės patiekalų, bet ir pabuvoti Kijevo „Arsenalna“ metro stotyje.
Ši stotis garsėja ne tik greitaeigiais traukiniais – ji ilgą laiką buvo giliausia metro stotis pasaulyje. Tik šiais metais „Arsenalną“ aplenkė Kinijoje atidaryta „Hongyancun“ metro stotis.
Beje, prasidėjus karui, 105 metrų gylyje įrengta Kijevo metro stotis pasitarnavo kaip slėptuvė nuo krintančių bombų – Kijevo meras Vitalis Klytčkis (Vitalii Klytchki) teigė, kad pirmaisiais karo mėnesiais „Arsenalnoje“ slėpėsi net 40 tūkst. žmonių.
Galiausiai, Ukraina garsėja ir išradimais – pavyzdžiui, 1853 metais Lvivas tapo pirmuoju Europos miestu, kuriame buvo įrengtas gatvės apšvietimas.
Tais metais žibalinę lempą išrado Lvive gyvenę lenkų mokslininkai Ignacijus Lukasievičius (Ignacy Lukasiewicz) ir Janas Zehas (Jan Zeh). Po penkerių metų žibalinės lempos buvo pakeistos dujinėmis, o 1900-aisiais jau buvo naudojamos elektrinės lemputės.
Pradėjo sumanymą
Nuo Rusijos sukelto karo Ukrainoje pradžios į Lietuvą atvyko daugiau nei 81 tūkst. ukrainiečių karo pabėgėlių.
Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras (IOM Lietuva) nuolat dirba su karo pabėgėliais, siekdamas jiems padėti įsikurti Lietuvoje ir sklandžiai įsitraukti į Lietuvos visuomenę.
Visą lapkričio mėnesį IOM Lietuva rengia kampaniją „Draugystė šildo labiau nei megztinis“ ir skatina Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybes, gyventojus, visuomenininkus, bendruomenes, verslo įmones pakviesti jų kaimynystėje ar aplinkoje gyvenančius karo pabėgėlius iš Ukrainos pusryčių, kurių metu užmegztų glaudesnį tarpusavio ryšį ir prisidėtų prie dar sklandesnės jų integracijos Lietuvoje.
„Tarp lietuvių ir ukrainiečių yra nemažai panašumų, panašūs papročiai. Prasidėjus karui ir į Lietuvą atvykus daugybei ukrainiečių šie panašumai tapo savotišku raktu į tarpusavio supratimą.
Kviesdami ukrainiečius pusryčių norime tuos panašumus pabrėžti, parodyti, kad abi tautas daugiau jungia nei skiria bei taip paskatinti bendrauti, priimti ukrainiečius, kurie nusprendė kuriam laikui apsigyventi Lietuvoje“, –teigia IOM Lietuva vadovas Eitvydas Bingelis.
