Prisimenu laukinius laikus Lietuvos rinkodaros pasaulyje, kai efektyvią reklamą galėjo sukurti praktiškai bet kas. Tikriausiai dėl to kas antras devintokas turėjo savo pakabukų ar apyrankių verslą, o „rinkodaros specialistais“ dažnai būdavo paprasčiausiai labiau įgudę ir technologijas suprantantys studentai, o ne tikri profesionalai.
Tais laikais „Spausk share ir laimėk mūsų kinišką produktą“, ar paprasčiausia „Facebook“ reklama su produkto nuotrauka ir nuoroda į pačią paprasčiausią „Shopify“ svetainę veikė geriau, nei dabar veikia didžiulės specialistų komandų kuriamos reklaminės kampanijos penkiose skirtingose platformose.
Prie to labiausiai prisidėjo elektroninė prekyba – ne tik „Topo centras“ ar „Moki-veži“, bet ir visi smulkieji verslininkai. Elektroninės prekybos rinkoje žmonės kasdien štampuoja tūkstančius reklamų bei išleidžia didžiules sumas pinigų savo produktams reklamuoti. Kartais tie gaminiai tikrai geri, bet dažniausiai tai – kiniškas šlamštas. Pirkėjai to jau yra prisižiūrėję ir tampa vis labiau išlepę, todėl pritraukti jų dėmesį ir patenkinti poreikius darosi sunkiau net ir labiausiai patyrusiems specialistams.
Išpopuliarėjus elektroninei prekybai, prasidėjo hiperpersonalizacijos era, kai pirkėjus pasitinka specialiai jiems pritaikytas turinys, atitinkantis jų unikalius pageidavimus ir įpročius.
Kiekvienam elektroninių parduotuvių lankytojui, net jeigu jis nieko neperka, yra automatiškai sukuriamas profilis, o reklamų pirkėjai ar e-parduotuvių savininkai gali matyti, iš kokio tinklalapio atklydęs yra potencialus klientas ir kiek laiko jis naršo.
Dirbtinis intelektas netgi apskaičiuoja galimybę ar jis taps realiu pirkėju. Esant tokiems duomenims geri pardavėjai jau gali nesunkiai pasiūlyti būtent tam žmogui tinkamą prekę.
Anksčiau naudotos pasenusios priemonės, tokios, kaip bendrinės reklamos ir masiniai elektroniniai laiškai, dabar atrodo kaip visiškai „buki“ įrankiai, kuriais tiesiog „deginami“ pinigai. Iš to laimi praktiškai visi, išskyrus prastus specialistus ar apsimetančius.
Vartotojai gauna tikslesnes ir gerokai kokybiškesnes reklamas, kurios iš tikrųjų patenkina jų poreikius, o rinkodaros srityje nebelieka šarlatanų ir atsiranda vis daugiau specialistų, kurie kiekvieną sprendimą priima remdamiesi įvairiais duomenimis, o šiais laikais – vis dažniau ir dirbtiniu intelektu.
Rinkodara vis kryptingiau taikoma pagal elgesį ir duomenis, o ne tiesiog aklai duriant pirštu. Todėl nebeveikia ir prieš 10 metų naudoti marketingo triukai. Šiais laikais reikia tiksliai žinoti, ko nori vartotojas, ko jis ieško, kokie dalykai jam yra svarbūs, kokie – ne, kas jam nepatinka pas konkurentus ir t. t.
Kai niekas dar neturėjo susiformavusių virtualaus apsipirkimo ir vartojimo įpročių, pritraukti klientus buvo lengva. O dabar reikia klientus ne tik pritraukti, bet ir dažnai pakeisti jau susiformavusius įpročius. Šiais laikais vartotojus vis labiau domina kitų žmonių ir nuomonės lyderių kuriamas turinys, todėl korporacijų ir rinkodaros specialistų iki tobulumo išgludintas turinys darosi nebeįdomus.
Žmonės priprato prie buitiško, bet pagal jų poreikius rodomo turinio. Tad šiais laikais reklama yra gerokai brangesnė ir kompleksiškesnė, sistemingesnė: stengiamasi kurti sudėtingus pirkėjo įtraukimo kelius, kaip ir vertinimus pagal pardavimų skaičių.
Visi šitie dalykai atsirado todėl, kad mes, lietuviai, išlepome. Pamažu judame Vakarų pasaulio link, o rinkodara tampa vis įdomesnė ir vis mažiau prieinama sofos ekspertams bei apgavikams, kai nuo to vartotojas tik laimi.
Autorė yra Mykolo Romerio universiteto bakalauro programos studentė
