Strateginės aplinkybės

JAV prezidentas Džo Baidenas susitikęs su Si Dzinpingu pareiškė, jog lyderiams dabar itin svarbu susikalbėti ir suprasti vienas kitą. Esą kaip niekada svarbu, jog dvi pasaulio supergalybės, konkuruodamos tarpusavy, neprieitų kritinės ribos.

Sprendžiat pagal JAV ir Kinijos vadovų susitikime įvykusius lyrinius nukrypimus apie karjeros pradžią ir kelią į prezidentų postus, susitikimo fonas buvo teigiamas, žymintis santykių atšilimą.

O tai labai svarbu. Nes ant kortos pastatytas viso pasaulio likimas, pradedant Izraelio – Hamas karu, Taivano likimu, Rusijos invazija Ukrainoje, klimato šilimo, narkotikų prekybos ir kitais klausimais.

Dar iki susitikimo JAV žiniasklaida žiebė gausybę kaltinimų Kinijai dėl kibernetinių atakų bei JAV piliečių ir verslo teroro. Tačiau Dž. Baidenas Si Dzinpingui pareiškė, jog konkurencija negali virsti konfliktu. Si atsakydamas pareiškė, jog „planeta Žemė yra pakankamai didelė, kad abiem šalims pavyktų“.

Kinija yra užsibrėžusi tikslą iki 2050-ųjų tapti pirmąja ekonomika pasaulyje ir pralenkti JAV. Kol kas Pekinui šių planų nesiseka įgyvendinti, nes sumažėjusios investicijos lėtina ekonominį šalies augimą.

Apžvalgininkai pabrėžia, kad Pekinas sieks pritraukti ir susigražinti JAV investicijas.

Po keturias valandas trukusio susitikimo JAV vadovas sakė, kad įtempti JAV ir Kinijos santykiai gerėja, pasigyrė susitarimais dėl fentanilio gamybos ribojimo ir karinių ryšių atkūrimo, tačiau pripažino, kad vis dar išlieka didelė įtampa.

Be to, nežiūrint per susitikimą pasiektos pažangos, Dž. Baidenas sakė, kad vis dar laiko Si diktatoriumi.

Nors visas šis pasaulio supergalybių vadovų spektaklis iš anksto buvo apgalvotas ir surežisuotas, tačiau Vašingtono ir Pekino žinutės labai svarbios tiek mums, tiek visam pasauliui.

Šalių lyderiai, prisimindami „jaunystę“, kuomet gerai sutarė, leidžia suprasti, jog susitikimas po šešerių metų šalčio yra sąlyginis grįžimas į draugystės laikus. Draugystės, kuri buvo įmanoma, nepaisant kultūrinių, politinių ir ideologinių skirtumų.

Apsikeitimai frazėmis dėl pastangų konkurenciją paversti bendradarbiavimu rodo, jog šalių lyderiai nusiteikę ieškoti sąlyčio taškų ir pradėti naują bendradarbiavimo epochą.

Kitas klausimas ar tai pavyks.

Atmetus saldžius, tariamai nuoširdžius Džo ir Si pasisakymus, mes puikiai suprantame, jog šioms supergalybėms bus nepaprastai sunku išnarplioti nesutarimų kamuolį.

Nesutarimus, visų pirma, sąlygoja ištekliai, į kuriuos taikosi abi šalys. Tai Rusija, Artimieji Rytai bei geopolitinės interesų zonos Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Tiek Kinija, tiek JAV siekia būti pagrindiniais žaidėjais naftos, dujų gavybos bei tiekimo schemose.

Kinija siekia tapti vyraujančia pasaulio galia tiek ekonomiškai, tiek karine prasme, panaudodama blogio ašies šalis – Rusiją, Šė Korėją, Iraną, o per jas – „Hamas“, „Hezbollah“ ir kitus teroristus.

Gerai tai, kad tiek Si, tiek Baidenas suvokia, jog liepsnojant karams Ukrainoje ir Gazos ruože, numatyti ekonominį augimą rytdienai – tolygu burti iš kavos tirščių. Šiandieninė geopolitinė aplinka pavojinga tiek JAV, tiek Kinijai, todėl jų noras įveikti įtampas ir užgesinti gaisrus karštuosiuose pasaulio taškuose yra suprantamas.

Kurioje vietoje šiuose didžiųjų šalių žaidimuose yra Rusija? Apie Rusiją nebuvo kalbama. Rusija šioje geopolitinėje šachmatų lentoje – pėstininko vaidmenyje. Pėstininko, kuris gali būti paaukotas bet kurią akimirką. Būtent tai ir gali atsitikti, jei Pekinas nebetieks ginklų Maskvai, nebepirks dujų ir naftos – tada driskių ordą kaip mat ištiks pražūtis.

Todėl esame tikri, jog Kremliaus nevykėliai išpūtę akis, prikrovę kelnes šiandien gaudo kiekvieną pasaulio galingųjų žodį po kablelio ir laukia jų verdikto.

Putinas, jei turi nors šlakelį sveiko proto, turi suvokti, jog šį karą, kurį jis pradėjo su Si palaiminimu Pekino olimpinių žaidynių metu, Rusija jau pralaimėjo.

Rusija šį karą buvo pralaimėjusi dar jam neprasidėjus, nes jis buvo skirtas sunaikinti pačiai Rusijai, prispausti Vakarams bei pakirsti jų ekonominę galią. Tikrasis karo užsakovas – Pekinas.

Planas neišdegė. Rusijos laukia bankrotas. Kaip greitai?

Privalome savo analizėse ir prognozėse būti realistais. Net ir matydami klastingo kinų drakono tūpčiojimus JAV atžvilgiu, suprantame, kad pastojo susitikimo rezultatai kol kas nuliniai.

Konkurentų pasiplepėjimas prie puodelio arbatos. Todėl ir toliau labai atidžiai stebėsime didžiųjų žaidėjų žodžius ir veiksmus ant žemės ir tik tuomet darysime išvadas.

Viltis, kad sveikas protas šįkart nugalės, auga.

Reikšmingi postūmiai

Praėjusią parą Ukrainos ginkluotosios pajėgos sumažino priešo kariuomenę, sunaikindamos 1330 okupantų.

Taip pat sunaikinta 11 tankų, 36 artilerijos sistemos ir 40 automobilių bei autocisternų.

Aršiausi susirėmimai vyksta Avdejevkos ir Marinkos kryptyse.

Rusų okupantai Kryme dislokavo daugiau kaip 800 raketų, skirtų Ukrainos žiemos terorui. Ukrainos Vyriausiosios žvalgybos valdybos duomenimis, priešas Krymo pusiasalyje dislokavo „Kalibr“ bei „Onyx“ tipo raketas.

Trumpai

Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Michailas Podoliakas pareiškė, jog Kijevui nėra priimtino karo pabaigos scenarijaus, kuris neapimtų Rusijos pralaimėjimo, nes tai yra Ukrainos išlikimo klausimas.

Politikas pažymėjo, kad Putino Rusija virsta šalimi, kurios tikslas – „žudyti kitų šalių piliečius ir pirmiausia Ukrainos“.

Mes taip pat, kaip ir Ukrainos politikai, esame už pergalę prieš Rusiją. Tačiau, kaip bebūtų skaudu, turime pagaliau išmokti per lūkesčių rūką, įžvelgti realybę.

O realybė kužda, jog Rusija lenkia Ukrainą sunkiosios ginkluotės tiekimo į frontą tempu ir skaičiais. Pavyzdžiui: Ukraina kas mėnesį vidutiniškai frontui gauna 28 tankus, Rusija – 100; Ukraina gauna 35 šarvuočius, Rusija – apie 100; Ukraina – 13 haubicų, Rusija – 200.

Kiekvienas skaičiuoti mokantis pilietis supranta, kad tokiais ginkluotės kiekiais priešo neįveiksi. O sėkmingam kontrpuolimui būtina turėti triskart didesnį technikos ir gyvosios jėgos pranašumą.

Gazoje veikianti Jungtinių Tautų pagalbos agentūra perspėjo, kad „visa jos operacija atsidūrė ties žlugimo riba“. JT pagalbos ir darbų agentūros vadovas Filipas Lacarinis (Philippe Lazzarini) perspėjo, kad „iki šios dienos pabaigos apie 70 % Gazos gyventojų neturės galimybės naudotis švariu vandeniu“.

Palestinos sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, Izraelio oro antskrydžiai, atsakant į „Hamas“ išpuolį, nusinešė daugiau nei 11 000 žmonių gyvybių. Informacija pateikiama, remiantis medicinos šaltiniais „Hamas“ kontroliuojamame anklave.

Mes labai skeptiškai vertiname bet kokią „Hamas“ teroristų pateikiamą informaciją ir manome, jog ji gali būti klaidinanti.

Teroristai, kurie laiko pagrobę šimtus kitų valstybių piliečių, negali būti laikomi oficialios informacijos šaltiniais.

Vokietijos kancleris Olafas Šolcas pareiškė, kad Turkijos prezidentui R. T. Erdoganui kaltinti Izraelį fašizmu yra „absurdiška“. O. Šolco teigimu, Izraelis yra demokratinė valstybė ir „šalis, kuri laikosi žmogaus teisių bei tarptautinės teisės ir atitinkamai elgiasi“.

Vokietija, JAV, ES šalys priskiria „Hamas“ teroristinėms grupuotėms, o R. T. Erdoganas apibūdina „Hamas“ kaip „išlaisvinimo organizaciją“.

Nieko klito iš vladykos, sutariančio su Maskvos teroristais, negalima geriau ir tikėtis.

Lietuvoje

Skambių šūkių, lozungų, projektų, programų ir kitokių renginių bei kūrinių keverzojimo metas.

Portalai kurpia gąsdinančias, su realybe nieko bendra neturinčias, antraštes siekdami padidinti pardavimus, įvairų projektų kurpėjai verčiasi per galvą, kad jų projektas „praeitų, pralįstų, tiktų, patiktų“ užsakovams, vadovybei, valdžiai.

Tikslas vienas – uždirbti, prakišti, prastumti, gauti „babkių“, išsaugoti darbo vietą, padaryti karjerą.

Jei tai viešųjų ryšių projektas, skirtas žiniasklaidai, renginiams, viešinimui – kūrybiškumas sveikintinas dalykas. Kas moka „prasisukti“, tas laikomas talentingu.

Tačiau, kuomet projektas liečia nacionalinį saugumą – tai negali būti graži, ilga, sklandžiai parašyta, į pasaką panaši rašliavonė.

Deja, mums kyla pagrįstų nuogąstavimų, jog mes neturime realaus nacionalinio grėsmių užkardymo plano, o jei turime – jis nestovi ant savo kojų, yra neveiksnus, kitaip tariant – tėra skystas žodžių malūno vanduo.

Šias išvadas darome po to, kai VRM kreipėsi į VSD prašydama patikrinti apie 800 užsieniečių, kuriems Lietuvos pilietybė suteikta išimties tvarka.

Precedentas kilo po balerinos Ilzės Liepos pasisakymų, diskredituojančių Lietuvos valstybę. Tai tik (!) 800 užsieniečių, o kas patikrins dešimtis tūkstančių Rusijos ir Baltarusijos piliečių, kurie yra arba Lietuvoje, arba ištirpę ES erdvėje?

Nei viena valdiška institucija šiandien negali tiksliai atsakyti, kiek valstybė įsileido prieš mus kariaujančių šalių piliečių specialiųjų tarnybų agentų.

Mums tai kelia nerimą, nes jokia jėgos struktūra nėra pajėgi patikrinti tokio kiekio į mūsų šalį įleistų užsieniečių, juolab nežinia, kur jie šiuo metu reziduoja.

Ši nekompetencija, kuomet suteikiama pilietybė, po to atimama, įsileidžiami užsieniečiai, kaip galimai-tariamai nukentėję nuo karo, po to susizgrimbama, jog tai gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, rodo, jog padėties suvokimas ateina po sprendimo priėmimo.

Pirma priimamas sprendimas, ir tik po to galvojama. Toks elgesys, išplaukiantis iš geopolitinės padėties nesuvokimo, rodo, jog kai kurie sprendimų priėmėjai nesiorientuoja grėsmių šaliai erdvėje.

Maža to, jog nepasiruošta grėsmių užkardymui, nežinoma kaip veikti. Mūsų įsitikinimu, grėsmių užkardymas – tai ne mokyklos programos literatūros kūrinys, o labai konkrečių veiksmų planas (variantai), skirtas ne buvusioms, o būsimoms grėsmėms atremti.

Mums būtina turėti veikiantį, įgalintą, konstruktyvų priešo ketinimų atgrasymo, suvaldymo planą, scenarijus, veiksmų variantus, kuriuose būtų numatytos konkrečios priemonės ir konkretūs žingsniai pavojams įveikti.

Pabrėžiame dar kartą – ne buvusiems, o būsimiems pavojams.

Ne skaitymui iš tribūnos, o realiam veikimui ant žemės.

Dėkojame nuolatiniam rėmėjui DT Artelė, UAB ir visiems jums už palaikymą ir supratimą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas. Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti