Kauno tautinės kultūros centras kvietė žiūrovus į XV tarptautinę vaikų ir jaunimo folkloro šventę „Baltų raštai-2023“, kuris šiemet buvo skirtas Žirgo metams.
Rugsėjo ir spalio mėnesiais Kaunas klegėjo nuo smagaus šurmulio. Šventė subūrė daugiau kaip penkis šimtus dalyvių iš Lietuvos ir Latvijos.
Miesto salėse vyko nemokami koncertai, mokymai, pokalbiai, kur kiekvienas lankytojas buvo sušildytas liaudies dainomis ir muzika. Netrūko šokių, žaidimų, pasakų, amatų, netikėtų atradimų.
Pirmą šventės dieną buvo tradiciškai pakelta šventės vėliava ir įžiebta Baltų vienybės ugnis.
Palemone vyko Rudens lygiadienio šventė, sukvietusi vietos bendruomenę, kuri kartu su folkloro ansambliais dalinosi apeigine duona ir degino šiaudines baltiškų ženklų skulptūras, vaizduojančias Saulę, Ugnį, Laimę, Žirgus.
Šventėje vyko jaukūs vakarai: susitikimas su žinomu Lietuvos muzikantu, senosios baltų kultūros puoselėtoju Gediminu Žiliu, vaizdinis kūrinys „Skambantys raštai“, koncertas „Lekiantys žirgai“, pasakorių popietė „Auksinės pasagėlės istorija“ su Kotrynos Zylės mitologine pamoka, mokomasis žaidimas „Dedu dedu raštą“ su menų ir dizaino mokytoja Inesa Muchinaite, stiklo karoliukų gamyba su amatininke Daiva Jusiūte-Tarailiene.
Pirmą kartą šventėje vyko Amatų savaitė Kauno miesto mokyklose.
Vaikai, jų tėveliai ir mokytojai bei šventės dalyviai ne tik susipažino su baltiškais simboliais, bet ir patys kūrė rankdarbius: gamino stiklo karolius, audė apyrankes, lipdė arkliukus, karpė lėkius ir gyvybės medelius.
Ypač didelio dėmesio susilaukė seminaras „Baltų kultūros reliktai tautodailėje, kalboje, muzikoje“.
Buvo pristatomos įdomios temos: „Senovės baltų drabužis“ (dr. Daiva Steponavičienė), „Nuo pasagos iki heraldikos“ (Virginijus Jocys), „Latvių kalbos ypatumai ir latvių dainų kamuoliai“ (dr. Auksė Noreikaitė), „Vikinginio laikotarpio bandelių gaminimas, senovės papuošalų rodymas” (Lektorė Edita Nurmi).
Kauno tautinės kultūros centre buvo pristatyta jungtinė tautodailininkų paroda „Karpinių atodangos“, kurios metu autorės Ada Germanavičienė, Rasa Rainienė, Eglė Vindašienė noriai dalinosi kūrybine patirtimi – vedė praktinius karpinių mokymus.
Paroda veikia darbo dienomis iki lapkričio 30 dienos.
Šventę vainikavo baigiamasis koncertas „Ratui ratujo“, kur nepaprastą dienotvarkę parodė garsusis Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ (vadovė Milda Ričkutė), pažymintis savo veiklos 55-metį.
Kauno tautinės kultūros centro direktorė Vaida Kasparavičienė pasidžiaugė, kad jaunimas ne tik puoselėja folklorą, bet ir rodo, koks didis džiaugsmas jį pažinti, su juo kasdien keliauti.
Sveikiname ratiliokus ir linkime dar ilgai ratuoti, kaip tos darbščiosios bitelės, nepailstančiai sukti ratus, dūgzti kartu su visu svietu.
Kauno tautinės kultūros centras šiltai dėkoja visiems bičiuliams, dalyviams, vaikų ir jaunimo folkloro ansambliams, partneriams, Lietuvos kultūros tarybai ir Kauno miesto savivaldybei, padėjusiems rengiant šventę.
Tegul baltiški ženklai nenustoja suktis vaikų ir jaunuolių širdyse.
Tegul eiklieji žirgeliai teigia jėgų, o stogų lėkiai saugo mūsų savastį ir stiprina meilę protėvių kultūrai.
Dalyviai: „Rūtoj“ (Preiliai), „Kocis“ (Liepoja), „Ratilio“ (Vilnius), „Čiūta“ (Zarasai), „Dalilio“ (Utena), „Smilgelė“ (Kėdainių r.), „Šebukai“ (Jurbarko r.), „Žilvita“ (Kaišiadorys), „Gilė“(Kaunas), „Žilvičiukai“ (Kaunas), „Tautinukai“ (Kaunas), „Ratilėlis“ (Kaunas), „Kaukutis“ (Kaunas), „Linksmoji armonika“ (Kaunas), „Bitula“ (Kaunas), „Serbentėlė“ (Kauno r.), „NŠEK: Naujamiesčio šokių ir elektronikos kombinatas“ (Vilnius).
Šventę finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Šventę rengia: Kauno miesto savivaldybė, Kauno tautinės kultūros centras.
„Moko, kas netingi”; „ta Etninės kultūros globos taryba turbūt visai nepažįsta šiandienos vaikų ir nežino jų poreikių” … –
Direktorė nepagalvojo, jog jos žodžiai ne tik apie vaikus, bet ir apie mokyklą daug ką pasako? Ko stebėtis, kad vaikai tuo nesidomi, jei net mokykloje nėra, kas sudomina?
Ar pažindinote juos taip, kad sudomintų, kad pasijustų, kaip pasakoje, tartum laiko mašinos į praeitį nunešti? Ar kūrėte ryšį tarp praeities ir dabarties?
Žinoma, būtų galima jau darželyje bent prieš savaitę ruošti vaikus (pietų miegui sugulusius), sekant specialiai tam sugalvotas pasakas, panaudojant joms vaizdus iš Ilgių (Vėlinių) apeigų. (Gal iki kitų metų kas nors iš mūsų kūrybininkų sukurtų ką nors į pagalbą mokytojams, auklėtojams, kas taptų jiems savotiška metodine medžiaga ateityje ir patiems kurti? Gal V.V.L. rastų laiko prisidėti?). O dabar tokiu paruošiamuoju, įvadiniu renginiu galėtų būti ir kelionė (autobusiukais?) temstant link kapinių. Vien tas vaizdas, kai temstant eini kapinių link: iš tolo paslaptingai mirksinti žvakelių šviesa kiekvieną užburia, sukuria atitinkamą nuotaiką.
O išsidūkti galėtų padėti ir dramos būrelis, mokslo metų eigoje surengiami bent keli jo vaidinimai, į kuriuos ir žiūrovai įtraukiami. Pvz., tema „Pasaulio pasakos”. Pasirenkam vieną sykį vieno žemyno, kitą – kito žemyno tautų pasaką, su vaikais susėdę išsinagrinėjam, kartu parašom scenarijų ir… išsidūkstam!
O, atsiprašau, paklydau. Prašau išmesti