Lietuvoje inkilų kabinimo tradicija siekia visą amžių. Bene daugiausia jų pakabinama pavasario pradžioje. Gamtininkai primena, kad reikėtų suskubti – po šio savaitgalio daugeliui paukščių inkilų gali nė neprireikti.
Šiomis dienomis pradėjo grįžti dalis paukščių, kurie perės inkiluose. Naujos gyvenamosios vietos ieškos ir Lietuvoje žiemoję lesyklų lankytojai: zylės, bukučiai.
„Dar vėliau sugrįš ir inkiluose perintys kukučiai, čiurliai, grąžiagalvės. Todėl inkilai turi būti kabinami šį savaitgalį“, – pridūrė gamtininkas Selemonas Paltanavičius, kurio teigimu, neiškėlusieji inkilų pelėdoms sausį ar vasario pradžioje – jau pavėlavo, mat šie paukščiai perėti pradeda daug anksčiau.
„Varnėnai iš karto sugrįžę žvalgysis inkilų ir, neradę jų, tose vietose neužsibus, todėl inkilų kabinimo tikrai nereikia atidėti kažkokiai datai. Turime savaitgalį, laisvesnę pavakarę – sukalam inkilą ir pakabinam“, – pokalbį tęsė S.Paltanavičius.
Pasak gamtininko, dalį inkilų nevėlu kabinti ir gegužę, nes nemažai paukščių peri du, o kai kurie net tris kartus. Tokie paukščiai kaip didžioji ar mėlynoji zylė, musinukės antrai dėčiai renkasi naują inkilą, todėl ir reikia daugiau inkilų.
Vėlų pavasarį, pasak S.Paltanavičiaus, yra daug kitų darbų, o daugumai paukščių inkilų reikia jau dabar, todėl atidėti šio darbo – ne valia.
Tuo metu Lietuvos paukščių žiedavimo centro vedėjas Ričardas Patapavičius mano, kad vėliau pakabintas inkilas nėra tuščias darbas – pakabintas jis liks kitiems metams, o paukščiams taps net tinkamesnis – patamsės, taps natūralesnis. „Pagaliau paukščiai juose žiemą nakvoja, tai irgi naudinga, todėl niekada nevėlu“, – optimistiškai žvelgia R.Patapavičius.
Masina ilgapirščius ir vandalus
Kaimyno sodyboje ar parke iškelti inkilai vilioja ilgapirščius ir vandalus. Patingėję nukalti inkilus patys, vagys juos nulupa ir pasikabina netoli savo namų ar pardavinėja. „Inkilai gali būti vagiami, ypač gražiai atrodantys. Gėda šnekėti apie tokius dalykus, bet taip yra“, – atsiduso S.Paltanavičius.
Jam priduria ir R.Patapavičius, įvardijęs tai vandalizmo apraiškomis. Pasak vedėjo, viskas priklauso nuo vietų – arčiau miesto ir parkų tokie atvejai gali būti dažnesni, ir duoda patarimą inkilus kabinti kaip galima aukščiau – kad vandalams savo darbą būtų padaryti sunkiau.
Kur pasidarbavo ilgapirščiai, pasak R.Patapavičiaus, galime pamatyti apsižvalgę parkuose – nusukti į šoną ar nudaužti inkilai būna nukritę ant žemės.
Kritiškai žiūri į inkilų kabinimo akcijas
Neretai įvairūs būreliai, jaunimo organizacijos rengia kasmetes akcijas, per kurias kabina inkilus, tačiau S.Paltanavičius į tai žiūri gana kritiškai: „Daroma didžiausia klaida, kai vyksta įvairūs inkilų kabinimo vajai – inkilai atvežami į miesto parką ir taip prikabinami po keletą viename medyje. Tai turbūt labiausiai nevykusio organizavimo pavyzdys, nes kiekvienas paukštis turi savo privačią erdvę“, – kalbėjo gamtininkas.
Jo žiniomis, nuo inkilo, kuriame apsigyveno žvirbliai ar zylės, kitas inkilas turi būti ne arčiau kaip 40 ar 50 metrų, mat paukščiams aplink savo lizdą teks ieškoti maisto ir taip gali prasidėti konkuravimas. „Vieninteliai, kurie gali sugyventi gana draugiškai – varnėnai, kurie gali perėti ir vieno metro atstumu vienas nuo kito“, – pastebi gamtininkas.
Anot S.Paltanavičiaus, inkilus žmonės kelia ne savo nusiraminimui, o dėl paukščių ir, jeigu pagaminę neturime kur jo įkelti, geriau išdalinti žmonėms, turintiems sodybas.
„Visai nesvarbu, kad tai bus ne mano sodyba. Tie inkilai yra paukščiams, o paukščiai – mūsų visų. Galbūt kas nors važiuoja į miškus, tai paprašykim, kad jis į miško gilumą nuvežtų ir pakabintų. Tai bus didžiausias laimėjimas. Gal kažkam ir gražu tos akcijos, bet nėra labai protinga“, – įsitikinęs gamtininkas.
„Pas mus tokių dalykų tikrai nebūna – mes turime ornitologą, miškininką. Iš viso būna penki žmonės, kurie su tuo gyvenime dirba ir tuos medžius prieš akciją sužymi“, – išgirdęs gamtininko nuogąstavimus atsako Všį „Darom“ Kauno filialo direktorius Nemunas Tumavičius.
Šiemet akcijos „Darom“ organizatoriai Kaune organizuos jau trečiąją inkilų kabinimo akciją. 2011-aisiais Panemunės šile buvo pakabinta 60 inkilų. Kovo 17-ąją tikimasi pakabinti dar tiek pat.
Specialistai duoda svarbiausius patarimus/reikalavimus gaminant ir keliant inkilus bei aptaria pagrindines klaidas:
• inkilai turi būti sandarūs, jų stogeliai – iš vientisos lentos ir platesni už inkilą;
• nereikėtų inkilų daryti iš nepatvarių medžiagų – kartono ar to, kas neatsparu drėgmei. Priekinė sienelė daroma būtinai iš vientisos tvirtos lentos. Skilus sienelei, plyšyje gali įstrigti paukščių kojos, todėl sparnuočiai gali žūti;
• inkilus tenka valyti, todėl stogelis tvirtinamas 2 vinimis – viena sukalama iki galvutės, kita – iki pusės. Zylės neperi, jeigu yra sezono lizdo liekanų, nes pačios į lizdą prineša įvairių plaukų, vilnos, į kurią patenka įvairūs parazitai. Nevalyti galima tik varnėno ar žvirblio lizdų. Tą atlikti reikėtų pasibaigus sezonui, rudeniop;
• inkilų geriau nedažyti, nebent neutraliomis spalvomis – pilka ar ruda. Jokiais būdais negalima išmarginti geltonai, raudonai ar žaliai, kitomis „rėkiančiomis“ spalvomis, kurios atbaido daugelį paukščių;
• inkilai keliami tušti – paukščiai lizdus juose susuks patys. Inkilus reikėtų kabinti ne žemesniame kaip 3 metrų aukštyje. Pelėdai, jeigu įmanoma, inkilas gali būti pakabintas ir 12 metrų aukštyje. Juos kabinti reikėtų į pietų pusę – taip labiausiai priimtina paukščiams;
• tvirtinti inkilus reikėtų su kabliu, užkabinant ant šakos – taip nežalojamas medis. Blogiausias variantas, kurio tikrai neturėtų būti, inkilų rišimas viela prie medžio – laikui bėgant viela įauga į medieną, per vėtrą medis toje vietoje gali lūžti.
