Neseniai mane ištiko dvigubas sukrėtimas. Buvau iki širdies gelmių sujaudintas, pradėjęs skaityti apie gerai pažįstamą ir gerbiamą Lietuvos socialinių mokslų šviesulį šias pirmąsias eilutes: „Liūdime dėl neseniai iš gyvenimo pasitraukusio profesoriaus, politikos mokslininko Algio Krupavičiaus netekties…“ Bet dar smarkiau buvau priblokštas, suvokęs, kad šį nekrologą parašė ir paskelbė pats profesorius, ačiū Dievui, gyvas ir sveikas.
Iki šiol kai kurie dar pačiame jėgų žydėjime žmonės pasirūpina paminklu, kapaviete, kaip kadaise senovės didikai, bažnyčių fundatoriai mauzoliejais, kriptomis. Bet pasaulis dar nematė, kad gyvi žmonės rašytų autonekrologus – A. Krupavičius tapo dar vienos inovacijos autorius.
Krupavičiaus atvejis pagal visus požymius – tipiškas mobingo pavyzdys. Anksčiau tai liaudiškai buvo vadinama „užsisėsti suėsti žmogų“, nūnai – mobingu, reiškiančiu psichologinį smurtą, moralinį terorą.
Mobingas gali būti vertikalus, kai viršininkas persekioja, žemina, engia, traumuoja pavaldinį, ir horizontalus, kai kolektyvas susimoko, intriguoja prieš kolegą, lyderį ar vadovą, siekdami jį sukompromituoti, izoliuoti, išstumti, pašalinti. A. Krupavičius tapo abiejų mobingo tipų taikiniu ir auka.
Iš meno istorijos žinome legendą apie amžiną ir nuolat pasikartojantį Mocarto ir Saljerio konfliktą – kokios išradingos būna vidutinybės, kaip jos nekenčia talentingesnių už save, kaip jos geba susivienyti į visa naikinančią minią (mobingo terminas ir kilęs iš anglų k. žodžio mob- minia).
Dar neužmiršome tragiškos Bronislovo Burgio (1949- 2020) baigties, kai buvo sumindžiotas lietuviškos edukologijos Mocartas, legendinės gimnazijos, kuria didžiavosi Kaunas ir visa Lietuva, įkūrėjas ir direktorius. Susidorojimas su B. Burgiu vyko taip pat akademinei bendruomenei tylint (ar net pritariant) ir tame pačiame Kauno technologijos universitete (KTU), tad galima kalbėti apie mobingo tradicijas KTU.
Pačios mokslinės ir akademinės karjeros viršūnėje, tuomet ėjusį Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekano pareigas, A. Krupavičių pasivijo saljeriai būtent iš KTU, kuriam profesorius, kaip ir KTU gimnazijos direktorius, šio universiteto docentas B. Burgis, buvo iki tol atidavęs savo gražiausius 25 pedagogo ir mokslininko gyvenimo metus.
Intriga prasidėjo 2017 m. vasarą (datos čia svarbios) nelyg dėl pernykščio sniego. Skundą dėl neva pasisavintos autorystės netikėtai pateikė KTU doktorantas, kurį prieš pora metų vykdytame kolektyviniame projekte A. Krupavičius dėl gebėjimų stokos, laiku neatliekamų užduočių buvo pakeitęs gabesne ir pareigingesne KTU doktorante. Reikalas neatrodė rimtas, nes skundo autorius projekte atliko veikiau technines užduotis. Anot akademinių juokų, laborantas negali pretenduoti į bendrautorius, jeigu profesoriui išplovė kolbą.
Bet „kolba“, patekusi į galingas suinteresuotas rankas, gali pavirsti bomba. Taip ir nutiko su nelabu doktoranto skundu, kuriuo pasinaudota kaip puikia dingstimi suvesti sąskaitas su profesoriumi.
Sąskaitas, į kurias A.Krupavičius, tuometė Lietuvos lyginamosios politikos, politikos sociologijos žvaigždė, vienas iš retų Lietuvos mokslininkų, pasiekusių išsvajotą tarptautiniškumą, dažniausiai cituojamas lietuvis užsienio sociologijos ir politologijos komparatyvistų žurnaluose, pelnęs Europos mokslo institucijų ir organizacijų, Vakarų universitetų pripažinimą, – paprasčiausiai nekreipė dėmesio.
Tos sąskaitos buvo pradėtos dar tada, kai A. Krupavičius be isterijos ir daugiažodžiavimo, tačiau atvirai ir argumentuotai kritikavo vadinamą aukštojo mokslo reformą, atskleidė valdančiųjų veidmainiškumą, kai, be perstojo kalbėdami apie mokslo, aukštųjų mokyklų svarbą, nuolat karpė universitetų finansavimą.
Ypač atkakliai A. Krupavičius gynė ir bandė išsaugoti Kauno, kaip universitetų miesto, statusą, priešinosi „vieno universiteto“ (universitetų sujungimo) brukamai idėjai, suprasdamas, jog už jos stovi nekilnojamo turto vystytojai, magnatai, nusitaikę į uždaromų aukštųjų mokyklų pastatus ir brangiausius žemės sklypus prestižinėse vietose.
Visa tai buvo „krepšelizacijos“ padarinys, kai buvo suprekintas aukštasis mokslas ir visas švietimas, universitetai, pasmerkti suktis pagal principą „ mirk arba gyvenk“, buvo priversti atverti rektorių ir kitų vadovų kabinetų duris apsukriems vadybininkams, dažnusyk ir verteivoms, mažai ar net nieko bendra neturintiems su mokslu.
Vienas tokių „mokslo verslininkų“ buvo KTU rektorius Petras Baršauskas, kuris, pasirodo, buvo nuplagijavęs ne tik svetimą monografiją, bet ir neteisėtai gavęs habilituoto mokslų daktaro laipsnį, todėl jam grėsė net baudžiamoji atsakomybė už svetimos intelektinės nuosavybės pasisavinimą (galiausiai Generalinė prokuratūra atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl senaties).
Po ilgos kovos vargais negalais Kauno sveikajai akademinės bendruomenės daliai, kurios vienas autoritetų buvo A. Krupavičius, pavyko P. Baršauską iškrapštyti iš garbingo KTU rektoriaus posto.
Tačiau P. Baršausko pareigas perėmė jo uoli dešinioji ranka Jurgita Šiugždinienė. Gal ir sutapimas, tačiau jai laikinai einant KTU rektorės pareigas ir buvo iš archyvo ištrauktas tas projekto juodraštis ir paleistas procesas prieš A. Krupavičių. (Profesoriaus popieriai pasidarė visai prasti, jam nebeliko vietos Kauno akademiniame pasaulyje – dar vienas sutapimas – kai ši K. Baršausko bendražygė ir įtakinga Kauno konservatorė tapo Švietimo, mokslo ir sporto ministre.)
Pirmas smūgis profesoriui buvo 2018m. vasarį paskelbtas Lietuvos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus (AEPK) sprendimas, kuriuo buvo pripažintas „žaliavos teksto rašymui“ (anot paties skundiko elektroninio laiško) plagiato faktas, nors skundo pagrįstumo kontrolieriaus tarnyba netikrino. O ir negalėjo tikrinti, nes baigto ir paskelbto straipsnio (kurio dalis atseit buvęs plagiatas) niekas Lietuvoje ir akyse nebuvo regėjęs.
Šį keistą ir netikėtą AEPK sprendimą tuometis kontrolierius Vigilijus Sadauskas priėmė jau „su kilpa ant kaklo“ – po jo skandalingos idėjos skirti 1000 eurų premiją už žydų, trėmusių, kankinusių ir žudžiusių Lietuvos žmones, sąrašą, jo dienos jau buvo suskaičiuotos. Galimai įvykdytas politikų užsakymas dėl A. Krupavičiaus kontrolieriaus kailio neišgelbėjo – netrukus, 2018 m. kovo mėn. Seimas V. Sadauską atleido.
Profesorius neprarado optimizmo ir elgėsi profesionaliai – AEPK sprendimą apskundė teismui. Tačiau Vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti kontrolieriaus sprendimą, nes jis „neturėjo teisinių pasekmių“. Tų AEPK sprendimo „teisinių pasekmių“ nereikėjo ilgai laukti – buvo pradėta baudžiamoji byla pagal Baudžiamojo kodekso 191 straipsnį (autorystės pasisavinimas).
Yra autorius, bet kur jo kūrinys arba to kūrinio dalis? Kaip galima pasisavinti (nuplagijuoti) tai, ko nėra ir niekad nebuvo? Yra tik doktoranto susirašinėjimo su profesoriumi elektroniniu paštu keli laiškai ir „žaliava teksto rašymui“. Šią žaliavą teismas pripažino intelektine nuosavybe – kūriniu, kurį A.Krupavičius neva nuplagijavo, ir Lietuvos valstybės vardu paskelbė profesorių vieninteliu kaltu, nors projekte dalyvavo dar du mokslininkai.
Apeliaciją aukštesniojo teismo instancija atmetė. Apkaltinamojo nuosprendžio pagrindas – AEPK išvada, nors dabartinės AEPK tarnybos vadovės Loretos Tauginienės abiejų instancijų teismai nesutiko apklausti liudininke.
Taigi baudžiamoje A. Krupavičiaus byloje AEPK atliko ikiteisminio tyrimo institucijos vaidmenį. Tai jau nūdienos Lietuvos tendencija – etikos priežiūros institucijas panaudoti represijoms prieš neįtikusiuosius valdžiai: žiniasklaidos savivaldos etikos sargai jau paklupdė ne vieną leidėją, viešosios informacijos rengėją, žurnalistą; LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė Vilniaus universiteto docentės Jolantos Mažylės ir LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno mobingui pasitelkė etikos prievaizdus ; teisingumo ministrė bakalaurė Ewelina Dobrowolska, siekdama nubausti arba bent pažeminti valdantiesiems įkyrėjusį jų kritiką advokatą Igną Vėgėlę, už tariamus profesinės etikos ir veiklos pažeidimus inicijavo teisės profesoriui drausmės bylą advokatų Garbės teisme.
Be AEPK indėlio Lietuvoje nebūtų išaušę, A. Krupavičiaus žodžiais tariant, patys blogiausi akademinio Aušvico (Osvencimo) laikai. Sovietų okupacijos laikais Lietuvos universitetų profesoriai tapdavo Gulago kankiniais, nacių okupacijos metais – Štuthofo garbės kaliniais. Po susidorojimo su A. Krupavičiumi turbūt nebeatrodys pernelyg drastiškas klausimas, ar ilgainiui AEPK nepasidarys šio akademinio Aušvico mūsų profesūrą ir iškiliausius mokslininkus naikinančia dujų kamera?
Brandžios demokratijos visuomet siekia apsaugoti nuo politinių kovų skersvėjų, politikų įtakos tokius viešuosius institutus kaip teismai, žiniasklaida, universitetai, kur svarbiausias kriterijus ir veiklos matas yra tiesa, teisingumas.
Ypač šių institutų nepriklausomybę kaip akies vyzdį dera sergėti nuo politikų tuose kraštuose, kuriuose demaskuoto apsišaukėlio mokslininko ilgametė ištikima parankinė gali be kliūčių tapti Švietimo, mokslo ir sporto ministre, o korumpuoti veikėjai, intrigantai, valdžios marionetės ir pusmoksliai bakalaurai stoti į visuomenės moralės sargybą ir etiką paversti vėzdu, kuriuo daužomos konkurentų ar tiesiog neklusnių piliečių galvos.
Todėl profesoriaus A. Krupavičiaus istorija nėra vien asmeninė drama ar tragedija. Nėra vien atskiras atvejis.
Kas per Ewelina Dobrowolska? Lietuvių rašmenyse nėra tokių raidžių. Kodėl visas pavardes rašant lietuviškai, šitai daroma išimtis? Aš asmeniškai ją skaitau kaip E-eliną Dobro-olską > Ēliną Dobrōlską > Ėliną Dobrólską. Nes nelietuviškų raidžių lietuviškame rašte neskaitau.
Pawardė ir Wardas – asmens nuoisavybė. O už pasikėsinimą į nuosavybę galima ir teisme atsidurti. Matyt,straipsnio autorius gerai tai supranta.
Na, jei į valstybę, kurios pilietis žmogus yra, atnešama kitos tautos (= kitos kalbos) pavardė, ir čia ji toliau rašoma tomis pačiomis raidėmis, piliečiui teks susitaikyti su tuo, kad čia ji bus skaitoma ir tariama pagal pasą išdavusios šalies kalbos taisykles, arba kaip kam pavyksta ją ištarti. Žodžiu, gali rinktis, katro originalo nori – SKAMBESIO, ar RAŠYBOS. Kad turėtum pase ABU originalus, reikia 2-kalbio paso.
Tačiau Tamstos aptariamu atveju sutuoktinės pavardės raida itin paslaptinga:
pavardės (kaip ir žmogus) turi savo tautybę, ir turi ją išsaugoti net ir santuokos atveju.
Už kokios tautybės asmens moteris išteka, tokią pavardę ir gauna – žmonos pavardei suteikiama moteriška giminė pagal vyro tautos kalbos taisykles. Nežiūrint, kokios tautybės yra žmona.
Išteka moteris už vyro pavarde Kozłowski, jos pavardė (kad ir kokios tautybės ji pati būtų), bus Kozłowska. O jei jis Kozlovskij, tada Kozlovskają. Ir jokiu būdu ji negali būti rašoma Kozłowska. Žmonos pavardė negali klaidinti, priversti spėlioti, kas yra jos vyras. Valstybinė raštvedyba – ne detektyvinis romanas, ne teatro spektaklis. Čia žaidimai neleistini. Nesuvokiama, kaip galėtų dokumentus išduodantys pareigūnai atsakingą darbą žaidimu paversti. Tokį pasą išdavusio pareigūno privalu paklausti, kokiu pagrindų jis IŠKRAIPĖ pavardę, ir ar jis visada į išrašomą pasą lyg į performansą žiūri.
Nu jo, Kudirką į šiukšlyną, Jablonskis beraštis, o lietuvių kalbos gramatika – komunistų išmislas. Mat visi jie vartojo šias raides lietuviškuose tekstuose 🙂
Dabartinės Lenkijos Punsko valsčiaus oficialiame puslapyje valsčiaus viršaičio lietuvio Vytauto Liškausko vardas ir pavardė rašomi Witold Liszkowski, viršaičio pavaduotojo Jono Vaičiulio- Jan Wojczulis, vyr. finansininkės Danutės Šimčikienės- Danuta Szymczyk. Lietuviškai pavardės ir vardai buvo rašomi tik lietuviškoje valsčiaus puslapio versijoje, kuri šiuo metu berods , neveikia.
Kažin kodėl tik „Alkas“ apskritai atkeipė į tai dėmesį? Gal todėl, kad visa smirdasklaida Lietuvoje priklauso užsienio interesų grupėms? Kaip ir tie kosmopolitikai, naikinantys tautą nuo pačių pamatų.
Jonas Jasaitis. Ar Lietuvoje yra akademinė bendruomenė?
– pozicija.org/jonas-jasaitis-ar-lietuvoje-yra-akademine-bendruomene/