Nuo 2023 metų rugpjūčio 23 d. iki 2024 metų kovo 3 d. Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1, veiks parodos „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ ir „Laiko šukės ir aidai. Sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“
Sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ veiks nuo 2023 metų rugpjūčio 23 d. iki 2024 metų kovo 3 d. Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1.
Ar XX a. diktatorių įsuktas cenzūros ir propagandos aparatas toliau veikia mūsų laikus? O gal okupantų ideologinės klišės atsikartoja šiandienos agresorių retorikoje?
Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kad taip.
Iki šiol tebesitęsiantys Kremliaus bandymai sunaikinti Ukrainą verčia atsigręžti į skaudžią okupacijų patirtį ir iš naujo permąstyti po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupuotose teritorijose diegtus imperinius naratyvus.
Lietuvos nacionalinis muziejus Naujajame arsenale vienu metu atidaro dvi parodas – „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ bei „Laiko šukės ir aidai. Sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“.
Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė sako, kad apie sovietinį okupuotos Lietuvos laikotarpį kalbėti iki šiol sunku: į viešumą vis iškyla praeities traumos, nepatogios temos, tačiau tinkamo laiko apie jas kalbėti niekada nebus.
„Sovietinės okupacijos patirtis yra sudėtingas iššūkis, tačiau naujo ideologinio puolimo kontekste itin svarbu kalbėti apie okupuotos Lietuvos patirtis, kolonizacijai pasitelktus sovietų naratyvus, vėl tampančius oficialia agresyvios kaimynės valstybės pozicija.
Nors Didžiojo tėvynės karo vaizdavimas pokario Lietuvos dailėje ir nustumtas į tyrinėjimų pakraščius, tačiau tai mūsų komplikuotos istorijos sudėtinė dalis.
Juo labiau kad dabartinio karo Ukrainoje kontekste svarbu suprasti, kaip okupacija gali iškraipyti tautos istoriją, sunaikinti jos kultūrą“, – priduria R. Kačkutė.
„Neišspręsta kompozicija“ – sovietų dailės cenzorių pamėgta frazė, kuria kritikuotas kūrinio meninis lygis ir oficialios ideologinės linijos neatitinkanti siužeto interpretacija.
Parodos kontekste ji referuoja į sudėtingas okupuotos Lietuvos dailės gyvenimo peripetijas, sovietmečiu iškreiptus istorinio naratyvo akcentus ir šiandien tebeiškylančius mūsų atminties konfliktus.
Ekspozicijoje dekonstruojami žymiausi sovietinės Lietuvos dailės kūriniai, įkūniję propagandinį „Didžiojo tėvynės karo“ (DTK) naratyvą ir atsidūrę istorijos paraštėse.
Parodos „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ kuratorė Indrė Urbelytė teigia, kad dauguma visuomenę skaldžiusių ar tebeskaldančių dailės kūrinių yra istoriniai artefaktai, okupacijos laikotarpio ženklai, o ne estetiniai, grožėjimuisi skirti objektai.
„Mums svarbus šių kūrinių politinis, socialinis, istorinis kontekstas ir ką jis liudija apie opresines režimo praktikas.
Žinoma, tikrai ne visi parodoje eksponuojami kūriniai yra propagandiniai, dažnu atveju propagandiniais juos paversdavo sovietų sukurti naratyvai.
Parodos pavadinimas tapo mūsų koncepcijos ašimi – ieškojome būdų atskleisti šios sudėtingos, nepatogios ir vis dar neišspręstos mūsų istorinės praeities dėlionę“, – priduria kuratorė I. Urbelytė.
Neišspręstos kompozicijos atvejo analize taps tuo pat metu Naujajame arsenale atidaroma paroda „Laiko šukės ir aidai. Sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“.
Šios parodos kuratorės Renatos Kovalčiukienės ir Virginijos Semėnaitės idėja – garsaus menininko kūrybos parodymas trimis pjūviais: draustos, koreguotos ir leistos.
XX a. 7–9 dešimtmečiais R. Dichavičiaus kūryba sovietinės cenzūros buvo ir drausta, ir kritikuota, o ta, kuri be kliūčių įveikdavo patikrinimo filtrus, dažniausiai jau būdavo iš dalies deformuota autoriaus savicenzūros.
Sovietmečiu fotomenininko Rimanto Dichavičiaus archyve į stalčių nugulė dvi stambios kolekcijos – „Aktai“ ir „Lietuvos etnografija“.
Tačiau norint išlaviruoti sovietinės cenzūros srovėse ir įtilpti į privalomų ar leistinų temų bei simbolių rėmus, reikėjo išminties ir sugebėjimo veikti pagal savo taisykles.
Atrastas raktas į cenzūros reikalavimus menininkui padėjo XX a. 7–9 dešimtmečiais kurti lakštų, knygų ir taikomosios grafikos bei plakatų srityse.
Jo kūryba balansavo tarp meninės kalbos ir sovietinės cenzūros ribų tiek darbuojantis žurnale „Moksleivis“ ir leidykloje „Mintis“, tiek kuriant individualiai.
Parodos rengiamos rekonstrukcijai uždaromame Naujajame Arsenale – pagrindiniame Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje.
Iki pat 1968 m., kai buvo atverta pirmoji tuomečio LSSR Istorijos ir etnografijos muziejaus paroda, pastatas beveik du šimtmečius atliko karinę funkciją.
Pasirinkta pristatomoji sostinės teritorija, vaizduojama dalyje parodos eksponatų, architektūriniams tyrimams praardytos muziejaus sienos konceptualiai papildys parodos pasakojimą ir simboliškai užbaigs šį Naujojo Arsenalo istorijos tarpsnį.
