Penki mėnesiai, praleisti Dubingiuose, nebuvo maloniausias Barboros Radvilaitės gyvenimo laikotarpis – psichologinė įtampa, rūpesčiai dėl sveikatos, gąsdinantis rūmų skliauto įgriuvimas ir žudantis mylimojo ilgesys.
Visa tai išgyveno karalienė, keliaudama pro ledinio vėjo šiaušiamą Asveją, į rūmus, kurie tapo jos laikinais namais. Kelias, kuris mena Radvilaitę, Valstybės dieną, liepos 6-ąją, bus pavadintas Barboros Radvilaitės traktu.
500 metų – 500 metrų
„Dubingiai mini Barboros Radvilaitės 500-ųjų gimimo metinių sukaktį. Į mus kreipėsi Dubingių bendruomenė, prašydama keliui, kuris veda iš miestelio iki pilies, suteikti Barboros Radvilaitės trakto vardą. Šiam bendruomenės norui pritarė ir istorikai, – būsimasis traktas, buvo vienintelis kelias, kuriuo Barbora Radvilaitė važinėjo, todėl mes palaikėme tokią Dubingių bendruomenės iniciatyvą“, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Asvejos regioninio parko grupės patarėja Greta Valantiejūtė.
Šventės dieną ir parko grupės, ir Dubingių bendruomenės nariai pasipuoš XVI amžių primenančiais drabužiais, eidami iki piliavietės skaitys Barboros laiškų ištraukas. Vos 500 metrų trakto pradžioje bus atidengtas ir pirmasis simbolis – trakto vardo lentelė.
„Šis traktas bus vienas iš traukos objektų, kuris leis ateityje įveiklinti visą piliavietės teritoriją. Čia turėtų atsirasti daugiau karalienės Barboros atminties ženklų“, – sakė G. Valantiejūtė.
Diena kelio
Praėjus maždaug dviem mėnesiams po slaptų vedybų su Barbora Radvilaite, 1547-ųjų rudenį Žygimantas Augustas išvyko į Lenkijos seimą Petrakave, tikėdamasis vestuvėms gauti lenkų ponų, kurie labai priešinosi vedyboms, ir savo tėvo, kuris buvo pareiškęs, kad Žygimanto Augusto vedybos „netinkamas dalykas, ir taip negali būti“, pritarimą.
O prieš išvykdamas nusprendė paslėpti Barborą, – įniršę bajorai
galėjo ryžtis bet kam, Barborą jie vadino ne tik paleistuve, bet ir ragana, o kaipgi kitaip ji būtų apžavėjusi karalių!?
Barboros brolis Mikalojus Radvila Rudasis su Žygimantu Augustu iš anksto buvo aptarę̨, kad Radvilų Dubingiai ne tik arti Vilniaus, bet ir saugūs. Saloje buvusius mūrinius rūmus iš visų pusių supo vanduo, o su sausuma jungė tik tiltas. Be to, buvo parūpinta sargyba. Ji Barborą turėjo saugoti iki ji vėl susitiks su Žygimantu.
„Dabar iš Vilniaus Dubingius galime pasiekti per pusvalandį, o tuomet 45–50 kilometrų buvo visos dienos kelias, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Asvejos regioninio parko grupės Radvilų rūmų ekspozicijos specialistė Gema Kuorienė. – Nėra išlikusių dokumentų, kaip keliavo karalienė, tad galime tik įsivaizduoti, kad jai kelias buvo sunkus: diena trumpa, kelias, tikriausiai, blogas, tad teko kratytis karietoje.
Buvo šalta – lapkričio 19-oji! Be to, jos nuotaika buvo prasta – nors rūmai, kuriuos, ko gero pažinojo iš vaikystės, nes anksčiau jie priklausė jos
tėvui Jurgiui Radvilai, nebuvo svetimi, vis dėlto ji važiavo į nežinią – ar pavyks Žygimantui perkalbėti Lenkijos ponus, ar pasiseks palenkti į savo pusę tėvą ir motiną, kuri garsėjo ypač kietu charakteriu?
Neužmirškite ir to, kad ji į Dubingius atvyko besilaukdama Žygimanto Augusto kūdikio. Gal ir fiziškai jautėsi nekaip.“
Matyt, nepraskaidrino Barboros nuotaikos ir ją lydėję brolis aštuoneriais metais vyresnis Mikalojus Radvila Rudasis bei motina Vilniaus kaštelionienė Barbora Radvilienė.
Netrukus atvykusi į Dubingius Barbora patyrė persileidimą. Jai negalėjo padėti net kartu atsiųstas Merkinės seniūnas Stanislovas Davainis, kuris nusimanė apie mediciną.
Dubingiai klestėjo
Radvilų valdymo laikais Dubingiai suklestėjo, tapo reikšmingu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centru. Į miestelį atsikėlė amatininkai, čia buvo audžiamos drobės, kokybe nenusileidusios Karaliaučiaus manufaktūrų dirbiniams, atidaryta viena pirmųjų Lietuvoje popieriaus dirbtuvių.
Radvilų dvare virė prabangus gyvenimas. Dažnai į Dubingius atbildėdavo puošnios karietos, pakinkytos eikliais žirgais. Didikai sulėkdavo ne tik į dalykinius posėdžius, suvažiavimus, bet ir pramogaudavo prašmatniuose pokyliuose.
Radvila Rudasis, paveldėjęs dvarą iš tėvo, puoselėjo mintį valdą paversti viena iš savo pagrindinių rezidencijų. Ir, nors valdė daugybę miestų bei rezidencijų, Dubingius pasirinko kaip vieną iš laidojimo panteonų.
„Kokie buvo Radvilų rūmai, galime spręsti tik iš pamatų ir šykščių inventorių – jie buvo mūriniai, dviejų aukštų, stikliniais langais, turėjo didžiulius rūsius ir po du kambarius abiejuose aukštuose su koklinėmis krosnimis. Kokliai buvo glazūruoti, išgražinti augalų, medžioklės motyvais bei Radvilų herbais. Deja, apie baldus nieko nežinome, – pasakoja G. Kuorienė. – Žmonės, žiūrėdami į pamatus stebisi, kad rūmai labai maži.
Turėkite omeny, kad tai buvo XVI amžiaus vidurys, mūro statyba
tuo metu buvo labai brangi, be to, tai buvo tik viena iš Radvilų rezidencijų, juose jie pastoviai negyveno – sustodavo keliaudami iš vienų rezidencijų į kitas – pailsėti, pasikeisti arklius, gal ir medžiokles surengdavo, yra vykęs sinodas.
Taigi, rūmai buvo ištaigingi, svarbūs, bet ne tokie kaip mes įsivaizduojame. Nebuvo juose vandentiekio, kanalizacijos, bet buvo latrina – išgriebiamas tualetas. Yra žinoma, kad vienas iš Barbo
ros kambarių buvo virš iždinės, kur laikydavo vertingesnius daiktus.“
Istorikai teigia, kad Barboros Radvilaitės atvykimui Žygimanto Augusto įsakymu buvo deramai pasiruošta, pirmiausia, sutvarkyti, galbūt remontuoti, karalienei ir jos palydai skirti kambariai. Karalius reikalavo, kad valdove būtų rūpinamasi pagal jos padėtį.
Laiškuose jis nuolat klausinėjo, ar jai nestinga pagarbos, ar gerai aprūpinta. Su Radvilaite Dubingiuose buvę jos artimieji ar patikėtiniai bei ji pati pabrėždavo, kad valdovui neverta jaudintis. Anot S. Davainos, jai netrūksta „jokių dalykų“.
Ir visgi 1547 m. gruodį, kai dar nedaug laiko buvo praėję nuo persileidimo ir karalienė ko gero dar nebuvo sustiprėjusi, įgriuvo rūsio skliautai kaip tik prieš kambarį, kuriame apsistojo Radvilaitė. Nors aukų išvengta, tačiau išgąsčio būta nemažo.
„Mielai rašyčiau Jūsų Karališkajai Malonybei daugiau, tačiau dėl baimės, kuri čia mane apniko dėl to rūsio prieš pat mano duris įgriuvimo. Dievas žino, kad daugiau rašyti Jūsų Karališkajai Malonybei negaliu, nes taip nutiko užvakar“… – viename iš 8 išlikusių laiškų Žygimantui Augustui rašė Barbora.
Gyveno kaip vienuolė
Barbora negalėjo labai skųstis gyvenimo sąlygomis – ją supo nemažas dvariškių būrys, į Dubingius vyko įvairūs Žygimanto Augusto pasiuntiniai ir patikėtiniai, atgabendavę laiškus.
Vilniuje gimusi ir užaugusi Barbora buvo išsilavinusi, be gudų ir lenkų kalbų, mokėjo lotynų ir italų kalbas ir šiek tiek lietuviškai, žaidė šachmatais, mėgo medžioti, puikiai šoko. Deja, kažin, ar Dubingiuose ji galėjo mėgautis šiomis pramogomis.
Bet gal jos asmeninis virėjas Iržikas palepindavo ją? Barbora labai mėgo lankinių barščių sriubą, tačiau žiemą barščiai neaugo. Į Valdovų rūmų virtuvę tarnai kasdien atgabendavo po kelias pintines sviesto, sūrio, varškės, pieno ir grietinės. Iš saldžios grietinėlės buvo gaminami maži apvalūs sūreliai ir varškėtukai, kuriuos Barbora labai
mėgo.
O Dubingiuose? Be to, žiemą karvės užtrukdavę. Barboros stalas visuomet lūždavo nuo mėsos. Pasninko dienomis mėsą keitė žuvys: lydekos, lynai ir lašišos. Nors Iržikas, tikriausiai, parinkdavo poniai skaniausių gabalėlių, vis dėlto, ji nebegalėjo būti taip lepinama, kaip Vilniuje, kai Žygimantas
Augustas parūpino, kad kasdien tarnai rožėmis, levandomis ir našlaitėmis išpuoštų stalus, o sąskaitų knygos byloja, kad Barbora ir jos dvariškiai mėgavosi viskuo, ką tais laikais Lietuvoje buvo įmanoma gauti.
„Jos nuotaika, tikriausiai, buvo ne per geriausia – rūmai stovėjo ant kalno, buvo žiema, nuo ežero pūtė šiaurūs vėjai, šiaušėsi ežero bangos“, – pasakoja G. Kuorienė.
Dubingiuose Barborą kamavo nežinia dėl ateities ir vyro jausmų jai. Nors Žygimantas dažnai rašė, matyt, Barborą pasiekdavo paskalos, kad jis jai neištikimas.
Slegiama susidariusios padėties Barbora tapo labai religinga, kasdien lankėsi Dubingių bažnyčioje, keldavosi valandą ar net ir tris prieš aušrą, meldėsi „už Jūsų karališkosios malonybės sveikatą ir laimingą atvykimą“, dalijo išmaldą vargšams.
Davaina teigė, kad karalienė „priėmė bernardinų regulą“, mėgusi puoštis Barbora pradėjo rengtis taip kukliai, kad jos apranga „tebuvo verta vos kapą grašių“.
Penki ilgi mėnesiai baigėsi 1548 m. balandžio pradžioje – Barbora tuo pačiu keliu, vedusiu žemyn nuo kalno, per tiltą, išvyko į Vilnių ir niekada į Dubingius nebesugrįžo.
Visą vasarą apsilankius Asvejos regioninio parko Lankytojų centre (Radvilų g. 1, Dubingiai) galima pasigrožėti Julijos Janus kūrinių paroda „Slapta meilė“. Tai – šiuolaikinio žmogaus XVI amžiaus Lietuvos valdovų ceremonijų kostiumų refleksija.
Parko grupės darbuotojai yra parengę programą „Barboros Radvilaitės laiškai“.
Dubingių piliavietėje, kur stovėjo ištaigingi Radvilų rūmai, kartu su edukatore galima bus paskaityti Barboros meilės laiškus, kuriuos ji rašė savo neteisėtam sutuoktiniui, diskutuosite apie to meto laiškų rašymo etiketą bei stiliaus ypatumus.
