V. Vasiliauskas. K. Sabaliauskaitės Mankurtų aikštė

Elektas (išrinktasis) Vilniaus meras Valdas Benkunskas dar tik rengiasi prisiekti ir perimti miesto raktus, o jau buvo užkardytas bene populiariausios šiuo metu lietuvių rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės.

Kadangi V. Benkunskas – menkas žemės vabalėlis, madinga „viešoji intelektualė“ nesismulkino, viešu laišku kreipėsi į visus Vilniaus merus- buvusius, esamus ir būsimus – matyt , nuo amžių amžinųjų, tarkim, nuo 1387 m. , kai Vilniui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, iki Paskutinio teismo dienos.

Tikrai karališkas, o gal ir imperatoriškas mostas, paskelbtas, kaip ir pridera, valdančiųjų oficioze – LRT interneto svetainėje ir masiškai išplatintas jos talento gerbėjų socialiniuose tinkluose.

K. Sabaliauskaitė gyvų, mirusių ir dar negimusių merų klausia: ar ilgai teršite mano gražųjį Vilnių? Iki galo neperskaitęs laiško ilgo pavadinimo, pamaniau, kad raginama liautis darkyti senąjį Vilnių „novostrojumi“ (šiuo pašaipiu žargonu architektų bendruomenėje vadinamos sostinės nekilnojamo turto vystytojų statybos).

Pasirodo, Vilnių labiausiai teršia nevykę paminklai. Bet kuo čia dėti merai, kurie, kiek žinau, nekuria paminklų – nei vykusių, nei nevykusių?

Rašytojos nuomone, invazinių paminklų, svetimų Vilniui ir vilniečiams, antplūdį sukėlė invaziniai merai: V. Benkunskas – klaipėdietis (iš tikrųjų jis iš Rusnės, nešmeižkime Klaipėdos), per atkurtos nepriklausomybės metą iš visų sostinės merų tik vienas buvęs tikras vilnietis.

Autorės šventas pasipiktinimas ksenokratija (svetimų valdymu) įtartinai panašus į diskriminaciją ar net ksenofobiją, kuri vilniečiams negresia nuo Gedimino laikų ir laiškų.

Vilniečiu tampama ne pagal pasą, o pagal darbus – ne Vilniuje gimę didieji vilniečiai Petras Skarga, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Pranciškus Smuglevičius, Jonas Rustemas, Laurynas Stuoka-Gucevičius, Vilniaus Gaonas (vardinu tik pirmas į galvą šovusias pavardes). Aš jau nekalbu apie naujuosius laikus – broliai Biržiškos, broliai Vileišiai, Jonas Basanavičius ir t.t.

Vilnietis Jonas Vileišis, po generolo L. Želigovskio maišto Vilniuje tapęs Kauno burmistru, per dešimtmetį nutriušusį buvusį Rusijos gubernijos miestą pavertė mažuoju Paryžiumi, dėkingi kauniečiai nūnai įsteigę Jono Vileišio atminimo medalį.

Savo ruožtu grynakraujis kaunietis Algirdas Vileikis sovietmečiu buvo nepakeičiamas Vilniaus šeimininkas . Sąžiningi Vilniaus ir Kauno mainai.

Vis dėlto net reiklioji K. Sabaliauskaitė padarė išimtį vienam nevilniečiui – Remigijui Šimašiui. Ar dėl to, kad per jo dvi kadencijas Vilniuje klestėjo ne paminklų kūryba, o ardyba; ar dėl to, kad šiais metais rašytojai suteiktas Vilniaus miesto garbės pilietės vardas. Šiaip ar taip, bendraminčiai. Todėl nueinančiam merui ji netiesiogiai nepagailėjo gero žodžio.

„Merai braižė ir braižo Vilniaus vystymosi kryptį kaip gyvybingos visavertės Europos sostinės – ne paribio , ne kryžkelės, ne užkaborio ir ne tilto (ar net nešvarių sandorių patiltės) tarp Rytų ir Vakarų.“

Ir pridūrė, pagauta patriotinio ūpo: „Mūsų pastarųjų metų vertybinė laikysena karo akivaizdoje, vasarą įvyksiantis NATO susitikimas Vilniuje liudija, kad esame Vakarų civilizacijos forpostas.“ Saugiau nebūna – autorės mintis plaukia pačiu mainstream‘o farvateriu.

Daug ką, jeigu ne viską, paaiškina K. Sabaliauskaitės prisipažinimas: „Kovo 11-osios Lietuva pasaulyje yra kur kas labiau gerbiama, laisvesnė, labiau klestinti, oresnė, palankesnė piliečiams valstybė, nei anoj Vasario 16-osios, kurioje jokiu būdu nenorėčiau gyventi.“

Kovo 11-osios Lietuva K. Sabaliauskaitė negali skųstis – skaitytojų pripažinimas, vertimai į užsienio kalbas, nacionalinė ir kitokios premijos, ordinas iš prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų, garbės vardai (taip pat ir Dailės akademijos garbės daktarės).

Ir visa tai – už „gerai padarytą“ pramoginę (populiariąją) literatūrą, pretenduojančią į Umberto Eko prozos intelektualų stilių, tačiau sustojančią ties Deno Brauno „Da Vinčo kodu“- nusisekusiu pasaulinio garso masinės kultūros pastišu (stilizacija).

Almantas Samalavičius K. Sabaliauskaitės istorinę prozą grakščiai ir neįžeidžiai pavadino kostiumine drama.

O kur Vasario 16-osios Lietuvoje jos geriausias ir kandžiausias kritikas Balys Sruoga padėtų K. Sabaliauskaitės XXI a. nacionalinį bestselerį „Silvą rerum“? Šalia tarpukario pramoginės ar nuotykių lietuvių literatūros bestselerių (anuomet toks terminas nebuvo žinomas) – Justino Piliponio „Kaukolės žalsvame čemodane“ ar Jono Marcinkevičiaus „Sukaustytų latrų“ , o gal jo istorinio romano „Benjaminas Kordušas“?

Tačiau išklausykime ir priešingą nuomonę: K. Sabaliauskaitė įsitikinusi , kad nūdienos mūsų kultūros pasiekimai (prie kurių svariai prisidėjusi ir jinai) tarptautiniame kontekste pastarąjį dešimtmetį tokie įstabūs, kokių nebuvo per pastarąjį šimtmetį, o gal ir kelis.

Tik invaziniai vietiniai provincialai bando kontrabanda iš Vasario 16-osios Kauno Lietuvos pertempti savo susikompromitavusius, brendančius per upelį prezidentus ir kitokius svetimkūnius į suklestėjusią Kovo 11-osios Vilniaus Lietuvą.

Per šiuos nenaudėlius Vilniuje kasmet išdygsta po estetinį šungrybį. Apsiginklavusi profesionalios dailėtyrininkės diplomu, ji leidžiasi tų šungrybių įnirtingai spardyti iš Vilniaus viešųjų erdvių.

Nors tai skirtingų skulptorių, skirtingo braižo, skirtingos tematikos ir architektūros sprendimų kūriniai, visi per nepriklausomybės metus Vilniuje pastatyti memorialiniai paminklai, išskyrus kelis šiuolaikiškos abstraktesnės raiškos, yra vieno galo:

„Tai kodėl europietiškas Vilnius, tokios meniškai talentingos šalies sostinė, yra sėte nusėta beviltiškai atsilikusių , provincialiam ir primityviam skoniui pataikaujančių paminklų, kurie atrodo šimtmečiu pavėlavę“, – klausia iki širdies gelmių pasipiktinusi laiško autorė.

Faktiškai ji skelbia eksterminaciją visai naujausiai Vilniaus monumentaliajai skulptūrai. Šio nuosprendžio neišvengia Vytauto Kašubos monumentas Gediminui (pastatytas neseniai mirusios nepamirštamos dailėtyrininkės ir teatralės Beatričės Vasaris iniciatyva), Artūro Sakalausko su architektu Ričardu Krištopaičiu paminklas V. Kudirkai, Dalios Matulaitės – Lazdynų Pelėdai, Regimanto Midvikio – karaliui Mindaugui ir broliams Vileišiams, Gedimino Piekuro – J. Basanavičiui, Romualdo Kvinto – Romenui Gariui, Cemachui Šabadui, Leonardui Koenui ir „Vandens nešėjas“.

Į aukų sąrašą patenka ir ankstesnės epochos memorialinės skulptūros, atspindinčios tų laikų istorinius stilius ir skonius – Petro Aleksandravičiaus „Žemaitė“ (1971) ir net Konstantino Bogdano „Donelaitis“ (1964), pastarąjį palydint ironiška replika „pas jezuitus Sėdintis Liuteronas“. Šmaikštu, bet prašauta pro šikšnelę: iš tikrųjų liuteronas sėdėjo pas ateistus.

Universiteto studentus, profesorius ir svečius pasitikdavo ne V. Kapsuko, kurio vardą komunistai jam buvo prikergę, o lietuvių pasaulietinės poezijos pradininko paminklas, skelbiantis, kad Vilniaus universitetas- visos Lituanistikos centras, kuriame darbuojasi pasaulinio lygio kalbininkai.

Magnificencija Jonas Kubilius (dar vienas ne Vilniuje gimęs didis vilnietis), tarptautinio garso matematikas, suprato tuo metu vienintelio Lietuvos universiteto atsakomybę Tautos kultūrai.

Legendinio ilgamečio rektoriaus išskirtinį dėmesį lietuvių kalbai ir literatūrai liudija ir pačiais juodžiausiais stagnacijos metais (1974) universiteto Lituanistikos centro vestibiulyje pradėtas lietuvių monumentaliosios dailės šedevras – Petro Repšio freska „Metų laikai“.

„Bet blogiausia yra nesibaigiantis, nesiliaujantis, postsovietinis nostalgiškas provincialus sacharininis nulaižytas socrealizmas – pataikavimas įsivaizduojamam tautos skoniui“, – kiek daug vienas už kitą baisesnių epitetų prireikė perteikti rašytojos pasibaisėjimui Vilniaus naujais paminklais.

Kadangi laiško autorė kreipiasi ir į būsimus merus, vilnietiškų monumentų revizija taip pat nukreipta į ateitį – ugningos kritikos sulaukia dar nesukurti paminklai Antanui Smetonai ir Justinui Marcinkevičiui.

Jų nė nemačius iš kalno neigiama jų meninė vertė – naujas žodis pasaulio dailėtyros istorijoje. O jeigu rimčiau – sutapatinami realūs asmenys ir paminklai jiems, tikrovė ir menas: portretuojamojo savybės, jo politinės pažiūros ir įsitikinimai, trūkumai ir paklydimai perkeliami jo skulptūriniam portretui.

Anksčiau tai buvo vadinama meno kūrinio idėjiniu-politiniu turiniu. Iš čia – totalus „pasenusios realistiškos raiškos“ neigimas, reikalavimas depolitizuoti viešąsias erdves, sustabdyti jų estetinę taršą – tai ne kas kita, kaip ideologinis vertinimas ir politinis valymas , kovojant dėl istorinės atminties.

Ideologinės nuostatos ir politinės kovos dėl istorinės atminties aidai nuolat prasiveržia ir K. Sabaliauskaitės laiške, priminusiame „makabrišką ir cinišką cirką dėl K. Škirpos atminimo lentos“ (kuri niekaip nesusijusi su monumentaliąja skulptūra) ir ypač daug vietos skyrusiame , „visai Vyčio paminklo konfliktiškai ir kvailai dramai“.

Lukiškių aikštė buvo virtusi pagrindine kautynių dėl istorinės atminties arena.

Šiandieninės lietuvių literatūros žvaigždė buvo ir yra su tais politikos ir kultūros elito atstovais, kurie mielai grąžintų į Lukiškes senąjį XIX a. turgų, linksmybes, nuo 1900–1904 m. čia šurmuliavusias Šv. Jurgio ir Kaziuko muges.

Ir nenori nė girdėti monumento Laisvės kovų dalyviams su Laisvės kario skulptūra šalininkų, kurie tvirtina, kad XX a. kruvina patirtis negrįžtamai pakeitė aikštės paskirtį, kad tauta, prarandanti istorinę atmintį , virsta mankurtų tauta (Eimunto Nekrošiaus genialaus spektaklio „Ilga kaip šimtmečiai diena“ pagal Čingizo Aitmatovo romaną personažas, kuriam ištrinta atmintis).

Nūnai ir regime beveidę Lukiškių aikštę, neturinčią nieko vilnietiška. Net paklotas akmuo M. Muravjovo pakartų 1863 m. sukilėlių atminimui dūla R. Šimašiaus mėgstamuose krūmuose, šalia lauko tualeto (linkėjimai Vilniaus m. vyriausiajam architektui Mindaugui Pakalniui).

Aikštės centre gulinti stela vis smarkiau blunkanti lyg mankurto atmintis su sunkiai įskaitomais užrašais. Tikra Mankurtų aikštė.

P.S. Savo laiške K. Sabaliauskaitė vienu moju, be ceremonijų nubraukė daugumą žinomų Lietuvos skulptorių, išvadindama juos nevykėliais, provincialais, atsilikėliais.

Laiške dažniausiai pasikartojantis žodis „provincialas“ (provincialus). Seniai žinoma, kad „provincija“ – sąvoka ne tik geografinė, bet ir dvasinė: provincialas gali būti ir Londono ar kito megapolio gyventojas, savo provincialo kompleksą maskuojantis perdėtu snobizmu ir arogancija.

„Vakaro žinios”, 2023 m. balandžio 8 d.