M. Kundrotas. Ar dar ilgai duosime kelią kvailiams?

Kvailys – baisesnis už niekšą. Niekšai patys iš savęs – bejėgiai, bet kvailių dėka jie valdo pasaulį. Kas nors paprieštaraus: niekšas toks yra savo valia, o ką daryti žmogui, kuriam Dievas pagailėjo proto?

Atsakymas – toks: jei žmogus yra protiškai apsigimęs ar serga protlige, jam – užuojauta, o jei su savo bėda dar šio to ir pasiekia – gili pagarba. Bet absoliuti dauguma kvailių tokie yra savo valia.

Protavimas – tai darbas, dažnai – gana sunkus. Todėl daugelis renkasi lengvesnį kelią, kur nėra darbo – vadovautis jausmais. O per jausmus tokiais žmonėmis manipuliuoja gudrūs niekšai.

Jausmuose nėra argumentų, yra tik potraukis ir vengimas, malonumas ir kančia. Niekšai išnaudoja žmonių baimes ir agresiją, įgeidžius, simpatijas ir antipatijas saviems niekšiškiems tikslams.

Patys kvailiausi tiki oficiozais. Koks bebūtų tų oficiozų turinys. Rusijos fašistai ir Vakarų leftistai iš statistinių gyventojų yra proto broliai.

Skiriasi tiktai jiems brukamos ir jų mielai priimamos propagandos žinia. Tiktai kvailys gali tikėti, kad Rusija Ukrainoje ginasi nuo Vakarų agresijos.

Lygiai taip pat tiktai kvailys gali manyti, kad įteisinus gėjų santuokas ir galimybes įsivaikinti bus sustabdyta Rusijos grėsmė.

Šiek tiek rafinuotesnė kvailių padermė suvokia, kad oficiozai meluoja. Bet, stokodami kritinės logikos, jie jausmiškai prieina išvados, kad oficiozai meluoja visais klausimais. Viskas jiems tik juoda arba balta.

Ši kvailių veislė nusipelno minimalios pagarbos, kad bent jau ieško alternatyvios informacijos. Bet be išlavinto proto tokia informacija tampa konspirologinės pasakos.

Atsiranda tikėjimas piktais driežažmogiais iš kosmoso, nusileidusiais į mūsų plokščią Žemę, kad nuodytų mus chemtreilais, svirplių miltais, skiepais ir 5G ryšiu. Vyniokimės galvas folija ir garinkime actą.

Tai, kad kvailiai vieni kitiems prieštarauja, nėra kas nors stebėtino.

Asirų filosofas Grigorijus Bar Ebraja priminė, jog protingas supras protingą, nes vieną tiesę uždėjus ant kitos jų taškai sutampa, tuo tarpu kvailys prieštaraus ir protingam, ir kitam kvailiui, nes kreivė skiriasi ir nuo tiesės, ir nuo kitos kreivės.

Lietuvių liaudies patarlė moko: duok kvailiui kelią. Bet vargu, ar kiekviena liaudies patarlė yra teisinga. Liaudis reiškia prastuomenę.

Tuo ji skiriasi nuo tautos, kuri reiškia sąmoningą pilietinę bendruomenę. Prastuomenėje gali gimti genialių minčių, bet jos čia – atsitiktinės, o dažnu atveju vyrauja ta pati kvailybė.

Nėra nieko kvailesnio, kaip užleisti kvailiui kelią. Tai reiškia, kad pats esi kvailys. Užleidus kvailiui kelią jis lemia visuomenės sprendimus, renka į valdžią kvailius, už kurių stovi niekšai.

Didžiausios kvailystės reiškiasi artėjant rinkimams. Vieni kvailiai mano, kad vaivorykštiniai paradai išgelbės Lietuvą nuo Kremliaus grėsmės. Kiti – kad Kremlius, kurio karalystė pirmauja skyrybomis ir abortais, apsaugos mūsų šeimos vertybes.

Treti tiki savimi sergančiu profesoriumi, kuriam per sunkus uždavinys rasti vienybę netgi tarp bendraminčių, manydami, kad jis sugebės pasiekti darnos tautoje. O dauguma laukia gero šeimininko ar ūkvedžio, kuris mažiau mokytų, bet visus aprūpintų.

Demokratija suteikia piliečiams didžiulę dovaną – galimybę patiems spręsti savo likimą. Bet dauguma šios galimybės savo valia atsisako.

Kam mums referendumai – tegul geri gaspadoriai mums duoda gerovę. Tegul jie už mus sprendžia, o mes paklusime. Arba išvis boikotuosime rinkimus, nes visi jie – vienodi.

Kvailių margumynas toli pralenkia protingų žmonių įvairovę. Nors tiesa – daugiaveidė, daug įvairesnis – melas. O kvailys mieliau priims malonų melą, nei skaudžią tiesą.

Pirmiausiai – tiesą, kad jis yra kvailys ir kad jam reikia keistis. Kaip minėta, dauguma kvailių yra tiesiog intelektualiniai tinginiai. Dievas jiems davė normaliai funkcionuojančias smegenis, bet jie patys atsisako vykdyti šių smegenų funkcijas.

Tame yra ir blogoji, ir geroji žinia. Blogoji – kad dauguma kvailių yra kalti dėl savo kvailybės. Geroji – kad jie turi galimybių keistis. Tereikia įjungti mygtuką, kurį davė Dievas.

Nėra gerai didžiuotis savo protu, bet tai – bent pateisinama. Savo protu besididžiuojantis žmogus didžiuojasi ne duotybe, o savo darbu, kurį investavo į savo protą.

Daug baisiau, kai žmogus didžiuojasi savo dvasiniu ir intelektualiniu skurdu.

Paprastumas pristatomas kaip dorybė, nors tai – didžiausia yda. Žmogaus būtis yra itin sudėtinga ir tiktai kaip tokia gali būti suprantama.

Kvailiai tikisi stebuklo. Kad kažkas be jų pačių pastangų ateis ir sukurs jiems gerovę. Deja, stebuklų laukas būna tiktai kvailių šalyje.

Protingas pats prisiima atsakomybę už save, savo šalį ir platųjį pasaulį. Tai reikalauja tiek darbo, tiek ir drąsos. Neužleiskime kelio kvailiams. Mąstykime ir veikime kartu.

Sveikoje diskusijoje atraskime bendrą tiesą, nes tiesa visada atrandama tiktai protu.

Autorius yra politologas