Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio-analitinio centro žinovai išrinko 2023 metų buveinę, kurią būtina išssaugoti ir į kurią turi būti atkreiptas visuomenės dėmesys.
Tai kerpiniai pušynai, dažnai vadinami kerpšiliais. Metų buveinė renkama kartu su Rūšių Top 10, nes saugomos rūšys negali egzistuoti be tik joms būdingų buveinių.
Kerpiniai pušynai, dažnai vadinami kerpšiliais, – tai šviesūs pušynai su šilumamėgėmis rūšimis ir gausia kerpių danga. Kerpiniai pušynai auga ypač sausose ir nederlingose augavietėse.
Didžiausi šių buveinių plotai telkiasi Pietų ir Pietryčių Lietuvos smėlėtose lygumose, žemyninėse (kontinentinėse) kopose, kitur jos labai retos arba jų visai nepasitaiko.
Kerpiniai pušynai – Europos mastu saugoma natūralių buveinių rūšis, įrašytas į Buveinių direktyvos I priedą.
Kerpšilių medynams būdingos žemos, kreivakamienės pušys, pasitaiko negausi beržų priemaiša. Krūmų ardas menkas, dažniausiai sudarytas iš kadagių.
Žolių danga skurdi, išretėjusi, miško paklotėje vyrauja mozaikiškas samanų ir kerpių kilimas, nereti atviro dirvožemio lopinėliai.
Kerpšiliai labai svarbūs biologinės įvairovės požiūriu, nes jie tinkami gyventi ir augti daugeliui siauros specializacijos rūšių.
Kerpšiliuose gerai jaučiasi saugomos ir endeminės rūšys – vėjalandė šilagėlė, smiltyninis gvazdikas, kalninė arnika, gorskio pūtelis.
Kerpšilių retmėse augantys čiobreliai, vanagės, gelteklės ir kiti medingi augalai privilioja taip pat šilumai reiklias laukines bites, drugius ir kitus vabzdžius, tarp kurių yra nemažai retų ir nykstančių.
Negyvoje saulės įšildomoje stambių pušų medienoje vystosi reti vabalai – ūsuočiai dailidės, pušiniai plokščiavabaliai, šneiderio kirmvabaliai.
Didesnes kerpšilių aikštes ir pamiškes mėgsta lėliai, lygutės, dirvoniniai kalviukai. Tuoktuves kelia tetervinai. Pamiškėse uoksus užima žalvarniai, kukučiai.
Kerpiniai pušynai labai priklausomi nuo periodiškų žemutinių gaisrų. Be jų poveikio ilgainiui labai įsigali samanų ir krūmokšnių danga, išnyksta kerpės, šilumamėgiai žoliniai augalai ir buveinė degraduoja.
Natūraliuose kerpšiliuose beveik visada galima pastebėti buvusių gaisrų požymius – apdegusius pušų kamienus ar angliukų liekanas paklotėje.
Seniau buveinės palaikymui buvo reikšmingas ir žmogaus įsikišimas, nes buvo renkamos samanos kraikui, paklotę išmindydavo ganomi gyvuliai. O ir gaisrai neretai kildavo tyčia ar netyčia uždegus.
Kerpiniai pušynai yra jautrios buveinės, todėl tokiems miškams išsaugoti reikalingas ypatingas dėmesys ir specifinių gamtosauginių priemonių taikymas.
Parengta pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pranešimą
