Seimas paskyrė Violetą Meiliūnaitę Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke.
Antradienį prisistatydama Seimo nariams kandidatė įvardijo, jos nuomone, pagrindinius dalykus, svarbius būsimosios komisijos darbe: „Lietuvių kalbos prestižo ir ne tik bendrinės lietuvių kalbos, bet ir visų lietuvių kalbos atmainų prestižo stiprinimas. Lietuvių kalbos mokymas tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, kad Lietuvoje gimtakalbiai gautų kokybišką lietuvių kalbos mokymą, tokio paties kokybiško lietuvių kalbos mokymo nusipelno ir migrantai, kurie yra augantis, labai nevienalytis srautas, ir mums labai trūksta pedagogų, kurie būtų kompetentingi su jais dirbti.
Dar vienas dalykas yra lietuvių kalba skaitmeninėje erdvėje. Ko labai pasigendama, tai mokamosios priemonės ir patogios programėlės lietuvių kalbai mokytis, kuriomis galėtų naudotis lietuviai čia, galėtų naudoti užsieniečiai, susidomėję lietuvių kalba. Tai būtų patogu Lietuvos išeiviams ir išeivių vaikams, norintiems išsaugoti savo ryšį su Lietuva.“
Seimas taip pat atleido šiuo metu pareigas einančius komisijos narius ir patvirtino naujos sudėties Valstybinę lietuvių kalbos komisiją.
Kadenciją baigiantys Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nariai į šias pareigas buvo paskirti 2017 m. lapkričio 21 d.
Kartu priimtas ir sprendimas atleisti iki šiol pareigas ėjusį komisijos pirmininką.
Stebuklas neįvyko: neatsitiko taip, kad nė vienas nesutiktų eiti vadovauti VLKK esamomis aplinkybėmis ir visi drauge viešai pareikštų, jog nesutinka laužyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos…
Dėl „visų lietuvių kalbos atmainų prestižo stiprinimo”. – Kaip suprantu, ir dabar kuriamų naujų atmainų, kai lietuvišką šaknį keičia angliško žodžio šaknis, ir nebent lietuviška galūnė paverčia iš tokių žodžių sudarytus sakinus „lietuvių kalbos atmaina”?
Kalba (ypač tokia sena, kaip lietuvių) tol vertinga, kol ji IŠ SAVĘS vystosi, turtėja. Tokia buvo senoji chamų litvinų kalba. Puristais pravardžiuota tarpukario šviesuomenė iš jos kūrė naują žodyną įv. veikloms ir mokslų sritims.
Didžiausia bėda yra tai, kad lietuvių kalbos padėtis ir likimas rūpi labai labai mažai kam. Didžiajai gyventojų daliai, mano nuomone, atsiprašau, nusispjauti… O, jei taip, tada užsibrėžtas tikslas JAU pasiektas…
Taip atsitiko, kadangi per šiuos 30 m. užaugusių kartų laikas ir galvelės kitkuo buvo užimamos. ŠMM nesirūpino, nebebuvo skatinamas domėjimasis gimtąja kalba, nebuvo mokoma pastebėti jos skambumą ir melodingumą, žodyno turingumą. Ištuštėjęs kaimas jau nebepapildo aukštųjų mokyklų ir miesto puikiai savo tarmę, dainų, visokių smagių lietuviškų posakių mokančiu jaunimu.
Vaikai miesto daugiabučiuose auga pasibaisėtinai vieniši ir nesaugūs: tėvai neišmatuojamo ilgio darbo dieną praleidžia darbuose, o vaikai dar pradinukai visą dieną vieni likimo rankose. Vieni po pamokų grįžta į tuščius namus (jei koks klasės ar kiemo „autoritetas” kartu neįsibrauna), vieni valgo, pamokas ruošia (jeigu ruošia!). Man šiurpa kelia tokia vaikystė. Gūdu. Aš grįždavau į pilnus, o kartais net ir į pilnutėlius namus, mano vaikas irgi. Buvo su kuo pakalbėti (o tai reiškia nepertraukiamą gimtosios kalbos mokymąsi, įv. temų žodyno turtinimą!), buvo kas prireikus uždavinius išspręsti padeda.
Dabar mokykloje iš naujųjų kartų mokytojų daugiau svetimžodžių bei anglų k. girdi, nei taisyklingos lietuvių kalbos. Daugiabučio kieme – keiksmažodžiais gardinamas kalbų mišinys; tinkle – tai, nuo ko vaikų širdeles derėtų saugoti. Mokinukai dar per liauni, kad pajėgtų nuo tokios vienatvės ir bedvasiškumo nepalūžti. O kai ateina atostogų metas?!! Ar ne valstybės interesas, kad VISIEMS iki vieno (ne vien susimokėti pajėgiantiems) būtų prieinami popamokiniai būreliai, tarp jų ir tie, kurie su kultūros paveldu vaikus supažindina, pažadina domėjimąsi ir meilę jam? Pradedant kalba, daina, žaidimais ir šokiais, baigiant įv. kūrybiniais būreliais.
Kodėl internetas nenaudojamas geriausių lietuvių kalbų mokytojų pamokoms įrašyti, kad jas galėtų išklausyti bet kuriame Lietuvos kamputyje (ir emigrantai!), kad mokytojai savo pamokose jomis naudotųsi, praturtintų jas?. Buvo radijo laida su viena iš merginų, pasiryžusių eiti mokytojauti. Išsilavinusi, šauni, gerų norų kupina, bet – sakinyje pusė svetimžodžių… Ir jai tokios pamokos padėtų ištrūkti iš to burbulo, kuriame ji sukiojasi, įkvėpti kitokios dvasios. O tada ji mokiniams ją skleistų. Gal taip, žingsnis po žingsnio, grįžtume į savo kalbą…
Manau, valdžia rodo pavyzdį visuomenei. Štai Baltarusija uždarė lietuviškas mokyklas ( berods. Rimdžiūnuose, Pelesoje ir kitur ). Kokia valdžios reakcija? Rotušės aikštėje pastovėjo keli Seimo nariai, “paprotestavo”. Ir viskas? Ar buvo uždarytos baltarusiškos mokyklos Lietuvoje? Ne. Ar Vilniaus rajone steigiamos naujos mokyklos ,kuriose mokoma valstybine lietuvių kalba, ar tėvams nebereikia vežioti kelių tūkstančių vaikų į Vilniaus mokyklas? Lenkija sumažino finansavimą ir lietuviškoms mokykloms, o tai reiškia jų uždarymą. Kokia Lietuvos valdžios reakcija? Sumažino finansavimą lenkiškoms mokykloms? Ne. Ar į Lenkiją nuvyko Švietimo ir mokslo viceministras spręsti problemos ? Berods ne. O štai Trakų rajone pabandžius reorganizuoti lenkišką mokyklą su nedideliu skaičiumi mokinių, į Lietuvą iškart atvyko Lenkijos švietimo viceministras aiškintis padėties.
Sakote, – uždarė lietuviškas mokyklas Baltarusijoje, tai tokiu atveju Lietuvos valdžios atsakymas turėtų būti – pradinį lenkišką mokymą palaipsniui pertvarkyti į tuteišų mokyklas ‘poprostuo’ kalba. Jeigu į tave meta akmeniu, tai tu į jį mesk duona…
Dabar jūsų nuomonė atrodo tarsi gyventume žečpospolitinių laikų gyvenimą, t.y. būtume Lenkijos valstybės dalimi.
Laikykimės Basanavičiaus Vasario 16-osios nuostatos, atskyrusios Lietuvą nuo Lenkijos valstybingumo. Tą principą privalome išlaikyti visose gyvenimo srityse – visų pirma švietimo, masinės komunikacijos srityse.
Manau, nesupratote mano komentaro- klausiau, ką Lietuvos valdžia padarė,kad nebūtų uždarytos lietuviškos mokyklos Baltarusijoje ( taip pat ir Karaliaučiaus krašte) ? Ką valdžia padarė,kad nebūtų sumažintas finansavimas lietuviškoms mokykloms Lenkijoje? Ką valdžia padarė,kad būtų steigiamos naujos lietuviškos mokyklos Vilniaus rajone, kad tėvams nereikėtų kasdien vežioti tūkstančių vaikų į Vilniaus mokyklas? Lenkijos valdžia iškart reaguoja valstybiniu lygiu,jei bandoma reorganizuoti lenkiškas mokyklas Lietuvoje ,kurias lanko vos keli mokiniai.
Padarė, padarė – taigi į lenkiškas mokyklas juos maloniai priima …
Dėl viso to, ką sakote, kad valdžia nepadarė, tai jos valioje yra tik tai, kad šiuo atveju ji privalėjo diplomatiniu lygiu pranešti Lenkijai, kad už poros metų besibaigiančio 1994 metų Lietuvos bendrumo su Lenkija sutarties termino netęs. Va, tai iš tikrųjų ji nepadarė.
Jūs, regis, kaip ir nemažai kitų iki šiol nesupranta, kad nuo Lenkijos vergo jungo esame išsivadavę 1918 m. Vasario 16-osios aktu, paskelbdami Lietuvos Nepriklausomybę.ir ją apgynę kovose su bolševikais ir Lenkija.
Pagaliau turime šviesuolio Oskaro Milašiaus mintis, kad dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos prapultis. Gi jūs savo nuomonėje, tarsi kokio anų laikų šlėktos, Lietuvos gyvenimas matomas valstybiškai susidėjus su Lenkija. Nematote ir skirtumo tarp to, kad lietuvybė Lenkijoje (Suvalkų, Augustavo vaivadijos) yra nuo gentinių laikų, kai lenkybė į Lietuvą yra atnešta kaip prisišliejus prie katalikybės plėtojimo viduramžiais. Dėl to lietuviai minėtose vaivadijose turi tautinės mažumos teisinę padėtį, kai lenkais Lietuvoje yra patapę iki krikščionybės plėtojimo ne lenkais buvę gyventojai, tai rodo vandenvardžių ir gyvenamų vietų pavadinimų lietuviška kilmė, tad lenkai Lietuvoje tautinės mažumos teisių neturi ir negali jų reikalauti. Ir būtų prapultinė klaida lietuvybės atžvilgiu tautinės mažumos prasme lygia su lietuviais Lenkijoje ją čia laikyti. Jokių lygumu teisinės padėties prasme tarp lietuvių tautiškumo minėtose Lenkijos vaivadijose ir lenkų Lietuvoje nėra. Ir tai, norint viešai priekaištauti tais klausimais, būtina įsisąmoninti, kad nedarius elementarių istorijos ir logikos klaidų, nepylus vandens ne ant to malūno….