KT tirs, ar asmenvardžių rašyba dokumentuose ne valstybine kalba neprieštarauja Konstitucijai

Seimo nariai savo abejones grindžia, be kita ko, tuo, kad KT 2014 m. vasario 27 d. sprendime, pasak pareiškėjos, apskritai neužkirto kelio Lietuvos Respublikos piliečio pase asmens vardą ir pavardę rašyti ne valstybine kalba paremtais rašmenimis, tačiau jis aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, jog keičiant vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką įstatymų leidėjas privalo kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (toliau – VLKK), kurios priimta oficiali išvada yra privaloma visoms valdžios institucijoms.

Pareiškėjai – Seimo nariai skundžiantys Seimo sprendimą leisti oficialiuose LR dokumentuose asmenvardžius rašyti ne valstybine kalba Seimo nariai be kita ko, remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m išvada, kad spręsdamas dėl asmens vardo ir pavardės rašymo asmens dokumente tvarkos įstatymų leidėjas privalo ne tik kreiptis į VLKK, bet ir atsižvelgti į gautą oficialią VLKK išvadą.

Pareiškėjai nurodė, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, svarstydamas Įstatymo projektą Nr. XIIIP-535, 2021 m. sausio 14 d. kreipėsi į VLKK su prašymu pateikti oficialią išvadą dėl minėtame projekte siūlomos piliečių asmenvardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis. VLKK 2021 m. lapkričio 6 d. priėmė neigiamą išvadą dėl pateikto Įstatymo projekto.

Pasak VLKK, Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašytini lietuviškais rašmenimis, išskyrus dvi galimas išimtis: a) užsieniečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu įrašomi lotyniško raidyno rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą; b) su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško raidyno rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.

Tačiau Seime buvo priimtas sprendimas VLKK pateiktos išvados nepaisanti ir įtvirtinti ginčijamą teisinį reguliavimą, taip pažeidžiant Konstitucijos 14 straipsnį.

Taigi pareiškėjos prašyme pateikiami teisiniai argumentai jos pozicijai dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies tiek, kiek jose įtvirtinta galimybė piliečių asmenvardžius rašyti ne valstybine kalba, atitikties Konstitucijos 14 straipsniui ir ši prašymo dalis priimta nagrinėti Konstituciniame Teisme.

Kitos pareiškėjos Seimo narių grupės prašymo dalys pagal KT įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo grąžintos pareiškėjai KT pareiškus, kad, pareiškėjai nepateikus savo abejones pagrindžiančių teisinių argumentų, prašymas neatitinka KT įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Apie tai KT pranešime rašoma:

„Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalį, prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

Šiame kontekste paminėtina, kad pareiškėja prašė ištirti, be kita ko, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies „tiek, kiek jie nustato teisinį reguliavimą, kuriam Konstitucija nesuteikė įgaliojimų“, atitiktį Konstitucijos 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 2 daliai.

Pareiškėja, grįsdama savo abejones ginčyto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai šiuo aspektu, be kita ko, nurodė, jog dėl to, kad Seimas neturi diskrecijos keisti Konstitucijos 14 straipsnio (pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį, jis gali būti keičiamas tik referendumu), tuo atveju, jeigu ginčytas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatyme, pažeidžia Konstitucijos 14 straipsnio nuostatas, jis kartu pažeidžia ir Konstitucijos 2 straipsnio nuostatą „Suverenitetas priklauso Tautai“, 3 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

Pareiškėjos teigimu, kadangi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškiai riboja Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtintą valstybinės kalbos principą, nes nustato nepagrįstas išimtis vartojant valstybinę kalbą, todėl atitinkamai yra siaurinamas Konstitucijos 14 straipsnio taikymas, o tai, pareiškėjos nuomone, laikytina Konstitucijos 14 straipsnio keitimu.

KT konstatavo, kad pareiškėja teisiškai nepagrindė šių savo teiginių ir neargumentavo, kodėl tuo atveju, jeigu ginčytas teisinis reguliavimas prieštarautų Konstitucijos 14 straipsniui, tokio teisinio reguliavimo nustatymas Įstatyme turėtų būti prilygintas Konstitucijos 14 straipsnio keitimui; pareiškėja taip pat nepaaiškino, kodėl ginčytas teisinis reguliavimas prieštarautų pareiškėjos nurodytoms Konstitucijos 2 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 2 dalies nuostatoms“.

Visą prašymo tekstą galima rasti KT svetainėje, žr. https://lrkt.lt/~prasymai/16_2022.htm.