„Sėdi kabinete ir matai – nuplaukia alga…“, – apie Klaipėdoje plaukiojusį laivą „Alga“ juokauja Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas–vyriausias fondų saugotojas Romualdas Adomavičius. Kai kurie laivų vardai išties sukelia šypseną, kiti turi gilią asmeninę prasmę, treti susiję su prietarais ar tradicijomis… Bet kodėl laivams išvis duodami vardai – juk su automobiliais to nedarome? Laivybos istorijos žinovas atskleidžia šios tradicijos šaknis ir ją supančias įdomybes.
Prigijo tradicija duoti moteriškus vardus
Vardų davimas laivams prasidėjo dar prieš tūkstančius metų ir iš pradžių buvo grįstas baime, prietarais ir tikėjimu. Manyta, kad tinkamo vardo suteikimas laivui ir jo įgulai bus apsauga nuo pavojų tais laikais neprognozuojamuose ir mistiškais laikytuose vandenyse.
Pasak R. Adomavičiaus, ankstyviausi laivų pavadinimai fiksuoti apie 1500 m. pr. Kr. senovės Egipto tekstuose iš laikų, kai laivai vadinti faraonų ir su jais siejamais vardais.
„Senovės Graikijos ir Romos tradicijoje be dievybių ir valdovų vardų atsiranda laivų pavadinimų, kuriais pabrėžiamos laivo savybės (pvz., tvirtumas, greitis ir pan.), visuomenės valdymo principai (pvz., galera „Demokratija“), geografinio regiono ypatumai – laivo savininkui artimi miestai, regionai, kraštai. Naudoti ir vandens gyvūnų pavadinimai, turėję liudyti laivo savumą vandenų pasauliui“, – pasakoja istorikas.
Įsigalėjus krikščionybei, išpopuliarėjo šventųjų vardai laivams, ypač Marijos. Vėliau prigijo tradicija laivus vadinti religinių autoritetų, valstybių valdovų ar jų giminaičių vardais, o prekybiniams laivams dažnai buvo suteikiami dievybių ir mitinių būtybių pavadinimai.
XVIII–XIX a. išryškėjo ir jau anksčiau egzistavęs paprotys laivus vadinti laivo savininkui imponavusiais moteriškos kilmės vardais. Laivus jūrininkai nuo seno laikė moteriškomis esybėmis, siejo jas su globa ir rūpesčiu. Be to, nors lietuvių kalboje „laivas“ yra vyriškos giminės, daugumoje europiečių kalbų jam priskiriama moteriškoji.
Kaip tuometinių vardų tradicijų pavyzdį R. Adomavičiaus pateikia garsųjį Klaipėdoje 1858 m. pastatytą burlaivį – „Mary Jane“ pavadinimas, mat jo savininkas jį pavadino savo dukros garbei.
Pasak R. Adomavičiaus, kitokia tradicija formavosi kariniuose ar valstybės tarnybos laivuose – čia paplito „vyriškesni“ vardai, juose atsispindėjo istorinių asmenybių, tautos sąmonei reikšmingų vietovių, tarnyboje pasižymėjusių laivų ar vadų vardai.
Lietuvoje pamėgta vadinti miestų vardais
„Ilgainiui ir prekybiniuose laivuose romantizuotus religinius bei simbolistinius pavadinimus keitė istorinės atminties pagrindu suteikiami laivų vardai arba privataus laivo savininko vertybes ir pažiūras deklaruojantys reikšminiai žodžiai“, – pasakoja istorikas.
Pavyzdžiui, nors patiems pirmiesiems Lietuvoje prekiniams laivams buvo pasitelkta jūrinė mitologijos veikėjai – „Jūratė“ ir „Kastytis“, tarpukariu Lietuvos laivininkystės kompanijos prekybinius garlaivius vadino šalies miestelių ir miestų vardais – „Klaipėda“, „Palanga“, „Kretinga“, „Utena“, „Marijampolė“, „Šiauliai“, „Panevėžys“, „Kaunas“, „Nida“ ir „Trakai“. Taip buvo demonstruojama valstybės kryptis – į jūrą.
Vieninteliam tarpukario Lietuvos kariniam laivui buvo suteiktas Lietuvos vadovo vardas – „Prezidentas Smetona“.
Pasak R. Adomavičius, po nepriklausomybės atgavimo pervadinant buvusio sovietinio laivyno prekybinius ir žvejybinius laivus, vėl pratęsta „miestų ir miestelių tradicija, prisimintos ir istorinės asmenybės. Pavyzdžiui, pirmieji atkurtoje Lietuvoje statyti krovininiai laivai gavo „Vytauto“ ir „Gedimino“ vardus.
Ir „gėlių klasė“, ir antikinių miestų priminimas
Šiemet Baltijos jūroje pradėjo plaukioti net du nauji pirmaujančio Europoje keltų operatoriaus „DFDS“ – keltai-dvyniai „Aura Seaways“ ir „Luna Seaways“.
Bendrovės viešųjų ryšių ir komunikacijos vadovas Vaidas Klumbys pasakoja, kad įsigijus ar pasistačius to paties tipo (kitaip tariant – broliškus) laivus, jiems paprastai stengiamasi suteikti tos pačios tematikos vardus.
„Pavyzdžiui, DFDS turi bendrovės viduje poetiškai vadinamus „gėlių klasės“ laivus, kurie yra ro-ro tipo broliški laivai, pastatyti toje pačioje laivų statykloje ir pavadinti gėlių pavadinimais – „Begonia Seaways“, „Gardenia Seaway“, „Acacia Seaways“ ir t.t.“, – vardija jis.
Anksčiau, kai bendrovė dar vadinosi „DFDS Lisco“, jos laivai plaukiojo ir su Lietuvos miestų pavadinimais: „Vilnius“, „Kaunas“, „Klaipėda“, „Panevėžys“.
Visgi tarptautinėms įmonėms svarbu, kad laivų vardai būtų lengvai skaitomi ir suprantami įvairių tautybių žmonėms, tad DFDS dažniausiai renkami lotyniški pavadinimai. Pavyzdžiui, deivių vardais pavadinti iš Klaipėdos plaukioja tokie broliški laivai kaip „Victoria Seaways“, „Regina Seaways“ ar „Athena Seaways“.
„Kartais renkant laivų vardus atsižvelgiama ir į tai, kokias šalis laivas jungs ar po kokios šalies vėliava plaukios. Viduržemio jūroje tarp Turkijos ir Italijos bei Prancūzijos plaukiojantys laivai turi senovinių antikinių miestų pavadinimus, pvz. „Troy Seaways“, „Ephesus Seaways“, „Olympos Seaways“, – pavyzdžiu dalijasi V. Klumbys iš DFDS.
Anksčiau į Klaipėdos jūrų uostą plaukiodavo ir keltas „Mukran“, kuriam pavadinimas buvo duotas pagal jūrų uostą Vokietijoje, Riugeno saloje. R. Adomavičius prisimena, kad tai buvo vienas pirmųjų į Lietuvą plaukiojusių didžiųjų keltų, ir pavadinimas taip visiems įstrigo, kad klaipėdiečiai ėmė ir visus didelius keltus vadinti „mukranais“ – originalus vardas tiesiog tapo bendriniu žodžiu.
Laivybos istorijos žinovas pripažįsta, kad šiais laikais aiškių tendencijų laivų pavadinimams nėra – yra ir likusių istorinių bei kultūrinių tradicijų, ir juntamos globalios tendencijos, bet neretai pavadinimą lemia tiesiog universalus kūrybiškumas.
„Pasivaikščiokite pramoginių laivų uosteliuose marinose – nustebsite, ko tik žmonės nesugalvoja norėdami vardu pabrėžti savo laivo unikalumą. Tokios jau yra laisvos ir kūrybingos naujos „tradicijos“, – pataria Lietuvos jūrų muziejaus vyriausias fondų saugotojas R. Adomavičius.
