12 Seimo narių kreipėsi į teismą, įvertinę aplinkos ministro Simono Gentvilo ketinimus dvigubai apmokestinti gyventojus. Kreipimąsi rengusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos šešėlinė aplinkos ministrė Ligita Girskienė sako, jog toks ministro sprendimas yra nesąžiningas.
„Už atliekų, kurios susidaro dėl tam tikrų gaminių naudojimo, sutvarkymą turi mokėti pirminis atliekų darytojas, t.y. pakuotę gaminanti ar importuojanti organizacija. Taškas. Jokių diskusijų. Už pakuotės sutvarkymą vartotojai sumoka pirkdami prekę, todėl versti juos mokėti už pakuotės sutvarkymą antrą kartą yra nesąžininga.
Matydama aplinkos ministro Simono Gentvilo nesąžiningus ir galbūt neteisėtus veiksmus įsakymu keičiant įstatymų nuostatas, kreipiausi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą“, – sako L. Girskienė.
Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“. Tai reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas reikiamai atliekų tvarkymo infrastruktūrai įrengti ir eksploatuoti, turi apmokėti pirminis atliekų darytojas, gamintojas ar importuotojas.
Būtent pakuočių gamintojai ir importuotojai yra atsakingi už vidaus rinkai teikiamų gaminių ir pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo, vežimo, perdirbimo, naudojimo ir šalinimo sistemos organizavimą ir finansavimą.
Aplinkos ministrui Simonui Gentvilui ir jo komandai šios įstatymo nuostatos turi būti žinomos. Tačiau ministras nusprendė pelnyti pakuočių tvarkytojų palankumą savo įsakymu pakeisdamas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo ir Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas taip, kad pakuočių importuotojams ir tvarkytojams išlaidos už šios prievolės vykdymą sumažėtų net 10 procentų.
2022 m. balandžio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-123 „Dėl Pakuočių atliekų, susidarančių komunalinių atliekų sraute, rūšiuojamojo surinkimo ir vežimo paslaugos teikimo būtinųjų reikalavimų ir pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo ir finansavimo sutarties būtinųjų sąlygų patvirtinimo“, kuriuo nustatoma, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. 90 proc. pakuočių tvarkymo, surinkimo ir pan. paslaugų išlaidų finansuojama pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijas turinčių gamintojų ir importuotojų organizacijų lėšomis ir 10 proc. šių paslaugų išlaidų finansuojama komunalinių atliekų turėtojų sumokėtų vietinių rinkliavų ar kitų įmokų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lėšomis.
Minėtos įsakymo nuostatos priimtos ne tik neturint įgaliojimų, savavališkai pernelyg išplečiant aplinkos ministro kompetenciją, bet ir neturint teisės nustatyti pareigą savivaldybėms mokėti 10 proc. išlaidų, susidarančių dėl pakuočių atliekų ir antrinių žaliavų rūšiuojamojo surinkimo. Pažymėtina, kad poįstatyminiu teisės aktu negali būti keičiamos įstatymo nuostatos. Manytina, kad aplinkos ministro įsakymas yra neteisėtas, nes prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimams, Teisėkūros pagrindų įstatymui, Viešojo administravimo įstatymui, Vietos savivaldos įstatymui, Atliekų tvarkymo įstatymui, Rinkliavų įstatymui.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs (2006-03-14, 2009-06-22 nutarimai), kad konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiu teisės aktu reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais.
