Gegužės 25 d., Valstybinė lietuvių kalbos komisija surengė nuotolinį Kalbos forumą „Sėkmingas verslas ir taisyklinga kalba: ką tai turi bendro?“.
Jame su lietuvių kalbos žinovais dalyvavo Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinis direktorius Ričardas Sartatavičius, Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danukas Arlauskas, kiti verslo bendruomenės atstovai, taip pat vertėjai, kūrybininkai, informacinių technologijų žinovai.
Forumą vedė žurnalistas Raigardas Musnickas.
Kalbėta apie verslo ir kalbos sąveiką, ką pravartu išmatyti verslininkams apie kalbą ir kuo kalbininkai galėtų būti naudingi įmonėms siekiant pranašumo.
Diskutuota apie įmonių, prekių ženklų, interneto svetainių pavadinimus, naujas kalbos technologijas ir daug ką kita.
VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis pavadino verslininkus tikraisiais Lietuvos atstovais pasaulyje. Jis nesutiko, kad yra atskira verslo kalba ar puskalbė.
Pagal kalbą sprendžiama apie žmogų – kalba yra vienas svarbiausių asmenybės skirties bruožų, tad tereikia stengtis kultūringai kalbėti.
Komisijos pirmininkas pripažino, kad likę tik pora valstybių, viena iš jų Lietuva, kurios griežtai reguliuoja įmonių pavadinimų sudarymą.
Šio reikalavimo numatoma atsisakyti, tačiau tai nereiškia, kad reikia atsisakyti lietuviškų pavadinimų. Anot jo, lietuvių kalboje tam yra apstu priemonių.
Nuo 2014 m. Valstybinės kalbos inspekcijos rengiamos Gražiausių lietuviškų įmonių pavadinimų varžytuvės, pasklidusios po visą Lietuvą, tik patvirtina, kokia skambi ir žodinga yra mūsų kalba.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas Donatas Smalinskas pranešime „Meilė kalbai ir jos atspalviai“ su lengva ironija priminė, kad dar Aristotelis buvo nustatęs šešias meilės rūšis, tačiau meilė kalbai tarp jų neminima.
Jis teigė ir pats netikintis lozunginiu nuvalkiotu priesaku mylėti kalbą, tačiau įsitikinęs, jog gerbti skaitančiuosius ir klausančiuosius būtina.
Įmonei svarbus prekių ženklas, viešasis užrašas, gaminių pavadinimai, dokumentų tekstai, vaizdo ir garso įrašai, bendravimas su klientais, tačiau viskas prasideda nuo pavadinimo.
Anot pranešėjo, iš daugiau kaip 15 tūkst. pernai įregistruotų įmonių pavadinimų kiek daugiau kaip šešis tūkst. (41 proc.) sudaro netaisyklingi lietuviški pavadinimai.
„Štai tokia kaina to, kad prieš dvejus metus buvo panaikinta privalomoji pavadinimo taisyklingumo ekspertizė“ , – sakė jis.
Kaip prasti pavyzdžiai pateikti mažųjų bendrijų pavadinimai „Griovejai“, „Navarotas“.
Dažnai diskusijoje minėtas ir dar seniau nei prieš dvejus metus užsienyje įregistruotas pavadinimas „Keulė rūkė“ (pranešėjo žiniomis, ši įmonė jau nutraukusi veiklą).
Tačiau yra nemažai įmonių, kurios su lietuviškais pavadinimais sėkmingai gyvuoja jau trisdešimt ir daugiau metų („Rūta“, „Pergalė“, „Rokiškio sūris“, „Žemaitijos pienas“, „Bitė“).
Anot D. Smalinsko, pasitaiko ir netaisyklingai užrašytų prekių pavadinimų.
Štai vienas prekybos centras pardavinėja „pūkų surinkėjus“, kita įmonė prekiauja „šokių tapkutėmis“.
Vertimų biuro „Magistrai“ vadovė, Vilniaus universiteto Vertimo studijų katedros dėstytoja Diana Guogienė („Michaelio“ metodo mentorė, „Tiško kanaliuko“ bendraautorė) skaitė pranešimą „Ar gali kalbos meistrai sunešti verslui aukso kalnus?“.
Ji papasakojo, kaip kalba kuria atitinkamą realybę. Anot pranešėjos, geriausias žodžio meistrų pavyzdys yra teisininkai – žodžių kova yra jų duona kasdieninė.
Ypač Amerikoje, kur teisininkų biurų net biurais nepavadinsi, greičiau rūmais.
Pranešėjos įsitikinimu, net ir genialiausiam sumanymui perteikti reikia taiklių žodžių, tinkamų sampratų, o tai jau meistriškumo dalis.
Viskas prasideda nuo žodžiais išreikštos sampratos, nėra sampratos – nėra ir reiškinio. Taigi kalba yra tas įrankis, tas turtus nešantis aitvaras ir žmonėms, ir, žinoma, verslui.
Bet tinkamos kalbos žinios pavaldžios tik kalbos žinovams, tik jie geba iš anglies grynuolio išgauti deimantą.
Lietuvos kompiuterininkų sąjungos Lokalizavimo sekcijos vadovas, KTU Interneto paslaugų centro DOMREG žinovas Vaidotas Jakuška pranešime „Šveplavimo problema domenų varduose ir trumposiose žinutėse“ priminė, kad domenų vardus su savitosiomis lietuvių abėcėlės raidėmis (IDN domeną) galima registruoti ne tik domene.lt, bet ir domenuose .com, .eu.
Tačiau, pranešėjo duomenimis, iš 28 tūkst. registruotų ir potencialiai atitikmenis su savitosiomis lietuvių kalbos raidėmis galinčių turėti .lt domeno vardų tik 7 proc. yra užrašyti naudojant lietuviškos abėcėlės raides ė, ą, ę, į, ū, ų, č, š, ž.
Jis siūlė švepluoti sudarant galimybę nešvepluoti – apsaugoti vardą registruojant abu variantus: su lietuviškomis raidėmis (pvz. gražus-vardas.lt) ir su lotyniškomis raidėmis (pvz. grazus-vardas.lt).
Nors visiškai atsisakyti šveplavimo dar nėra visų techninių galimybių, o trumposiose verslo įmonių žinutėse šį reiškinį vis dar lemia ekonominės priežastys.
Kodėl reikėtų nešvepluoti?
Anot pranešėjo, tai padeda ne tik kurti atsakingo, nacionalines vertybes puoselėjančio verslo įvaizdį, bet ir lengvina rinkodarą, ypač reklamą radijuje ir televizijoje.
Taip pat didina prekių ženklo apsaugą nuo konkurentų bandymo klaidinti vartotojus panašiu ženklu su lietuviškais rašmenimis, padeda išvengti kibernetinių nusikaltimų.
VLKK Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis skyriaus vedėjas Alvydas Umbrasas papasakojo forumo dalyviams, kuo gali būti naudingas Lietuvos Respublikos terminų bankas.
O VLKK Kalbos konsultacijų grupės vadovė Sigita Sereikienė pristatė Konsultacijų banko naudojimo galimybes.
Regionų verslo plėtros asociacijos prezidentas Vaidas Šalaševičius sutiko, kad besikuriantis verslas dažnai stengiasi rinktis „mandrus“, rėkiančius pavadinimus, kad išsiskirtų.
Jis pripažino, kad kuriant tarptautinį verslą tenka ieškoti tarpinių variantų, nes grynai lietuviškas pavadinimas sudaro keblumų.
„Kūrybingai, lanksčiai, atsakingai“ – tokiu šūkiu jis siūlo vadovautis teikdamas verslo konsultacijas pradedantiesiems verslininkams.
Komunikacijos agentūros „Autoriai“ vadovė Giedrė Ona Šileikytė sakė atstovaujanti kūrybiniam verslui, kuriam nuolat tenka kurti prekių ženklų pavadinimus, šūkius, reklamos tekstus.
Taigi, kūrybininkai kone kasdien susiduria su iššūkiu tuos pačius dalykus pavadinti vis kitaip, naujai, kad parduotuvių lentynose jie išsiskirtų.
Stengiamasi surasti žodį ar du žodžius, kurie geriausiai atitiktų būsimų vartotojų lūkesčius. Ji pripažino, kad siekiant išskirtinumo, savito charakterio, kartais „išeinama iš krašto“.
Pasidžiaugė, kad pačios prieš 12 metų įkurtą įmonę visus tuos metus lydėjo lakoniškas, tačiau puikiai įsimenamas, lengvai ištariamas užsienio partnerių ir neprarandantis aktualumo pavadinimas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinis direktorius Ričardas Sartatavičius, ir pats praeityje turėjęs reklamos agentūrą, sutiko, kad, nors kalba ir negali sunešti verslui aukso kalnų, bet padėti juos sukurti gali.
Tinkamai parinktas vardas, net ir lietuviškas, gali gerai skambėti ir užsienio rinkose. Jis patvirtino, kad lietuvių kalba verslininkams yra svarbi.
Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danukas Arlauskas teigė supratęs vieną svarbų dalyką – norėdamas sukurti sėkmingą verslą turi nuo pat pradžių viską daryti pats.
Jo manymu, pavadinimas yra signalas, kuris turi rasti atgarsį kituose, todėl į pavadinimą reikia sudėti ištisą istoriją ir parduoti jos sukeliamą jausmą.
Anot jo, šveplavimas pavadinimuose yra visiškai blogas sprendimas.
UAB „ACVK“ ir UAB „Lingua intellegens“ direktorius Chorstas Klausas (Chorst Klaus) teigė, kad įmonės pavadinimas ir prekių ženklas nebūtinai turi būti tapatūs (pvz. kaip „Google“ sistemos savininkės bendrovės „Alphabet“).
Tad nelietuviškas pavadinimas netrukdo, nes skirtas tik biurokratinėms reikmėms.
Rinkodaros tikslas yra sukurti vertę vartotojui, o komunikacija – tie šūkiai, bandymas šokiruoti – yra tik nedidelė šio proceso dalis. Taigi ne tiek svarbu žodžiai, svarbu, kas tu esi, kokią vertę sukuri.
Provokuojami pavadinimai dažnai rodo tik nebrandumą.
Ch. Klauso įmonė yra sukūrusi klaidų taisymo programinę įrangą, leisiančią greitai ir patogiai patobulinti tekstus, pasitaisyti gramatikos, skyrybos ir net stiliaus klaidas.
Vilniaus universiteto Kauno fakulteto darbuotoja etnologė, publicistė Aurelija Drevel, nemažai metų gyvenanti Nyderlanduose, teigė žvelgianti į kalbą iš pragmatinės kultūrologinės pusės.
Ji ragino daugiau dėmesio skirti lietuvių kalbos kokybės užtikrinimui, o ne grynai mechaniniam taisyklių taikymui. Ji tvirtino, kad pavadinime „Keulė rūkė“ lengvai atpažįstame klaidą ir priimame ją kaip kalbinį prieskonį.
O kalbos kokybės užtikrinimo, gerų pavyzdžių lietuviškoje erdvėje gerokai trūksta.
Nyderlanduose valstybinis radijas ir televizija atlieka kokybiško olandų kalbos turinio pateikėjo funkciją.
Tai lemia ne vien savikontrolė ar taisyklės, bet ir išlikęs institucinis požiūris į kalbą. Ji patarė visada žiūrėti, kaip kalbos taisyklės veikia praktiškai.
Kaip komplikuotus pavyzdžius ji pateikė įrašų su lietuviškomis raidėmis pasuose ir asmens tapatybės kortelėse, lietuviškų sąskaitų rašymo praktiką, dėl kurios užsienyje žmonės patiria nemažai nepatogumų.
Anot A. Drevel, tai grynai mechaniniai funkciniai dalykai, susiję su globaliu verslo pobūdžiu. Nieko bendro su meile kalbai tai neturi.
,,Dviračio žinios” nepraleidžia progos pasityčioti ir iš kalbos, ir iš kalbininkų: mokytoja rodoma ,,tūpa, gluša” ir pan. senė, kalbos komisija – pensininkų irštva. Ir t.t., ir pan. ,,išminties ir kultūros perlai”.
Ar yra pasaulyje gerbianti save tauta, kuri pati iš SAVO GIMTOSIOS (kuri dar ir VALSTYBINĖ!) kalbos neblogiau už Kremliaus trolius tyčiotųsi? Ar iš savo gimtosios kalbos tyrėjų, sergėtojų tyčiotųsi? Kad po kelių mėnesių stažuotės svetur (gal net už valstybės pinigus) grįžę skleistų ,,gryną tiesą” apie tai, kad jau ,,niekur pažangiame pasaulyje niekas kalba nesirūpina, nes ten kas kaip nori, tas taip kalba”. Mūsų ,,Nacionalinis” su ,,Žinių radiju” irgi lenktyniauja, katras ,,šmaikščiau” pademonstruos savojo provincialumo stigmą. Tokie ,,žinovai ‘ kitur nebūtų įsileidžiami į kultūringų, į gerbiančių save piliečių ar valstybės elito draugijas…