Tęsinys. I dalis ČIA, II dalis ČIA, III dalis ČIA, IV dalis ČIA.
Įvadas
Novelės tema – žmogus ir gamta.
Išskirsime tris Vydūno mintis, kurios užima pagrindinę vietą šioje novelėje.
- Vydūnas supranta gamtą nepalyginamai plačiau nei mes.
Kai ištariam „žmogus ir gamta“, į galvą iš karto ateina kad ir svarbios, bet vis dėlto siauros gamtos problemos, susijusios su tarša, miškais, flora ir fauna.
O Vydūnui gamta – tai visas pasaulis. Tai ir begalinis kosmosas, tai ir begalinės žemės gelmės, tai, pagaliau, ir mes patys – begalinis pasaulis mumyse. Pagal gamtos dėsnius gimstame ir gyvename. Viskas, kas mumyse yra ir vyksta, – tai gamta. Esame tokie, kokiems ji mums liepia ir leidžia būti. Esame jos maži vaikai, jos visai mažytės dalelės.
Esame gamtos kūriniai.
- Tik supratęs visa tai, tik suvokęs visus savo ryšius su gamta, žmogus galės tikrai suprasti pats save. Giluminė žmogaus ir gamtos esmė yra ta pati. Dėl to kiekvienas gamtos pažinimo žingsnis yra ir savęs, savo vietos pasaulyje, savo esmės ir paskirties pažinimo žingsnis. Ir, kita vertus, kiekvienas savęs pažinimo žingsnis reiškia ir gilesnį gamtos bei ją valdančių jėgų pažinimą.
- Gamtos ir savęs pažinimas atveria žmogui galimybę iš gamtos kūrinio tapti jos kūrėju – sąmoningai dalyvauti gamtos ir viso pasaulio raidoje – prisidėti prie bendros pasaulio raidos.
Tuo būdu žmogus keičia pasaulį ir keičiasi pats. Iš atskiro žmogaus, gyvenančio tik savo siaurą gyvenimą, jis tampa pasaulio, visatos ir kartu visos žmonijos žmogumi. Iš mažo, priklausomo nuo šios akimirkos jausmų ir konkrečios situacijos, iš nesuprantančio, kas vyksta aplinkui, sutrikusio žmogelio jis tampa tikru žmogumi, kurio siela apima visą pasaulį ir visą žmoniją. Ir jis gyvena jau ne savo siaurą, o viso pasaulio gyvenimą.
Žmogus su savo asmenybine gausa tegali būti kilęs iš visatos gausumo. Jo dvasios – sielos gimtinė tegali būti tos visatos dvasiškumas, žmogaus protas – atspindys pasaulio protingumo („Sąmonė“).
Tai didingos, gražios idėjos. Apie jas malonu kalbėti ir rašyti. Bet vienas dalykas – kalbėti, o visai kitas – priimti jas į savo sielą, šių idėjų akimis žiūrėti į save ir aplinkinį pasaulį, pagal jas gyventi.
Kaip šios idėjos gali rasti kelią į žmogaus širdį?
Novelė
Novelė „Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos“ yra būtent apie tai, kaip šios idėjos randa kelią į jos pagrindinės veikėjos širdį.
Kūrinio veiksmas vyksta neįžengiamame miške, mažame, tamsiai pilkame, iš apvalių medžių kamienų pastatytame ir nendrėmis dengtame namelyje, kur Ninka su savo senele slepiasi nuo vokiečių.
Apsakymas prasideda saulėto vasaros ryto aprašymu.
Manau, šį apsakymą, ypač jo dalį apie šį vasaros rytą, reikia skaityti žiemą, kai labai pasiilgsti spalvų, šviesos ir šilumos.
Kai žiemą pavyksta nuvažiuoti į kokį amžinos vasaros kraštą – Tenerifę, Indiją, Egiptą – ir ištrūkus iš tamsios ir pilkos žiemos atsidurti šviesos ir spalvų jūroje, patiriamas neapsakomas jausmas. Pirmas dienas šiame šviesiame, spinduliuojančiame, blykčiojančiame, įvairiausiomis spalvomis mirguliuojančiame pasaulyje žmogus jaučiasi lyg išgėręs šampano.
Būtent toks jausmas patiriamas ir skaitant novelės pirmą sceną. Ji trykšta šviesa ir spalvomis. Manau, jei novelės autorius nebūtų tapęs kalbininku, jis būtų tapęs dailininku. Jis piešė visą gyvenimą. Dailėje jis mokėjo viską: jam vienodai sekėsi ir portretai, ir peizažai, ir scenos.
Jis visada piešė greitai ir tiksliai. Tai buvo įgimtas talentas. Jis turėjo fantastinę regimąją atmintį, galėjo iš atminties nupiešti vaizdą ar veidą. Tačiau jis niekada negalėjo pasisotinti žiūrėjimu.
Atsimenu, kartą vasarą ėjome maža užmiesčio gatve link savo namo. Jis godžiai rijo akimis aplinką. Tuo metu turėjo akių problemų ir gydytojas primygtinai reikalavo, kad visada dėvėtų tamsius akinius. „Užsidėk“, – priminiau jam.
„Negaliu, aplinkui taip gražu“, – atsakė jis. Ir jo balse buvo ir skausmas, ir susižavėjimas.
Jis kaip niekas kitas matė ir saugojo sieloje visą aplinkinį grožį ir meistriškai panaudojo aprašydamas šį rytą.
Aprašymas tiesiog spinduliuoja spalvomis, šviesa ir džiaugsmu.
Lyg ir nieko ypatingo neįvyksta. Pagrindinė veikėja – maža mergaitė paprasčiausiai užsiima tuo, ką įprastai vasaros rytą daro septynerių metų mergaitė. Ji laksto darže, eina prie šaltinio, maudosi mažajame ežerėlyje netoli namo, šeria po namo pamatu gyvenančią rupūžę, su nuostaba stebi ant didelio akmens besišildantį didžiulį didingą žaltį.
Bet kiekvienas veiksmas, kiekvienas jos judesys perpildytas tos pačios vasaros šviesos, spalvų ir džiaugsmo.
Jai atrodo, taip turėtų būti visada. Jai atrodo, pasaulis visada turėtų būti perpildytas augmenijos, šviesos, šilumos, džiaugsmo.
Tačiau ateina ruduo. Ir viskas dramatiškai keičiasi.
Nežinau, ar jums kada nors teko išgyventi didelę katastrofą. Jeigu teko, žinote, ką tada jaučia žmogus.
Matote, kaip nenumaldoma, akla, negailestinga, nesustabdoma jėga viską naikina. Ir jaučiatės visiškai bejėgis ir beginklis. Viskas, ką žinote, ko išmokote, ką supratote gyvenime, kuo pagrįstai didžiuojatės, staiga pasidaro nieko neverta. Tapote maža, silpna, beginkle, sutrikusia būtybe.
Būtent toks katastrofos jausmas kyla iš rudens audrų, naikinančių nuostabų vasaros grožį, aprašymo:
Keisčiausius jausmus mergaitė patyrė ir rudenį, kai lijo lietus ir šaltas audringas vėjas siūbavo didžiųjų neįžengiamo miško medžių vainikus, kai jis šiaušė bei lingavo sodo medžius. <…> kai audra dieną ir naktį kratė jų seną namelį ir be paliovos švilpė ir staugė virtuvės kamine.
Ir banguojantis, neįžengiamas miškas prieš ją buvo išjudintas iki pat savo gelmių. Daužėsi medžių vainikai, žemai virš miško pietų kryptimi lėkė tamsių, žaliai pilko mėlynumo debesų virtinės. Debesys buvo panašūs į milžiniškus, medžių viršūnėmis į tolimus kraštus šuoliuojančius arklius plačiai atvertomis akimis, ilgais besiplaikstančiais karčiais, nešančius beprotiškoje medžioklėje dalyvaujančius ilgabarzdžius raitelius.
Ir šis jausmas užvaldydavo Ninkos sielą.
O vėliau atėjo žiema. Ir vėl viskas pasikeitė.
Novelėje pasakojama, kaip Ninka išėjo pasisemti vandens iš netoli namų esančio šaltinio.
Ninka lengvai ėjo ant savo mažų sniego lentų prie sodo kelio. Jį priėjusi, kaip visada, sustojo ir pažvelgė į šaltą melsvą pilkumą. Ir vėl jos akims ir sielai atsivėrė žiemos vaizdai: giliame sniege paskendęs medinis namas, po sniegu palaidotas sodas ir nuo sniego svorio palinkusios tylinčių miško medžių šakos.
Ji nubėgo prie raudonai pilko akmens luito, kuris vasarą šiek tiek kyšojo iš vandens ir ant kurio sėdėdama ji bučiuodavo ir su meile glausdavo prie širdies gyvas baltas ir aukso geltonumo gėles. Dabar viso to nebebuvo. Buvo tik bauginantis šaltis, liūdesys, klaiki tuštuma, akmens luitai ir kieto ledo dykuma aplinkui. Ir ta klaiki tuštuma buvo tokia didelė, kad Ninka nejučia suklupo ant ledo prie granito luito, palenkė galvą, užsimerkė ir paklausė savo sielos:
– Kas čia atsitiko?
Tai novelės kulminacija. Tai momentas, kai susidėjo viskas, ką ji matė ir išgyveno. Visa tai sudarė protu nesuvokiamą kontrastą tarp nuostabaus vasaros pasaulio ir dabartinės klaikios tuštumos. Buvo toks nuostabus, toks šiltas, toks spalvingas pasaulis. Ir štai nieko nebeliko. Tik baltuma ir tuštuma.
Kaip tai? Taip negalėjo, neturėjo būti, tai kodėl taip įvyko?
Kur ta nuostabi šilta vasaros saulė, kurios spinduliai lydėjo kiekvieną žingsnį ir dėl kurios švietė viskas aplinkui, kiekvienas lapelis, kiekvienas rasos lašelis?
Kai po akimirkos ji vėl pramerkė akis, prieš ją mėlynai raudoname rūke plaukė virš horizonto pakilusi didžiulė raudonai šviečianti saulė. Bet ji buvo tik didžiulė šalta žvaigždė, jos spinduliuose nebuvo nė trupučio šilumos!
Ninka išsitiesė, pakėlė rankas ir pasakė:
– Šventoji ir kilnioji dievaite, kas čia atsitiko?!
Saulė tylėjo.
Tik baltuma ir tuštuma. Kylanti saulė apšviečia viską šaltais spinduliais ir aplinkui tampa dar šalčiau ir tuščiau. Mergaitė žiūri į lėtai kylančią saulę ir širdyje jaučia nepakenčiamą, nesuprantamą, šaltą tuštumą. Kas atsitiko? Ji tik supranta, kad pradingo kažkas labai svarbaus, kas pagimdė tos vasaros gyvybę, energiją, spalvas ir šilumą. Ir jam dingus liko tik tuštuma. Kas dingo?
O toliau atsitinka kai kas, ką turime suprasti jau ne protu, o širdimi… Įvyksta atradimas.
Kaip žinoma, bet koks atradimas nors ilgai bręsta, bet įvyksta netikėtai. Dar prieš sekundę žmogus net neįtarė, kad tuoj jam gims nuostabi mintis. Manau, kiekvienas žmogus nors kartą gyvenime išgyvena šį „sprogimą“ galvoje, tą staigią šviesą, staigų žaibo blykstelėjimą, kai vienai sekundei žmogus tampa genijumi ir jam atsiveria svarbi, viską apšviečianti tiesa.
Žiūrėdama į kylančią šaltą saulę, mergaitė kažką įžiūri. Ten, saulėje, ji pamato viską, kas buvo vasarą ir ko jai taip trūksta dabar. Ji pamato visa tai, ką davė vasara ir atėmė žiema.
Stebuklingos raudonos dievaitės šviesos gilumoje Ninka pamatė lelijų ir lotosų žiedus, tuos pačius, kuriuos ji čia vasarą bučiavo. Ji pamatė ir tų gėlių, kurios žydėjo senelės sode, sielas, ir pasakiškos rupūžės sielą, ir didelės, stebuklingos gyvatės su auksine karūna sielą.
Viskas, kas buvo vasarą, ką sunaikino ruduo, ko taip trūksta dabar, nepradingo. Viskas yra. Tik visa tai pasiėmė Saulė.
Ninkai pasirodė, kad ši gyvatė jai linktelėjo, lyg norėdama pasakyti: „Greitai dieviškoji pasaulio širdis mus iškvėps ir mes vėl būsime savo žemiškose sėklose ir įgysime savo naujai atgijusius žemiškus kūnus, ir ateisime pas tave, į vandens lelijų ežerą, ir atnešime pasaulio širdies gyvybę ir šilumą. Mes vėl augsime tavo didžiajame sode ir prie namelio.
Ir toliau įvyksta dar vienas atradimas – jai pagalvojus: „Saulė – tai pasaulio širdis!“, „džiaugsmas ir išgąstis perėjo per Ninkos sielą“.
Puikiai žinote, kad kilus naujai puikiai idėjai iš karto ima veržtis minčių srautas, jis viską pastato į savo vietas ir atneša aiškumą, supratimą ten, kur buvo painiava ir neaiškumas.
Taip įvyksta ir mergaitei. Mintis, kad „Saulė – tai pasaulio širdis“ parodo jai kelią.
Štai ši širdis lėtai įkvepia pasaulio kraują ir sielą, jo gyvybę. Tada gėlės nuvysta ir palieka savo žemišką kūną. Bejausmiai ir supratimo neturintys žmonės paprasčiausiai vadina tai rudeniu. O kai pasaulio širdys sutraukia į save visą pasaulio šilumą ir gyvybę, ateina tai, ką dauguma žmonių vadina žiema.
Nesulaikomas minčių srautas veržiasi toliau:
Mano širdis – aš pati – tai maža Saulė. Esu mažas galingos pasaulio Saulės vaikas. Ir dabar švenčiausioji didžioji mylinti motina Saulė žiūri iš visatos gelmių į savo dar visai mažą vaiką. Ji stebi, ar jis auga, ar įgyja jėgos ir aiškumo.
To reikia, kad vieną dieną mažytė saulė – mano širdis – pati pradėtų spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirmiausia – jausmais ir mintimis, tada – vaizdais ir paveikslais, vėliau – kurdama stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai po daugelio mirčių ir prisikėlimų kurdama naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių.
Tamsiai mėlynos Ninkos akys žibėjo nuo susijaudinimo ir įkvėpimo!
Palyginkime su ištrauka iš Vydūno mokslinio filosofijos traktato „Likimo kilmė“:
Yra tai visai paprasta žinia, kad saulės spinduliai sužadina regimoj materijoj visokias jėgas. Atsiranda šiluma ir su ja, paveikslui, kad vanduo virsta garu, pasiplėtimo jėga, kuri gali plaišinti ir geležinius rykius. Oras, vanduo, žemė tarsi gyvesni pastoja, kad jie sušyla. Visi gyvybės gaivalai pabunda ir tarpsta stebėtinu savo būdu.
O tie gaivalai pasirodo vėl tartum seniau saulės gaminti. Galima tiesiog sakyti, jog saulės spinduliai pastoja gyvais pavidalais, paveikslui, gėlelėmis. Tačiau gėlelė yra stebėtinu būdu gyvenąs pavidalas, sutvertas iš įvairių materijos rūšių. Gyvena ji sau, o saulės spindulėlis yra kaip jos dievas, kurs jos gyvenimą sukėlė iš nebūtų sapnų ir jį išlaiko savo akivaizda („Likimas“).
Minėjome, kad visų trijų novelių pagrindas: 1) didelė problema, su kuria susiduria veikėjas, jo jausmai, išgyvenimai, kurie priartina jį prie atradimo; 2) aukščiausias momentas – atradimas; 3) tolesnis gyvenimas – atradimas pakeičia veikėjo gyvenimą.
Ninkos tolesnį gyvenimą lemia jos „atradimas“, kad „vieną dieną mažytė saulė – mano širdis – pati pradėtų spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirmiausia – jausmais ir mintimis, tada – vaizdais ir paveikslais, vėliau – kurdama stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai po daugelio mirčių ir prisikėlimų kurdama naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių“.
Toliau pasakojama, kaip ši mintis pakeitė Ninkos gyvenimą.
Novelė baigiasi nuostabia scena, kurioje mergaitė įvairių spalvų siūlais išaudžia gražią juostą. Tai viena iš tų gražių juostų, kurias dabar matome liaudies kūrybos muziejuose. Mergaitė rodo ką tik išaustą juostą savo senelei. Novelėje perteikiamos mergaitės mintys jos senelei žiūrint į šią juostą:
<…> Išmintingoji senele! Be žodžių tu man sakai, kad mūsų gyvenimas – tai keistas stebuklingas įvairiausių likimo siūlų audinys. Šie siūlai eina jame greta, susipynę vieni su kitais, po to staigiai išsiskiria ir tarsi pradingsta.
Tačiau atsiranda kiti, lyg ir nepažįstami, jie draugiškai susipina, o paskui skausmingai išsiskiria. Visą daugybės siūlų audinį mato tik išmintingieji amžinieji dievai. Jiems atrodo, kad žemėje augančios žmonių sielos – tai išsiskleidžiantys pumpurai, nuostabios gėlės ir jų saulėti pasiuntiniai – margi žiogeliai.
Jie mato, kaip šiandien mudvi džiaugiamės žiūrėdamos į spalvingas juostas. Kažin kiek ilgai truks šis džiaugsmas? O gal geri žmonės išsaugos kelias iš tų lininių juostų su gėlėmis, saule ir žiogeliais? Ir galbūt šios spalvingos juostos taps žmonėms, kurių likimo siūlai atsiras po šimtmečių, linkėjimais iš praeities gyvenimo?
Senelė apkabino Ninką, per ašaras pabučiavo jos plaukus ir tyliai pasakė:
– Tu – didžiosios amžinosios Saulės vaikas! Tavo sieloje kalba švenčiausios ir be galo išmintingos motinos Saulės išmintis.
Ir Saulės stiprybė, ir Saulės aiškumas dar labiau sustiprėjo Ninkos sieloje.
Pabaiga
Kas turėtų pasikeisti skaitytojo sieloje perskaičius šią novelę? Kas pasikeis jam kartu su mergaite išgyvenus nuostabų vasaros žydėjimą? Kas pasikeis vėliau jam taip pat skaudžiai išgyvenus pasaulio ištuštėjimą?
Kas iš to, kad jis kartu su mergaite išgyveno „sprogimą“, kurio metu ji atrado, jog žmogaus širdis – maža saulė, skirta kurti naujiems pasauliams?
Ne protu, o širdimi skaitytojas pajus, kad tai gili tiesa. Jis pajus, kad jo tikroji paskirtis – ne monotoniškas gyvenimas, ne kasdieninė rutina, ne kieno nors, kad ir labai gerbiamo autoriteto, nurodymų vykdymas, ne paklusnumas, ne prisitaikymas, o ta saulėta kūryba, kurią jis matė novelėje.
Skaitydamas novelę, jis patirs, koks tai nuostabus jausmas spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirmiausia – jausmais ir mintimis, tada – vaizdais ir paveikslais, vėliau – [kuriant] stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai po daugelio mirčių ir prisikėlimų [kuriant] naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių.
Skaitydamas novelę, jis patirs, koks nuostabus, įkvepiantis jausmas būti ne atsiskyrusiu, savo niekam neįdomų atskirą darbą darančiu žmogumi, o saule, spinduliuoti, būti besivystančio ir besikuriančio pasaulio dalimi ir kūrėju.
„Dvasios žvilgsnis“ į mergaitės išgyvenimus sukels jo sieloje nuostabų džiaugsmą, pasididžiavimą, leis pajausti savo veiklos reikšmingumą ir prasmingumą.
Ir jis panorės tapti Vydūno žmogumi.
Galbūt kaip tik tuo metu prie jo prieis kolega ir pradės jam aiškinti, kad jis klysta, kad kūrybos procesas jau gerai ištirtas moksliškai, kad mokslas rodo, jog iš tikrųjų kūrybos procesas – tai tik tam tikra mąstymo atmaina, viso labo mąstymas taikant anksčiau nenaudotus mąstymo algoritmus ir saulė čia tikrai niekuo dėta.
Draugas paaiškins, jog visa ši „saulėta kūryba“ ir jausmas, kad tavo kūryba yra pasaulio raidos ir kūrybos dalis, tai labai gražu, bet abejotina, nes nepatvirtinta jokiais mokslo tyrimais.
Nesiginčysite su juo.
Bet… jums bus jo truputį gaila.
Ir naują atradimą padarysite jūs, o ne jis…
(Bus daugiau)
AČIŪ už tą Saulę Lietuvos!
Tegul Saulė Lietuvos
Tamsumas prašalina.