Gegužės 6 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko Editos Barauskienės knygos „Kovingoji Ėvė. Kaip Ieva Simonaitytė gynė lietuviškumą ir gentainius“ pristatymas.
I. Simonaitytės 125-osios gimimo metinės paskatino priekuliškę pedagogę ir rašytoją E. Barauskienę pažvelgti į lietuvių literatūros klasikės tautinę, pilietinę veiklą, į jos atkaklią kovą su priespauda, neteisybe.
Visa tai I. Simonaitytė patyrė vaikystėje, jaunystėje ir brandžiame gyvenime nuo savųjų kaimynų, nuo vokiečių ir sovietinės valdžios.
Edita Barauskienė savo kūrinį pristato taip: „Su kovingąja Ėve gyvenau visą gyvenimą – ir tiesiogiai Priekulėje, ir per jos kūrybą“.
Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Ievos Simonaitytės, todėl mums visiems yra išskirtinė galimybė atidžiau pažvelgti tiek į šios rašytojos kūrybą, tiek į Klaipėdos krašto istoriją.
Pastebėtina, kad šiais metais sukanka 110 metų (1912 m. spalio 6 d.), kai Tilžėje buvo įsteigta Mažosios Lietuvos lietuvių jaunimo draugijų sąjunga „Sántara“, kurios veikloje aktyviai dalyvavo ir Ieva Simonaitytė.
Maironio lietuvių literatūros muziejus įsteigtas 1936 m. poeto, kunigo Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) namuose.
Rūmus XVIII a. pastatė Kauno teismo seniūnas Simonas Sirutis.
Tai vėlyvojo baroko (rokoko) stiliaus rūmai pastatyti sujungiant tris gotikinius mūrinius namus, apgadintus gaisro.
Gotikiniai XV–XVI a. rūsiai yra vieni seniausių Kaune, kurie puikiai išsilaikę iki šiol.
Vėliau juose buvo įkurta karo ligoninė, per 1863 m. sukilimą veikė karo lauko teismas, rūsiai buvo paversti kalėjimu.
Maironis nusipirko 1909 m. įsikūrė aštuoniuose antro aukšto kambariuose. Kartu su Maironiu gyveno jo sesuo Marcelė Mačiulytė.
Šiuose namuose tam tikrą laiką su šeima gyveno pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona.
Pravėrus Maironio buto duris, suskamba kanklės ir pasigirsta kompozitoriaus Juozo Naujalio ir Maironio dainos „Lietuva brangi“ melodija.
Dailūs senoviniai baldai, raudono aksomo sofos, spintos pilnos retų knygų, puošnūs laikrodžiai, skulptūros, paveikslai ir pats Maironis, žvelgiantis iš portretų, pasitinka lankytoją kaip mylimą ir laukiamą svečią savo memorialiniame bute.
Šiuose namuose Poetas gyveno iki mirties.
Trečiame aukšte, naujai įrengtoje mansardoje, rengiamos laikinos parodos.
O kaip Lietuvos valdžia gina lietuviškimą dabartinėje Baltarusijoje?
“Lietuviškose Baltarusijos mokykloje nuo kito rugsėjo nebebus dėstoma lietuvių kalba – mokoma turės būti tik rusų arba baltarusių kalbomis.
Skaitykite daugiau: ht tps://www.15min.lt/naujiena/aktualu/svietimas/musis-tarp-vilniaus-ir-minsko-del-destymo-kalbos-lietuviskose-baltarusijos-mokyklose-233-1670634?copied”
Kuo greičiau po aplinkinių slavų kojomis nustos sukiotis ta baltiška skruzdė, tuo greičiau mielos kaimynės galės putinškai ciniškai teigti, jog jų užimama teritorija yra jų etninės žemės. O juk mes už ATVIRĄ Lietuvą? Ir už globalią. Netrukus ir mes, kaip, pvz., be savo tėvynės likę čigonai, galėsime klajoti po visą pasaulį…
Dar 1862 metais Vilniaus gubernijoje,kurios rytinė riba ėjo ties dabartinės Baltarusijos Petriškių miesteliu netoli Minsko ( prie pat Minsko žiedinio apvažiavimo yra vietovė Antaniški) lietuviai sudarė apie 50 proc. visų gyventojų ( prieš 1831 m. sukilimą ,berods grafo Pliaterio duomenimis, lietuviai sudarė 65 proc. gubernijos gyventojų),lenkai- 18 proc.,baltarusiai-17 proc., žydai-9 proc.Dveji metai po 1863 m. sukilimo lietuvių dalis drastiškai mažėja iki 24 proc., lenkų iki 17 proc.,o baltarusių drastiškai didėja iki 47 proc.,žydų lieka ta pati dalis-9 proc.Lietuvių gyventojų dalies mažėjimo tendencija išlieka ir 1897 m.- jie tesudaro 18 proc. gubernijos gyventojų. Matyt tai lėmė lietuvių trėmimas į Sibirą, rytinių gubernijų gyventojų atkėlimas į jų namus, 40 metų trukęs Rusijos caro valdžios vykdytas lietuvių kalbos draudimas. Lietuviai leisdavo savo vaikus į lenkiškas mokyklas,tad vyko spartus lietuvių lenkėjimo procesas.Ko gero,per surašymus prisipažinti esant lietuviu reiškė uždarytas duris į valstybinę tarnybą ar sustabdytą kilimą karjeros laiptais valstybinėje tarnyboje, tad tikėti tais po sukilimo vykdyto surašymo duomenimis sudėtinga.
ht tps://en.wikipedia.org/wiki/Vilna_Governorate
Ką tai reiškė, žino ten gyvenusios ir stipriai praretintos lietuvių giminės. Nereikėjo nė ginklo imtis – pakako taikaus pilietinio pasipriešinimo, ir net ne tu, o tavo giminės ar šeimos kažkas dingsta be pėdsakų, kažkas randamas negyvas… Kai žinai, jog tai ,,tu kaltas”, kad anas dingo, o šios tik kūnas liko… Ir taip visuose miesteliuose, kaimuose, parapijose. Pvz., kad sugebėjo susituokti nepakeitę savo bažnyčios į lenkišką. Kas turėjo giminę dar neužimtose žemėse, galėjo viską palikęs pasitraukti. O kas ne – likdavo benamis, nes jo namai ir žemės buvo atiduodamos kolaborantui.
Kitokių mokyklų tiesiog nebėra, tik lenkų. Nori, kad vaikai kokią nors ateitį turėtų, vidurinę baigtų ir galėtų gauti kokią nors profesiją, – mokykis lenkų mokykloje. Kitaip nebent naujųjų ponų tarnais dirbti įsiprašysite…
O dėl darbo, kur dėtis jau dirbusiems – Mickevičiaus g. Vilniuje buvusio banko perėmimas buvo kažkur aprašytas – iš ryto, kaip kasdien, ateina tarnautojai į darbą, o apsauga jų neįleidžia. Net asmeninių daiktų iš kabinetų pasiimti neįleidžia… Jų vietose sėdi iš Varšuvos atsiųstas gatavas personalas. Nie wypędzam, ale proszę won… Atvykėliai perėmė viską – ir patį banką, ir pinigus jame.
Šiuo metu vėl labai paranki proga kuriasi…