Apie prosenelius, senelius, tėvus, seseris, brolius, kitus gimines ir pažįstamus
Mano tėvas Adomas Dominykas Bartoševičius (1891-03-14–1945-08-14) buvo gana aukšto ūgio, šviesiaplaukis. Vaikystėje iš pradžių buvo mokomas namuose.
Kadangi mažas būdamas tėtis dažnai sirgdavo kvėpavimo takų ligomis, jį senelis Vaclovas vežė gydyti į Prancūziją. Tėvas ten toliau tęsė ir savo mokymąsi, laisvalaikiu griežė smuiku, grojo gitara.
Sūnaus Adomo Dominyko lavinimui senelis Vaclovas ir senelė Ana skyrė daugiau dėmesio negu jo seserų Jadvygos ir Leonoros, bet tokia tėvų nuostata buvo įprasta tais laikais, nes sūnui atitekdavo pareiga pasirūpinti tėvais senatvėje.
Grįžęs į Lietuvą, mano tėvelis baigė gimnaziją ir agronomijos mokslus Vilniuje. Labai puoselėjo Panemunio dvarą, buvo gražiai sutvarkyta aplinka, prie namų ošė tėvelio rūpestingai prižiūrimas parkas. Parke daugiausiai augo tuopos, ąžuolai ir liepos.
1954 metais daugumą medžių vietiniai „aktyvistai“ išpjovė, nors aplinkui augo didžiuliai miškai ir malkomis buvo galima apsirūpinti neniokojant parko.
Mūsų ūkyje buvo auginama daug įvairių gyvulių ir naminių paukščių: arklių, karvių, avių, kiaulių, vištų, žąsų, kalakutų.
Tėvo numylėtiniai buvo arkliai, kai kuriuos dar ir dabar atsimenu: Lelka, Vyšnia, Grantas, Ziulka, Pestūnas. Lelka buvo labai graži ir smarki bėra kumelė.
Ne su bet kuriuo arkliu ją pakinkysi drauge tempti vežimą – tik su Pestūnu. Kartą, jau pasibaigus karui, Lelka netoli namų ganėsi su kumeliuku ir aš netoli jų buvau.
Keliu į mus artėjo stribas. Lelka ėmė nerimauti, žvengti, nes labai saugojo savo kumeliuką. Aš, septynerių metų „ūkininkė“, čiupau pasitaikiusį kuolą ir užsimojau norėdama uždrožti Lelkai, kad neįspirtų stribui, bet ta stryktelėjo į šalį, o smūgis kliuvo stribui.
Laimė, kad tėtis jau buvo atskubėjęs, jis atsiprašė už mane, pasakęs, kad aš tai padariau netyčia.
Tėtis gerai nusimanė apie gyvulius, jų ligas, neprisimenu, kad būtų kada kvietęs veterinarą. Net kiti giminės prašydavo jo patarimų, susirgus gyvuliui. Ir apie dirvožemį gerai nusimanė.
Su juo bendravęs Valatka vėliau prisiminė: „Paims saują žemių, suspaus, atgniauš kumštį ir pasakys, ką geriausia auginti toje žemėje“.
Iš tiesų ūkininkavimas buvo tėvelio pašaukimas. Tėtis neturėjo ūkvedžio kaip senelis Vaclovas, kuris visa galva buvo pasinėręs į mediciną.
Medžioti tėvas irgi mėgo, buvo taiklus šaulys, kaip mūsų krašte sakoma, galėjęs pataikyti ir į skrendančią varną. Jis medžiodavęs drauge su mokytoju Labašausku, vaistininku Dakinevičiumi, Birštono viršaičiu Povilu Petrulioniu, kuris baigiantis karui pasitraukė į Vakarus.
Kartais ir brolį Adomą jau paimdavo į mišką, nes šis buvo taiklus šaulys kaip ir tėvas. Medžioklės paslapčių mokėsi ir jaunesnysis brolis Jonas, bet į tikrą medžioklę jo dar neimdavo.
Tėtis, būdamas jaunas, turėjo medžioklinį sakalą. Tik tas paukštis kartą kažko sunerimęs suleido jam į skruostą nagus. Randas likęs veide visam gyvenimui, o sakalų tėtis daugiau nelaikęs.
Kiek atsimenu, medžioklei buvo laikomi keturi šunys, iš kurių pagrindiniai buvo pilkšvo plauko skalikė Briska ir Naftus. Turėjome ne tik medžioklinių šunų, bet dar ir kelis kitus.
Arklius ganykloje padėjo saugoti didžiulė smėlio spalvos kalė Mirta, kuri buvo be galo meili ir žaisminga. Galingo balso Muras saugojo namus, pririštas prie būdos kieme.
Tėčio numylėtinis Valtrofas, baltas su juodomis dėmėmis dogas, buvo laikomas namuose, vis sekiojo paskui tėtį ar gulėdavo prie jo kambario durų.
Šunis prižiūrėjo Bačinskaitė, kilusi iš Nečiūnų kaimo. Mergina labai mėgo savo darbą – šunys visada laiku būdavo pašerti, iššukuoti, vedžiojami, treniruojami.
Tėtis taip pat domėjosi technika ir turėjo daug žemės ūkio padargų: maniežą, grėbiamąją, kuliamąją ir kitus. Prie namų buvo ir „maisternia“, kur buvo meistraujama ar taisoma įvairi technika.
Patalpa būdavo apšviečiama karbido lempomis. Karbidą tėtis laikė rūsyje, lempas užpildydavo tik pats, nes sakydavo, kad tai pavojinga.
Pokariu visi padargai buvo paimti į kolūkį be jokios kompensacijos. Laimė, kad tėvelis nesulaukė to laiko, kai vyko mūsų ūkio naikinimas.
Sekmadienį mūsų ūkyje niekada nebuvo dirbama, išskyrus, žinoma, gyvulių šėrimą ar kitus darbus, kurių nebuvo galima atidėti.
Jau šeštadienio pavakare tėtis pasipuošęs imdavo į rankas pasivaikščiojimui skirtą lazdelę paauksuotu bumbulu, pasikviesdavo mane, šunį Valtrofą ir visi drauge žingsniuodavome parko alėja pas senelę Aną ir tetą Leonorą.
Šeštą valandą pas jas buvo geriama arbata, vaišinamasi močiutės iškeptu pyragu. Paskui dar kiek su tėčiu pasivaikščiodavome, nueidavome net iki senų kapinėlių, kuriose jau nebebuvo laidojama, bet žmonės pagarbiai saugojo tą vietą.
Sekmadieniais visada buvo lankomasi bažnyčioje, dažniausiai Nemajūnuose. Nuvykdavome ir į Jiezną, Birštoną, taip pat visada į metinius Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo (Žolinės) atlaidus.
Pivašiūnus ypač mėgo mano mama, spėju, kad ji tikriausiai buvo padariusi įžadus ten kasmet lankytis, prašydama sveikatos mano seseriai Onutei, kuri vaikystėje dažnai sirgdavo.
Ir dabar stengiuosi kiekvienais metais nuvykti į Žolinės atlaidus Pivašiūnuose, tęsti iš tėvelių perimtą paprotį.
Didžiausios metinės šventės mūsų namuose, kol gyvenome visa šeima, būdavo šventos Kalėdos ir Velykos. Kalėdoms būdavo ruošiamasi ypač pakiliai.
Mama su senele vadovaudavo namų tvarkymui, šventinių valgių ruošimui, o tėtis pasirūpindavo dovanomis, kartu su mumis, vaikais, Kūčių dieną puošdavo eglutę.
Kūčių vakarienė buvo valgoma vidurnaktį. Visiems pavalgius, tėtis žvakių šviesoje grieždavo smuiku.
Kalėdų rytą tėvelis gražiai papuoštame krepšyje mums iš tvarto atnešdavo dovanas, sakydavo, jog Kalėdų Senelis jas ėdžiose mums paliko naktį.
Dovanomis būdavo apdalijami ir mūsų ūkyje dirbę samdiniai. Kadangi mano sesuo Janina gražiai mezgė, tai jos rankdarbiai dažnai būdavo įteikiami kaip dovanos.
Per Kalėdas būdavo apdovanojami ir tėvų krikštasūniai bei krikšto dukros, kurių jie turėjo daugybę, vos ne iš visų aplinkui gyvenusių daugiau ar mažiau pasiturinčių šeimų.
Šarkuvienės anūkas Juozukas, kurį ji vis atsivesdavo ateidama pas mus dirbti, dovanų gaudavo batus ar kokį drabužį, nes šeima buvo neturtinga.
Per šventų Velykų laikotarpį vieną dieną į mūsų namus būdavo sukviečiami visi mano tėvų krikšto vaikai. Lauke būdavo padengiami stalai, vaikai vaišinami duonos tešloje keptu kumpiu, pyragais.
Paskui ridendavo margučius. Parke buvo įrengtos sūpynės, tai brolio Adomo pareiga būdavo prižiūrėti besisupančius. Mes tą dieną mažai begaudavome pasisupti, turėdavome pirmiausia leisti svečiams.
Rudeniop prieš mokslo metus visiems pas mus dirbusių samdinių vaikams tėtis padovanodavo pieštukų ir sąsiuvinių. O jau duonos tai niekada niekam nepagailėjo – kas pritrūkdavo, visiems skolindavo miltų.
Iš kartos į kartą paveldėtas paprotys – paremti mažiau pasiturintį – visą laiką buvo gyvas mūsų namuose.
Kartą tėvas pamatęs, kad vienuose mūsų giminaičių namuose samdinys pasiėmė valgyti bulvių iš katilo, kur buvo šutinama kiaulėms. Tėtis neiškentė ir pasakė tų namų šeimininkui, kad taip maitinti darbininką yra gėda.
Šeimoje vaikai nuo pat mažumės irgi buvo skatinami viskuo dalintis.
Net kai aš, mažiausioji, buvau atlaiduose su tėvais Jiezne ir man buvo nupirktas blizgančiais popierėliais išpuoštas saldainis, turėjau pakentėti, viena nesmaližiauti.
Grįžusi namo, turėjau pasidalinti juo su visais.
Pirma dalis čia.
