Lapkričio 18 d. Vilniuje, Šokio teatre, legendinis ansamblis „Lietuva“ pirmą kartą pristatys šokio ir muzikos reginį „Siūbuojanti žemė“. Šio kūrinio režisierės – pripažinimą pelniusios choreografės Agnija Šeiko ir Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, kartu su jaunaisiais šiuolaikinio šokio ir muzikos kūrėjais atskleis visiškai netikėtą matymą apie ansamblį „Lietuva“, jo istoriją ir žanro galimybes.
„Savu laiku lietuvių liaudies sceninis šokis buvo sukurtas tam, kad atitiktų tuometinius poreikius. Ir visuomet kėliau klausimą, kaip į liaudies šokį ir apskritai tautinį meną galima pažvelgti naujai. Mūsų tikslas – jį priartini prie dabartinio žiūrovo, sudominti šiuolaikinį jaunimą. Kurdami šį reginį pasižiūrėjome į tai, kas buvo ansamblio repertuare, iš to panaudojome, mūsų nuomone, geriausius dalykus ir sumanymus, o vėliau juos perteikėme šiuolaikiškai.
Tokios programos turėtų itin sudominti žiūrovus ir kartu atjauninti „Lietuvos“ ansamblio gerbėjų ratą“, – sako L. Puodžiukaitė-Lanauskienė, Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkė. Lina taip pat dėsto šokį LMTA, yra nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja-ekspertė, veda seminarus Lietuvoje ir užsienyje.
Reginį „Siūbuojanti žemė“ sukūrė į jaunųjų menininkų kūrybinį būrį susibūrę jauni ir daug žadantys kūrėjai iš Lietuvos ir užsienio: choreografai Sigita Juraškaitė-Baužienė, Raimonda Gudavičiūtė, Nilsas Klaesas (Niels Claes) ir Mantas Černeckas, taip pat kompozitoriai Rytas Svilainis, Kazimieras Krulikovskis, Silvija Miliūnaitė-Bliūdžiuvienė ir Nikita Kiriuchinas.
Pasak ansamblio „Lietuva“ meno vadovo ir reginio muzikinės dalies koordinatoriaus Giedriaus Svilainio, ši programa – visiškai naujas reiškinys ansamblyje.
„Viskas prasidėjo nuo noro įtraukti kuo daugiau jaunų, gabių žmonių. Režisierės Lina ir Agnija pakvietė po keturis kompozitorius ir choreografus, kurie į šį sumanymą pasižiūrėjo visai kitu kampu. Pats kūrybinis vyksmas, tarpusavio bendravimas vyko apie metus, o kadangi buvo karantinas, daugiausiai dirbome nuotoliniais skambučiais ir pasitarimais.
Jaunieji kūrėjai pasiskirstė duetais, kartu brandino sumanymus, juos pateikė mums, ir po bendrų pasitarimų gimė štai toks kūrybinis vaisius. Surengėme liaudies šokio seminarą, kurį vedė prof. Laimutė Kisielienė – visus supažindinome su liaudies žanru.“
Reginys sujungs du skirtingus, sugyvenimo ieškančius pasaulius – šiuolaikinį ir sceninį lietuvių liaudies meną. Jaunieji choreografai ir kompozitoriai, dirbantys akademinės, elektroninės ir eksperimentinės muzikos srityse, pasitelkė naujus meninius pavidalus ir požiūrius, panaudodami ansamblio „Lietuva“ išskirtinumą, repertuaro motyvus ir savo kūrybinę patirtį.
„Kai pasiūlėme jauniesiems kūrėjams savaip perteikti „Lietuvos“ tautinį repertuarą, jiems buvo neįprasta, bet kartu ir smalsu. Susipažinę su kūriniais, jie patys atsirinko sau artimas temas ir liaudies motyvus.
Vėliau jau vyko ieškojimai. Kompozitoriai susipažino su mūsų orkestro instrumentais ir jų skambesiu. Kūrybinis vyksmas dėl to ir įdomus, nes pradedama ne nuo griežto scenarijaus parašymo, o atvirkščiai. Tokiu būdu mes ugdome jaunąją kartą, kad ateitye ji būtų lanksti dirbdama su režisieriais ir scenaristais“, – teigia G. Svilainis.
Muzikinių permainų fone reginys kvies pokalbiui su liaudies sceninį meną kūrusiais žmonėmis. Tai kartu retrospektyvinis žvilgsnis į ansamblio ilgametę kūrybą, kurią šiuolaikišku pavidalu atliks ansamblio „Lietuva“ choras, orkestras ir šokėjai.
Viena iš programos režisierių, žinoma choreografė A. Šeiko įsitikinusi – reginyje svarbus ir kiekvieno asmeninis santykis su jį supančia aplinka. Į praėjusio laikmečio išbandymus, kuriuos išgyveno to meto žmonių bendruomenės, reginio kūrėjai ir atlikėjai pažvelgs per asmenines savo patirtis.
„Prie ansamblio praeities ir viso kūrybinio palikimo siekiame prieiti asmeniškai – per „Lietuvos“ atlikėjus ir ten kūrusius žmones. Ansamblis visą laiką buvo pristatomas kaip grupė, tačiau mažai kalbama apie pačius žmones. Ne veltui šiame kūrinyje turėsime daug skirtingų solistų, besikeičiančias sudėtis.
Čia svarbūs kiekvieno išgyvenimai, asmeninis santykis su liaudies ir šiuolaikiniu šokiu, muzika, papročiais ar pačiu ansambliu. Reginyje susitinka istorija ir dabartis, todėl reikalingas kiekvieno asmeninis indėlis“, – pasakoja Agnija, Šeiko šokio teatro įkūrėja, triskart apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, pelniusi Boriso Dauguviečio auskarą bei du kartus pripažinta metų choreografe.
Reginys „Siūbuojanti žemė“ tarsi kasa „supintas“ iš istorijų bei lietuvių liaudies sceninės kūrybos šiuolaikinių interpretacijų. Čia atsiskleis ir svarbūs visuomenei – meilės, intymumo, darbo, moters padėties visuomenėje klausimai.
Šias temas atspindės ir ansamblio „Lietuva“ vadovų dienoraščių ištraukos, bylojančios apie to meto asmenines patirtis.
Reginio „Siūbuojanti žemė“ scenarijaus autorė – Sondra Simana, taip pat kūrusi modernaus šokio spektakliui „Dėdės ir dėdienės“ pagal J. Tumą-Vaižgantą. Drabužių dailininkė – garsi dizainerė, festivalio „Mados infekcija“ sumanytoja Sandra Straukaitė, du kartus apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Vaizdo projekcijų kūrėjas – Saulius Paliukas, o šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis.
Po šiemet vienintelio „Siūbuojančios žemės“ pristatymo Vilniuje, 2022 m. reginys keliaus ir į kitus Lietuvos miestus.
Prisimenu jų jubiliejinį koncertą gal kokiais 1975 ar 1980 m. Tai buvo taip puiku – atrodo, jog ir atlikėjai, ir žiūrovai į padanges pakilę buvo. Ilgai po koncerto lydėjo jo melodijos ir vaizdai. Nebeprisimenu to meto jų choro, muzikantų bei šokėjų vadovų pavardžių, bet tai buvo neprilygstama.
Užkalnis: viena frazė, kuri pasmerkia Lietuvą ir jos žmones
− delfi.lt/news/ringas/lit/uzkalnis-viena-fraze-kuri-pasmerkia-lietuva-ir-jos-zmones.d?id=88581183
„Mes juk vis giliau klimpstame į savo slavišką pradą. Šiaurės slavai esame, nepaisant to, kad visiems šaukiame, į atlapus kibdami, kad mes ne slavai – nors daugumas mus tik tokiais ir laiko, su mūsų slaviškai skambančia kalba, slavų veido bruožais ir rusišku sentimentalumu, įsikalbėta bejėgyste ir inercija.
Kuo toliau, tuo niūriau spingsi mirksinti mūsų rytų europietiškos natūros balana. Galime, kiek tik norime, vadintis Šiaurės Europa, Šiaurės Atėnais ar kokia ten Baltijos Šveicarija. Nė iš tolo. Mes vis labiau esame Gintarinė Serbija, Baltarusija su Eurais ir Albanija prie Baltijos.“
Žmogui sunkios pagirios jau trečia diena?
Ką ,,Delfis” dar įsileidžia – pasidarbuokite ten, būkite geri. Juk paaugliai skaito – dar ir patikės nemokšos ,,kalbotyros atradimas”