Pasauliniu mastu iškeltos mokslinės prielaidos, kad COVID-19 pražudys didelę dalį žmonijos, pamažu bliūkšta. Tą patvirtina ir visuotinai pateikiami statistiniai duomenys. Lietuvos gyventojai taip pat yra gyvas šio reiškinio pavyzdys, nes artimiausiu metu turėtume sėkmingai pasiekti 300 tūkst. asmenų ribą, kurie pasigavo užkratą ir pasveiko.
Tai reiškia, kad šie asmenys išgyveno asmeninę patirtį, kuri juose įtvirtino atskirą ir nuo grėsmių politikos formuotojų nepriklausomą nuomonę (mintį) apie pasaulį domino efektu apėmusią pandemiją ir galimai pernelyg skrupulingą mėginimą ją suvaldyti.
Ir šių žmonių su asmenine patirtimi nereikėtų niveliuoti su vadinamaisiais antivakseriais, kurie mokslo atžvilgiu yra kategoriški nuo pandemijos pradžios. Juk pradžioje kiekvienas atsakingas žmogus suvokė, kad vienintelė išeitis išvengti neigiamų pasekmių – skiepai. Bet racionaliam žmogui būdingas bruožas – savo suvokimą laikui bėgant tobulinti ir jį plėsti.
Žinoma, teisingumo dėlei iš 300 tūkst. skaičiaus reikėtų atimti tuos, kuriems teko gulėti ligoninių intensyviosios terapijos skyriuose, tačiau valstybės institucijos tokius rodiklius pateikinėja vangiai. Dėl to paties objektyvumo, prie tų 300 tūkst. taip pat reikėtų pridėti ir tuos įvardijamus besimptomius asmenis, kurie buvo užkrato nešiotojais, tačiau niekada apie tai nesužinojo. Ir čia konkrečiai valstybė neparodė suinteresuotumo bent preliminariai suskaičiuoti, kiek Lietuvoje galėtų būti tokių žmonių.
Visame užkrato valdysenos chaose valstybė užsiėmė vieno eismo poziciją ir siekia bet kokiomis priemonėmis suskiepyti visus, juolab, kad laikas yra jos priešininkas. Matematika paprasta – kuo daugiau visuomenės užsikrės ir pasveiks, tuo sunkiau tą visuomenės dalį bus įtikinti į savo kūną priimti skiepus. Intensyviai skatinti visuomenę atlikti tyrimus ir pasitikrinti, ar ji neturi natūraliai susiformavusių antikūnų po besimptomės ligos formos, kaip ji skatina visus skiepytis, valstybė nesuinteresuota ir negali atsakyti, kodėl.
Valstybė lekia į priekį pavojingu greičiu, nenorėdama matyti faktų visumos. Asmenims, kurie statistikoje galėtų būti įvardijami, kaip besimptomiai atvejai ir kurie atsakingai pasidarė antikūnų testą bei taip norėjo valdžiai parodyti, kad šis faktas taip pat turėtų atsispindėti visų pjūvių statistikoje, neatsirado vietos net pirminiame Galimybių pase.
Tarp sparčiai populiarėjančios frazės „pasitikiu mokslu“ ir teologinės abstrakcijos „tikiu į Dievą“ vis dar galima dėti lygybės ženklą, nes medicina pažengė tik tiek, kad gali tvirtai pasakyti, jog virusas pažeidžia vyresnio amžiaus žmones ir tuos, kurių imunitetas yra susilpnėjęs. Prie to pridėkime ir Sveikatos apsaugos ministeriją, kuri demaskavo pati save paskelbdama populiariausius vardus, kurių savininkai miršta nuo užkrato.
Iš pirmaujančio penketuko vardų pobūdžio kaip Jonas, Antanas, Stanislovas, Onutė, Janina, Genovaitė, galime spėti, kad dauguma jų gimė dar XX a. pirmoje pusėje.
Mokslą gali tik išmanyti, bet ne į jį tikėti. Ir tik tada, kai turi pakankamą objektyvių faktų bagažą, kurį gali konvertuoti į žinias. Tačiau jeigu visuomenei siūloma įpiršti „pasitikiu mokslu“ naujadarą, tai lygiai taip pat tokią visuomenę turi ginti Konstitucija, kurioje parašyta, kad niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.
Dirbtiniais saldikliais prisotintą limonadą taip pat galime laikyti maisto pramonės mokslo laimėjimu, bet geriame jį laisva valia prisiimdami šalutinio poveikio riziką kartu su limonadu pasigauti ir vėžinį susirgimą. Tikime laisva valia ir nieko neverčiame tikėti tuo pačiu. Galime skatinti, bet negalime versti ir čia, matyt, artimiausiu metu bus didžiausias teisinis kazusas, kur pasibaigia skatinimas ir prasideda prievarta.
Viešoje erdvėje pasigirsta teisės ekspertų nuomonių, kad vieno ar kelių asmenų grupės teisės gali būti pagrįstai varžomos vardan visuomeninio intereso. Ar 300 tūkst. žmonių, kurie užsikrėtė ir pasveiko nuo viruso vis dar galime laikyti neženklia „kelių asmenų“ grupe, kuri dvejoja aukoti savo kūno integralumą siūlomam postulatui „pasitikiu mokslu“?
Jeigu jie visi kartu teisme užregistruotų grupinį ieškinį dėl teisės į minties laisvę, tai turėtume precedento neturintį masinį reiškinį. Tuomet šeimų maršo žygeiviai ir seksualinių mažumų gynėjai drauge galėtų rūkyti kamputyje.
Apie mitą, virstantį tikrove
Kai tokių socialinių įtampų nesugeba suvaldyti demokratinės valstybės, iš jų nesėkmių ima pelnytis autoritariniai režimai, kuriems tai yra puiki dirva kritikuoti tarptautinius standartus, susijusius su COVID-19 suvaldymu, ir teigti, kad kiekvienas asmuo turi teisę ir galimybę pats nugalėti virusą. Skamba paradoksaliai, tačiau teisė sąmoningai pasigauti virusą ir ji nugalėti yra garantuojama tose šalyse, kuriose sąmoningas mąstymas apskritai yra ribojamas.
Jeigu valstybė užsakytų nepriklausomą apklausą apie tai, dėl kokių priežasčių žmonės sutinka būti paskiepyti konkrečiai nuo COVID-19, ji galimai sulauktų pribloškiančių rezultatų, nes paaiškėtų, kad labiau ne dėl siekio būti apsaugotiems nuo viruso, o dėl galimybės laisvai keliauti. Iš tokių gautų duomenų racionalių valdininkų valstybė turėtų daryti nuoseklias išvadas, tik ne valstybė, kuri skuba, kuri negali sustoti, nes sustojimas reikš tam tikrų klaidų pripažinimą, kuris visada atsiliepia politikų reitingų skalėje.
Lygiai taip pat atliktas tyrimas, kad skiepais labiau pasitiki aukštąjį išsilavinimą turintys didmiesčių gyventojai, daugiau negali būti pristatoma kaip pasididžiavimo vertas postulatas, kad miesčionys pranašesni prieš kaimiečius. Ir tikrai, miesto bute gyvenanti pensinio amžiaus profesorė regėjimą mėgina gerinti pažangiais vaistais, pagamintais mėlynių ekstrakto pagrindu, o neišsilavinusi kaimo bobutė su saulės patekėjimu ir rytine mankšta pati skuba į mišką mėlynių prisirinkti. Mėginimai Lietuvos vešliose giriose užaugusį ir ten imunitetą stiprinusį tautietį įtikinti pasiskiepyti, prilygtų kėsinimuisi į jo prigimti ir orumą.
Prievolė mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra nustatyta ir kaimo, ir miesto močiutėms, tačiau įdomu būtų pamatyti tyrimą, kuris atskleistų statistiką, kokiam gydymui valstybė išleidžia daugiau pinigų – kaimiečių ar miestiečių. Atsakymas nuspėjamas.
Prognozuoju, kad visam laikui įsišaknyti baigianti pandemija dar labiau padidins ne tik atskirtį tarp pasiturinčiųjų ir skurstančiųjų, bet ir prisidės prie intensyvėjančių socialinių neramumų tarp kol kas taikiai debatuojančių grupių, ar dabartinės pažangos skiepai yra vienintelis būdas išgyventi pandemiją.
Tai turėjo būti rimta teisinė įžvalga, kuri jau įgavo filosofinės esė bruožų, todėl paminėsiu tik biblinio pasakojimo „apie Kainą ir Abelį“ savo interpretaciją.
Du broliai atnašavo. Abelis virš įkaitusių akmenų čirškino ėriuką, kurį pats ganė tyruose laukuose. Juk Abelis buvo ne tik piemuo, bet ir medžiotojas-uogų rinkėjas. Abelis atmintinai žinojo daugelių žolelių gydomąjį poveikį kūnui. Jis mokėjo įsiklausyti į gamtą ir į savo kūno poreikius. Jo nuotaika visada buvo gera, nes jis niekada nepersivalgydavo ir nepersidirbdavo. Jis turėjo tik tiek, kiek jam reikia.
Toks Abelio laisvamaniškas gyvenimo būdas nepatiko Kainui, kuris buvo sėslus žemdirbys ir atnašavo savo paties užsiaugintas gėrybes. Jis jau mokėjo iš auginamų grūdų pasigaminti alų, kuriuo mėgdavo papiktnaudžiauti. Kainas buvo apkūnokas, nes mažai judėjo savo apibrėžtoje teritorijoje. Kainas buvo agronomas ir tikėjo mokslu. Jis tikėjo, kad maistą galima užsiauginti pačiam, jeigu laikysies griežtai nustatytų taisyklių.
Dėl to Kainas pyko ant brolio Abelio, kuris gyvenime labiau vadovaujasi intuicija, geba sugyventi su gamta, kurioje ne žmogus, o ji nustato pagrindinius dėsnius. Tačiau Kainas nužudo Abelį, kad įrodytų savo teisumą. Nuo šiol visi perka mokslo pažanga išrastuose rezervuaruose auginamą dirbtinę lašišą ir tiki, kad ji yra nepamainomas Omega-6 riebalų rūgščių šaltinis. Mokslas tapo tikėjimu.
Dvejojantis asmuo negali būti lyginamas su mokslo priešininku, nes dvejojantis asmuo dvejoja iš savo polinkio visada mąstyti ir suprasti mokslą. Jis dvejoja, nes mato akivaizdžius statistikos skaičius, kad egzistuoja labai didelė tikimybė sugyventi su virusu likus nepasiskiepijusiam. Ir dėl to Kainas negali įkalinti Abelio savo primetamoje vienintelėje alternatyvoje.
Autorius yra advokatas
Jei jau taip išsamiai apie Kainą ir Abelį (kas juos nupaveikslavo?), tai kodėl nepaminėtas Mozė? Kas Mozei buvo pasakyta iš krūmo?
Na iš tikro . Kas tokią nuotrauką padarė?
Manau, ši nuotrauka yra eilinis patvirtinimas to, kad senų senovėje buvo labai aukšto lygio technologijos, medicina, filosofija ir pan. Turėjo tada būti ir laisva bei nepriklausoma žiniasklaida. Tegu ant papiruso, akmens, būdelės sienų, jokio čia skirtumo. Ateiviai tai tikrai lankėsi, yra daugybė patvirtinančių įrodymų. Jie galėjo atvežti technologijas. Mano nuomone, greičiausiai buvo barteriniai mainai. Mes jiems tautosaką, o jie mums – poliaroidus, kurie iškart nuotraukas iškiša.
Galvą dedu, jog giminės kolekcijoje turite šį bei tą iš anų laikų išsaugoję. Turite, slepiate ir tylite.
Fui.
Tūlam gali kilti klausimas: kodėl visi mirę nuo koronos buvo sudeginti ? Juk mirę nekvėpuoja, ar ne ? Kaip jie perduos virusą ? O korona plinta kvėpuojant. Tik nemanykit , jog slepiami įkalčiai . Na taip, kai kalba eina apie trilijonus šlamančių – miršta milijonai. Na, bet čia tikrai ne tas atvejis. Neapsigaukit.
Kol kas nedirbu krematoriume, nežinau, ar degina, ar nedegina, bet kasdien skaitau laisvą ir nepriklausomą žiniasklaidą, kuri nuolatos rašo, kiek daug nelaimėlių miršta nuo koronos, ir nieko nerašo, kad kas mirė nuo vėžio, infarkto, gripo, insulto, sifilio, tubekuliozės, kraujo užkrėtimo, AIDS ar senatvės. Todėl, tikėdamas laisva ir nepriklausoma žiniasklaida, manau, kad dabar mirštama išskirtinai tik nuo koronos, o visos likusios ligos bei mirtis nuo senatvės (!) yra nugalėtos.