Šią savaitę Seime bus svarstomas Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimo centro ( LGGRTC) vadovo prof. Ado Jakubausko likimas. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir darbo grupei dėl situacijos centre vadovavusi Radvilė Morkūnaitė – Mikulėnienė dar prieš balsavimus iš anksto suskubo pasmerkti centro direktorių, pareikšdamos, kad centrui jis vadovaut nebegali.
Nepaisant to, jog prof. A. Jakubauską stojo ginti dauguma šios įstaigos darbuotojų politiniai kaliniai ir tremtiniai bei kone visi gyvi antisovietinės rezistencijos dalyviai, Seimo valdybai svaresni atrodo atleistos iš centro istorikės argumentai.
Velia į informacinius karus?
Darbą praradusi istorikė Mingailė Jurkutė skundėsi cenzūra ir tuo, jog direktorius A. Jokubauskas pernelyg kišosi į jos darbą. Visgi, panagrinėjus pačių skundų autorių argumentus, tampa sunku suprasti, kur direktorius peržengė savo įgaliojimus.
Visų pirma, M. Jurkutė nusprendė, kad jų darbovietės problemos yra viešas visos Lietuvos reikalas, o universaliai taikomas reikalavimas už instituciją kalbėti vadovybei ar atstovui spaudai esąs cenzūra. Dar keisčiau pasidaro, kuomet kritikuojama direktoriaus teisė formuoti įstaigos tyrimų gaires, stengiantis atkreipti dėmesį į tai, kad instituto misija yra ne tik įgyvendinti istorinius tyrimus, tačiau ir tų tyrimų pagalba apginti Lietuvą nuo viešai platinamo priešiškų valstybių šmeižto apie partizanus ar Birželio sukilėlius.
Buvo skundžiamasi, kad esą vadovas tokiu būdu velia istorijos tyrėjus į politikavimą ir informacinius karus, tačiau šiai dienai reikėtų viso labo konstatuoti, kad tie karai, norime to ar ne, jau vyksta, mes juose dalyvaujame ir dar pralaimime. Jokia kita įstaiga, negu LGGRTC neturi tokių galimybių ir kompetencijos paneigti informacinių atakų platinamą dezinformaciją, todėl prof. A. Jokubausko sprendimas labiau akcentuoti kovą su priešišku Lietuvai istoriniu melu yra sveikintinas, o ne peiktinas veiksmas.
Paradoksalu, kad kuomet centro istorikai bando skųstis, kad yra politikuojama, TS-LKD atstovas Seime Emanuelis Zingeris politinių tikslų centro veikloje net neslepia teigdamas: „Kai kurioms žinomoms, matomai neskaitlingoms, bet abejotinos reputacijos asmenybėms neturėjo būti teikiami apdovanojimai, statusai, jų atminimas neturėjo būti įamžintas paminklais. Joms suteikti kariniai laipsniai turėtų būti panaikinti, taip pat turėtų būti persvarstyta jų memorializacija“.
Šis pasakymas aiškiai signalizuoja, kad dabartinis vadovas, pasiryžęs ginti nuo informacinių atakų Lietuvos laisvės kovų istoriją yra nepatogus asmuo istorijai perrašyti ir paminklams griauti. Dar daugiau, tokių siekių akivaizdoje tampa aišku, kad kaltas yra net ne A. Jakubauskas, tačiau visas centro darbas dar iki jo paskyrimo. Tikėtina, jog visa iki šiol parašyta Lietuvos istorija daliai ideologiškai angažuotų asmenų atrodo pernelyg „fašistinė“, o tą, anot jų, būtina pakeisti, norint įsiteikti didžiosioms galioms.
Siekia privatizuoti centro resursus?
Stebint kovas Genocido centre, tampa vis labiau įtartina, ar šis politinis spaudimas nėra susijęs ir su noru pasipelnyti, siekiant įsisavinti centro disponuojamas lėšas. Nenuostabu, jog į visą aistrų kurstymą LGGRTC itin aktyviai viešojoje erdvėje įsitraukė ir, tikėtina, centro vadovo posto siekiantis Vilniaus Universiteto dėstytojas Nerijus Šepetys.
Šis laisvės kovotojų juodinimu pagarsėjęs Lietuvos istorikas neslepia palankumo „žydšaudžių industrijos“ stovyklai, bendradarbiaujančiai su žydų fondais, karštligiškai ieškančiais nacių visame pasaulyje ir turinčiais interesų Lietuvoje.
Po Antrojo pasaulinio karo daugybė nacių, vykdžiusių holokaustą, mirė, buvo sumedžioti Izraelio žvalgybų arba buvo nuteisti, kitaip tariant, jų neliko. Tačiau įvairios atminties grupės, kurioms buvo aktualu tęsti kovą su denacifikacija, sustoti neketino, tad teko ieškoti naujų puolimo objektų. Tam ypač pasitarnavo iš sovietinės uždangos ištrūkusios valstybės, tokios kaip Lietuva, kurios istorijos cechai buvo suformuoti antifašistinės, komunistinės kovos dvasioje, o neturtingos šalies inteligentai siekė prasigyventi.
Esant tokiai padėčiai, priešų „už sidabrinius“ netruko būti surasta. Net ir menkiausią sąsają su Antrojo pasaulinio karo įvykiais turėję asmenys, nors žydų nežudė, pradėjo būti statomi į vieną gretą su „žydšaudžiais“. Tokio likimo susilaukė ir pirmasis savanoris K. Škirpa, ir, paradoksaliai, Jonas Noreika – Generolas Vėtra, kuris, kaip vėliau tyrimas išaiškino, žydus gelbėjo. Verta prisiminti ir bandymus „žydšaudžiu“ apšaukti partizanų vadą A. Ramanauską – Vanagą. LGGRTC šiuo atveju yra dar minėtų fondų veiklai ir jiems atstovaujantiems istorikams kol kas neprieinami Lietuvos valstybės resursai, kuriais būtų mielai pasinaudota.
Lietuvai neišvengiamai dalyvaujant informaciniuose karuose, tenka klausti ar Genocido centre išties puolami istorikai, ar visa nepriklausomos šalies istorija ir jos prestižas. Šioje situacijoje apginti A. Jakubauską ir jo teisę po teisėto paskyrimo vadovauti Genocido tyrimų centrui tampa kiekvieno sąžiningo piliečio ir ypač Seimo nario pareiga.
Pritariu ir palaikau.
Nepatenkintiems, kad ir valstybinėje įstaigoje reikalaujama kokybiškai dirbti, didelis AČIŪ, kad nepareikalaujate tokio direktoriaus, kuris tik prašytų bent algų mokėjimo dieną darbe būti ir darbą dirbti.Kitą vertus, žinoma, direktorius reikia laiku į vietą pastatyti, kad kartais kuriam nešautų į galvą, jog jis, o ne jūs čia vadovausite.
Jurkutė dėl atleidimo gali jį ginčyti teisme. Jeigu atleidimas bus neteisėtas, tai teismas ją grąžins į pareigas ir priteis atitinkamą kompensaciją. Taigi spręsti dėl atleidimo priklauso teismui, o ne Seimui.
O dalykai dėl kurių skundžiasi kiti darbuotojai yra tyrimų krypties klausimas, o koks jis turi būti aišku iš įstaigos pavadinimo, o jis vadinasi Genocido centru. EŽTT teismas yra nustatęs, kad partizanų ir jų dalyvių vykdytas naikinimas yra Lietuvos gyventojų genocidas. Taigi jį vykdę stribai su sovietų kariuomene yra genocido vykdytojai, tokiu atveju jie yra Genocidų centro tyrimų objektai. Tie genocidiniai veiksmai prieš Lietuvos gyventojus prasidėjo nuo 1940 m. birželio. Taigi Genocido centro tyrimų objektas yra aiškiai ir moksliškai apibrėžtas. Genocido centras jo laikosi, įstatymu nustatytų savo galių neviršija, taigi Seimui svarstyti jo direktoriaus tinkamumo pareigoms klausimą, objektyvių priežasčių nėra.
Tamsta, savo mintis išdėstei “aiškiai ir moksliškai apibrėžtas”. O priešininkams (jie ne kvaili ,supranta) nusispjauti . Jie priešinsis ( meluos, žemins kitaip manančius) nes pasipriešinimui tinka visokie būdai.
Vakar kažkur skaičiau, jog svarbiausia dabar RASTI PRIEŽASTĮ, KAS juos taip gena, kur jie taip skuba? Kodėl jie visą tai, kas labiausiai visuomenę žeidžia, į vieną metą surinko, nors yra daugybė kitų arba užleistų, arba šiuo metu labai svarbių reikalų? Kodėl vienu metu taip dega ir Genocido centro, ir Šeimos, ir kvaišalų, ir pseudo-TM reikalai, ir būtinybė SAVO valstybės gynėjus nusikaltėliais paskelbti? Kodėl užsienio valstybei per pandemiją ne savo tautos sveikata, o mūsų abėcėle rūpi? Kodėl AA partija nesirūpina visokiomis pasirašytomis, bet nevykdomomis konvencijomis (tarp jų ir dėl miškų, dėl paveldo apsaugos), bet rūpi naują pasirašyti? Kodėl, pasak miškų gynėjų, priimamas visai priešingas* įstatymas, negu per susitikimą su liberalais suderinta buvo? Visa jų veikla tartum specialiai didina spaudimą, tartum siekia, kad katilas sprogtų. Karštligiškai skuba, tartum jiems būtų nurodyta valanda X, iki kurios Lietuva turi būti ,,patvarkyta”. ,
______________________________
* Tai, ką vakar skaičiau, papildau šiandien išgirstu Gaidamavičiaus pasisakymu apie tai, kad oficialiai patvirtinami ,,teisingi” popieriai, o tikrovėje jo (ar gretimoje) urėdijoje net ir po kovo 15 d. toliau energingai kertami brandūs miškai, vežami į LV, o iš ten plukdomi į Kiniją! Beje, paaiškino labai įdomų ekonominį dalyką, kaip ateityje mums ne tik gamtosaugos požiūriu, bet ir (turizmo ir kt.) verslui, ir biudžetui finansiškai pakenks dabartinis miškų naikinimas, kaip veikia tarptautinių sankcijų už tai mechanizmas. Neradau pukas.lt radijo laidų įrašų, bet gal 21 val. kartos?