„Mokslo Lietuva“ kalbina Vilnius Tech „LinkMenų fabriko“ direktorių dr. Adą Meškėną ir Vilnius Tech „LinkMenų fabriko“ inovacijų strategą Matą Olendrą (M.O.).
Kalbant apie Lietuvos regionų atskirtį, dažniausiai minima investicijų stoka, kitų šalių kapitalo įmonių stygius, pigios darbo jėgos paklausa ir dėl to vykstanti kvalifikuotų darbingo amžiaus žmonių migracija į didžiuosius Lietuvos miestus.
Tačiau ar užsienio valstybių kapitalo pritraukimas ir šių įmonių įsteigtų darbo vietų užpildymas yra vienintelė išeitis, siekiant atgaivinti Lietuvos regionus?
„Būtent techninis švietimas ir kūrybiškumo skatinimas gali padėti Lietuvos regionuose gyvenantiems žmonėms pradėti kurti darbo vietas sau ir kitiems, taip mažinant nedarbo lygį ir skatinant vietinių verslų kūrimąsi“, – atkreipia dėmesį Vilniaus Gedimino technikos universiteto (Vilnius Tech) Kūrybiškumo ir naujovių centro „LinkMenų fabrikas“ direktorius dr. Adas Meškėnas (A.M.).
– Kas yra naujovių ir kūrybiškumo ekosistemos?
M.O.:
– Naujovių ir kūrybiškumo ekosistemos yra skirtingų disciplinų sintezės rezultatas. Jos padeda augti talentams, bendradarbiauti kūrėjams, skatina vietinių verslų kūrimąsi. Naujovių ir kūrybiškumo ekosistemas sudaro bendradarbiavimo erdvės, aprūpintos nesudėtingai naudojama įranga, dažnai randama atvirose kūrybinėse dirbtuvėse, FabLab gamybos laboratorijose ir kituose panašiuose klasteriuose. Erdvėse esančios technologijos, tokios kaip trimačiai spausdintuvai, CNC frezavimo staklės, leidžia įgyvendinti kūrybinius sumanymus, kurti gaminius ar jų pavyzdžius. Šiomis ekosistemomis siekiama didinti įvairaus amžiaus žmonių kūrybines galimybes, kurios šiandieniniame pasaulyje, Ketvirtosios pramonės revoliucijos akivaizdoje, yra ypač vertinamas.
– Kuo svarbus šių kūrybiškų erdvių steigimas regionuose?
M.O.:
– Miestai, kaip fenomenas, vėliau tapę pagrindiniais ekonomikos centrais, atsirado žmonėms pradėjus burtis, dalintis sumanymais ir žiniomis. Dėl masinės urbanizacijos ir globalizacijos žmonės iš atokesnių vietovių masiškai migruoja į didžiuosius Lietuvos miestus, o regionai vis labiau tuštėja, nors juose ir lieka gyventi galimi kūrėjai.
Regionai taip pat turi turėti vietinius centrus, kurie pritrauktų žmones bendradarbiauti, ugdyti verslumą ir kūrybiškumą. Kūrybiškų erdvių sukūrimas atveria kelią skirtingų amžių ir socialinių grupių žmonių neformaliojo švietimo plėtrai. Tai padeda regionuose gyvenantiems žmonėms susipažinti ir išmokti naudotis naujausiomis technologijomis, pritaikant įgytas žinias besikeičiančioje darbo rinkoje arba patiems pradėjus kurti verslus.
A.M.:
– Kūrybiškų erdvių steigimas yra pravartus ir kitais dalykais. Imkime pavyzdį iš šių metų svarbiausių naujienų – koronaviruso pandemijos. Ši krizė parodė, kad negalime pasikliauti vien tik pasauline gamyba ir tarptautine rinka. Staiga ištikus didelio masto krizei, visa Europa lieka priklausoma nuo kitų didžiųjų pasaulio gamintojų. Tapę priklausomi nuo masine gamyba grįstos ekonomikos, prarandame vietinių žinovų poreikį. Todėl galima pažymėti ir tai, kad kartu su kūrybinių erdvių regionuose plėtra taip pat yra kuriamas tinklas, kurį naudojant dėl ekonominių ar kitų priežasčių, pramoninei gamybai grįžus į Europą, būtų parengta kvalifikuotų technologų ir žinovų, kurie galėtų lengvai prisiderinti prie naujų darbo sąlygų, siūlydami savo įgytus įgūdžius.
Techninės žinios ir kūrybiškumas gali būti pritaikomi įvairiems atvejams. Daugelis dalykų gali būti išspręsta, nebūtinai naudojantis sudėtingomis technologijomis, bet ir pasitelkus skaitmeninio raštingumo žinias, įgytas būtent tokiose naujoviškose erdvėse. Puikus to pavyzdys yra karantino metu vykusi apsauginių skydelių gydytojams gamyba – kartu su savanoriais „LinkMenų fabrike“, neatlygintinai prisidėjus reklamos gamybos įmonėms ir gamybos mėgėjams iš visos Lietuvos, šių apsaugos priemonių buvo pagaminta net 12 tūkstančių. Šis pavyzdys puikiai parodo, kad žmogaus turimos skaitmeninio raštingumo žinios gali puikiai pasitarnauti, siekiant spręsti rimtas problemas.
– Kodėl kūrybiškumas yra geidžiama šiuolaikinio darbuotojo savybė, o apie patį kūrybiškumą kalbama vis dažniau?
A.M.:
– Susiduriame su tokiomis problemomis, kurias įprastais būdais yra per sunku išspręsti. Žmonijai reikia vis daugiau maisto, gaminių, drabužių, o pasauliniai ištekliai drastiškai mažėja. Tvari energetika, energijos nenaudojantys pastatai ir pats sumanymas pagaminti daugiau, bet iš kuo mažiau žaliavų, gal kada ir būtų skambėjusi utopiškai, tačiau šiais laikais yra kasdienybė. Susidūrimas su tokio lygio problemomis reikalauja nemažai kūrybinių sprendimų.
Matas O.: – Apie kūrybiškumo svarbą galime kalbėti ir žvelgdami iš asmeninio darbuotojo požiūrio – greitai besikeičianti darbo rinka reikalauja žmonių kūrybiškumo prisitaikyti prie vis naujų darbo sąlygų ir darbdavių lūkesčių. Dėl itin spartaus technologijų sektoriaus augimo, vis naujų technologijų atsiradimo ir pritaikymo gamyboje bei darbo rinkoje darbuotojai turi būti lankstūs ir kūrybiški.
– Kaip suburti ir pritraukti žmones naudotis bendruomenės kūrybinėmis erdvėmis?
A.M.:
– Žinoma, pirmiausia žmonės patys turi būti motyvuoti, norėti dirbti ir mokytis. Kūrybiškumą skatinančios erdvės, techninės dirbtuvės turi pasižymėti išlaisvinančia aplinka. Šios erdvės turi būti lengvai pasiekiamos, paprastos naudotis, drąsinančios ateiti. Kūrybinėse erdvėse turi būti rengiami neformalaus ugdymo būreliai, susitikimai. Ši veikla turi ne tik suburti žmones, skatindama ateiti ir išbandyti dirbtuvėse esančią įrangą, bet ir suteikti reikiamų žinių, kaip jomis naudotis, skatinti naujoviškų mokymosi būdų panaudojimą praktikoje, ugdyti bendruomenės narių verslumą.
– Ar Lietuvoje jau yra pavyzdžių ar planų šių kūrybinių ekosistemų kūrimui regionuose?
M.O.:
– Taip, šiuo metu yra parengtas Visagino miesto infrastruktūros atnaujinimo projektas, kuriuo bus siekiama sukurti Visagino naujovių klasterį. Atnaujinus esamą Visagino miesto infrastruktūrą, tikimasi sukurti traukos centrą, kuris taps naujoves ir kūrybiškumą regione skatinančia erdve. Įkurtas Visagino naujovių klasteris sudarys sąlygas gyventojų užimtumui didinti Visagine, skatinant vidinę miesto plėtrą ir veiksmingą išteklių panaudojimą. Kuriant Visagino naujovių klasterį, siekiama skatinti ne tik kūrybiškumą, bet ir patirties, žinių bei sumanymų dalijimąsi. Turint galvoje tai, kad Visagine gyvenantys žmonės turi pranašumų ir išsiskiria iš kitų Lietuvos regionų savo inžinerinėmis savybėmis, šis klasteris turėtų dar labiau padidinti gyventojų kūrybines galimybes ir sukurti platformą, toms galimybėms išreikšti.
– Koks būtų „LinkMenų fabriko“ vaidmuo šiame Visagino naujovių klasterio kūrimo procese?
A.M.:
– „LinkMenų fabrikas“ prisidėjo prie Visagino naujovių klasterio sumanymo sukūrimo ir vaizdo, kaip miestas turėtų transformuotis, diegiant kūrybines erdves, nustatymo. Kitas žingsnis būtų FabLab laboratorijų įrengimas, įrangos parinkimas, jos įdiegimas, darbuotojų apmokymas. Toliau seks bendradarbiavimas su miesto savivaldybe, kuriant neformalaus švietimo būrelius, įveiklinimo programas ir užsiėmimus, siekiant pritraukti žmones naudotis šio klasterio erdvėmis. Žinoma, bus siekiama neapsiriboti vien tik vietine šio Visagino miesto klasterio veikla, bet ir skatinti jungtis su kitais regionais, dalytis žiniomis, rengti bendrą veiklą.
– Kokį Lietuvos regionų vaizdą matote netolimoje ateityje?
A.M.:
– Ateities regionus matau pilnus kūrybiškų ir verslių žmonių, kurie ne tik naudotųsi bendruomenės erdvėmis, bet ir prisidėtų prie jų plėtros. Matau puoselėjančius tvarumo ir žiedinės ekonomikos sumanymus žmones, kurie savo darbais kurtų išskirtinius skirtingų regionų identitetus. Tikiu, kad tokių ekosistemų, kaip Visagino naujovių klasteris, sukūrimas Lietuvoje padėtų regionams augti ir pritraukti jaunus žmones kurti darbo vietas sau ir kitiems.
Šalies pakraštiniuose traukos centuose ypač svarbu lietuvybės išlaikymas savo teritorijoje, kuris negali būti paliktas be dėmesio kalbant apie regionų vystymą, tačiau šiuo atveju jis kaip nebėra svarbus. O tai jau primena globalizmo samprotavimus…
Prezidento komanda, atkreipusi dėmesį į mūsų pareigą jei ne sau, ne Tautai, tai žmonijai, UNESCO, turėtų ir į tai atsižvelgti!
Regionuose esančios aukštosios mokyklos turi būti ne uždaromos, o priešingai – puoselėjamos, Gal ne kiekvienai atskirą, gal jungtinę regiono aukštųjų administraciją turėti (lėšų taupymo sumetimais), bet išsaugoti. Kaip ir mokyklas.
O pedagogų kalvių naikinimas, jų stumdymas – apskritai NUSIKALTIMAS,
Pakalbėti lyg tai gal ir moka? O kas finansuoja šį burbulą, sklandantį aukštai aukštai virš neišgalvotos tikrovės?