Artėjant 1988-iesiems, Sąjūdžio – kelio į Šviesą ir Laisvę metams, didelį įspūdį, netgi postūmį buvau patyręs iš kelių Kornelijaus Platelio eilėraščių. Dabar, artėjant 2021-iesiems, juos darsyk perskaičiau, juk praėję 33 metai – irgi skaičius. Manau, kad eilėraščiai nepaseno ir tikrai yra verti Alko skaitytojų dėmesio. Dainius Razausks.
Jotvingio malda, šuoliuojant į priešą
Viešpatie,
Štai aš, dar gyvas, bet jau išjojęs
Iš tavo gražaus pasaulio, sunkiam kelyje į dausas
Šuoliuoju dieviškos ieties priekyje,
Kartodamas šiurpią mirties ir pergalės giesmę.
Mane palaimino tėvas,
Ir apraudojo motina,
Seserys žirgą lig vartų vedė, broliai
Jojo kartu lig miško.
Tavo valion dabar atiduodu savo alsavimą
Ir meldžiu išlaikyti jį kuo ilgiau krūtinėj,
Idant lig soties kūnų suspėtų perverti ietis
Ir kalavijo plienas neliktų alkanas.
Priešai it marios banguoja, suplūdę į mūsų šermenis.
Mes žinom: nė vienas jau neišvysim, kaip Saulės
Raustantis veidas palies ąžuolų viršūnes.
Tūkstantis vyrų
Lyg iešmas įkaitintas perversim priešo kariauną,
Įtempę visus raumenis,
Ir nujosim į kalną, tiesiai dausų šalin,
Lydimi kryžiuočių vėlių, į šviesą,
Į vaiskią šviesą, kur protėviai mūsų laukia,
Kur tu, galingas Perkūne,
Žvelgsi linksmai į minias belaisvių
Ir kvatosi skardžiu balsu iš klastingo jų dievo…
Nors nežinau, kokią vietą rengi man
Už savo ilgųjų skobnių, ar vertas
Būsiu puotauti tarp tavo narsiųjų vyrų,
Bet žinau – tu myli savo karius, džiaugsmingai
Galvas dedančius tau po kojom,
Ir giedru veidu priimsi mūsų svaigaus bei karšto
Kraujo duoklę, mūs baltaveides vėles,
Kurias tau ši žemė aukoja, gimdydama
Žmones ir gyvius į mūsų gyvybėm
Ir žygiais pašventintą vietą…
Viešpatie,
Mes baigėme savo darbus gyvųjų slėny,
Nutraukėme meilės raiščius, nukirtome gailesčio pančius,
Paversk mus nūnai žaibu savo, keršto dvasia,
Švento įniršio viesulu,
Ir juodu mirties gūsiu tebūna kiekvienas mūsų atodūsis!
Jauno vaidilos malda trims dievams
I
Kaip juodas audros debesis
Užauga per visą dangų,
Taip siela dievų šviesoje
Teisingos kalbos pritvinksta,
Ir žaibas persmelkia orą,
Vanduo pasipila žemėn,
Ir ždis palieka burną,
Kupinas vyriškos galios.
O tu, galingas Perkūne,
Šypsena skrodžiantis erdvę,
Tavo žmonėms į mūšį
Jojant apginti žemės,
Išmokyk ir mano aumenį
Šviesti taip, kad pasaulis
Iš proto tamsos iškiltų
Savo tikruoju veidu.
Tavo ugnim kiekvienas
Gyvas – mintis ar žirgas,
Medis, alkmuo ar paukštis,
Kylantis į padangę,
Akys dėka jos regi,
Siela supranta daiktus,
Esmę pavydžiai slepiančius
Po apgaulingom kaukėm.
O kai širdis patvirtins
Mano žinojimą menką,
Žodis, ugny nunokęs,
Kristi ketins nuo lūpų,
Tegu sugriaudžia balsas,
Pritariant kanklių stygoms,
Tegu išsako aukščiausiąIšmintį tavo – galią!
II
Kai vanduo ir ugnis
Prieš tavo veidą sustingsta,
Trimpai, ir vėjo burna
Jiems ištaria jungiantį žodį,
Kam patikėsi jo prasmę
Saugoti sielos įsčiose,
Kam jį kartoti leisi
Savo žemėtom lūpom?
Į šią nerangią kalbą
Įlieki sodrios gyvybės,
Tegu kiekvieną kaulą
Padengs apvalus paviršius,
Tegu kiekvienas žodis
Auga lengvai iš lūpų,
Tegu šventų jo ryšių
Protas iškreipt nedrįsta!
O kada taisyklingai
Balsas sudrebins orą
Ir susilies į vieną
Su tavo šnervių vėju,
Medžiui erdvu bus augti
Į dangų, kalbos nugiedrintą,
Javui smagu derėti,
Lengva kvėpuoti karžygiui.
Kai oras ir žemė sustingę
Laukia kalbos prasidedant,
Kuri privalo patvirtinti
Šventą pasaulio jungtį,
Trimpai, tegu šie žodžiai
Plaukia it ramios upės,
Lyg atsinaujinę syvai
Žydinčioj kūnų jūroje!
III
Kai aplink aukštą laužą
Stovi liūdni karžygiai,
Žuvusių kūnus ir ginklus
Į kelionę suruošę,
Patolai, dieve išeinančių,
Mano šiurpiąją raudą,
Jų atminimą saugančią,
Teikis paverst į akmenį!
Žaibas akimirkai tvyksteli,
Griausmas dangum nusirita,
Nuskamba žodžiai, gyvybės
Upėm nuplaukia į užmarštį,
Jei tavo kietas delnas
Pavidalo jiems nesuteikia,
Jei tavo šaltas alsavimas
Nestingdo vandens į ledą.
Ritmą suteiki kalbai,
Skambesį ir pavidalą,
Kad atminties bruzgynuos
Ji kuo ilgiau išliktų,
Arba širdžių dirvožemiuos
Irtų ramiai ir pūtų,
Ir į pasaulį leistų
Save kartojančias atžalas!
Laikas į pradžią grįžta,
Nešdamas mūsų darbus,
Ten amžinybės kirmiai
Švelnų minkštimą ryja,
Lieka tik nuogos esmės,
Sėkloj kietai suspaustos,
Giesmės išlieka šviesios
Sielų laukams užsėti.
Triptikas su jaučiu III
Baltą jaučio pavidalo debesį vėjas nešė nuo jūros,
Kai žynio peilis, blykstelėjęs
Besileidžiančios saulės krauju perrėžė kaklo odą,
Ir tikras kraujas pliūptelėjo ant žemės,
Aptėkšdamas baltą dabužį.
Aukštai sukliko kažkoks nepažįstamas paukštis,
Slėny pravirko vaikas.
Tada žynys atsigrįžo į saulę ir tarė: Jeigu žmogus
Paniekina žemės nuotakas, imdamas moterį jūros,
Jo prieblandoj skendinčią sielą dvyniai užvaldo –
Vienas švelnus ir silpnas tarsi miglota viltis,
Kitas niūrus ir piktas lyg nesuvokiamas atpildas.
Du suardo dangaus, žemės ir požemio darną,
Perplėšia sielas. Tai svetimas pažinimas,
Tai piktžolė šventojo javo dirvoj. Akylai
Stebėkite laiką, klausykit dienų šnarėjimo,
Kuriame pasaulio dermė slypi. Prašykite
Klausos iš savo dievų ir gausite laimę.
Daugiau jie nieko nepasakys, – pridūrė,
Atsigrįžęs į mūsų veidus. –
Dievai nesupranta jūsų lankstaus viešpatavimo.
Jūs nukariavot žemes, bet apleidot šventuosius alkus,
Jūs sukūrėt galingą valstybę, bet paniekinot protėvius.
Mano dievai nesupranta jūsų.
Jūs viską darėte po naujųjų dievų ženklais.
Tegu jie jus globoja.
Tegu jie laimina jūsų darbus.
Drėgna, ištrypta žolė, musių spiečius,
Ore vos girdimas pasisotinusių
Dvasių sparnų šnaresys. Kelyje į Trakus
Vytautas krenta nuo žirgo lėtai ir kaligrafiškai
Milijonuos jį stebinčių žvilgsnių,
Krenta, atėjus laikui,
Kuris niekada neklysta.
Iš poemos „Žygis per vandenis“
Bet neretai mane apima liūdesys
Ir abejonė. Viskas atrodo beprasmiška.
Nepažįstamasis,
Matydamas mano minti, kartą palietė ranką
Ir prakalbo tvirtai: „Kapitone,
Didvyris miega kiekvieno žmogaus širdyje.
Jį tereikia pažadinti, ir tada pasaulis
Tampa lauku kovos, kuriai mes esame gimę,
Kurioje mes pelnome slaptąją savo šlovę,
Pranokstančią mūsų gyvenimus.
Jeigu širdis silpna, tegu nemąsto
Apie gėrį ir tiesą, tegu nepradeda žygio.
Nes pabudęs didvyris nežino kelio atgal
Į migdančias kūno pinkles.
Jis nesiklauso kalbų, nesitaria ir nesideri,
Todėl reikia saugotis
Netapti kliūtim jo kelyje,
Netapti jo priešu…“
O laivas tuo tarpu arė dievišką jūrą
Be krypties ir be tikslo.
Poetas kalbėjo, jog mes esame pasmerkti
Už nuodėmes, kurių neprisimename,
Ir dabar kaip Skrajojantis Olandas
Turėsime iki dienų pabaigos klaidžioti jūromis,
Ir nė mirtis mūsų neišgelbės.
Poetai mėgsta jaudinančius apibūdinimus.
O aš manau, kad, jeigu suvienytume pastangas,
Galėtume suvokti padėtį savo pasaulio jūroje,
Išvystume uostus žemynų pakrantėse,
Pažintume žvaigždes ir pagal širdies žemėlapį
Išmoktume vesti laivą…
Iš K. Platelio knygos „Pinklės vėjui“ (Vilnius: Vaga, 1987, p. 105–106, 113–116, 121–123, 158–159) parinko Dainius Razauskas.
