Gruožio 3 d. sukanka 110 metų nuo vieno žymiausių Lietuvos architektūros ir dailės istoriko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, muziejininko, grafiko ir tapytojo, pirmajo Vilniaus miesto garbės piliečio, pirmojo Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro, kapitalinio veikalo „Dingęs Vilnius“, kitų mokslo darbų autoriaus Vlado Drėmos gimimo.
Vladas Drėma gimė 1910 gruodžio 3 d. Rygoje.
V. Drėma nuo 1921 gyveno Vilniuje. 1927–31 lankė V. Kairiūkščio dailės studiją. 1936 baigė Vilniaus universiteto Dailės fakultetą (L. Slendzinskio mokinys). 1937–38 tobulinosi Valstybiniame rankdarbių institute Varšuvoje. 1931–40 (su pertrauka) dirbo mokytoju Vilniaus gimnazijose. 1940 dalyvavo Agitpropo veikloje.
1940–41 LSSR švietimo liaudies komisariato inspektorius. 1940–41 ir 1944 dirbo Vilniaus Dailės kooperatyve. 1941–44 Vilniaus gudų muziejaus fondų saugotojas, 1945–1946 Etnografijos muziejaus direktorius, 1946–61 Vilniaus dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėjas. 1946–50 ir 1957–70 dėstė Lietuvos dailės institute (iki 1951 Vilniaus dailės institutas), 1956–58 – Vilniaus universitete. 1970–85 dirbo Paminklų konservavimo institute. Nuo 1931 dalyvavo parodose; individualios Vilniuje ir Kaune (1980); pomirtinės Vilniuje (1995, 2010–11, Torunėje 1999).
Kūryba daugiausia užsiėmė iki II pasaulinio karo ir karo metais. Ankstyvieji kūriniai – art deco bruožų (geometrinės formos, ryškios kontrastingos spalvos) stilizuotos buitinės scenos (Dailininkas 1928, Skalbėja 1930) ir futuristinės vizijos (Vilnius 2000‑aisiais 1928), kuriose taikė koliažą, fotomontažą. Studijuodamas patyrė neoklasicizmo įtaką.
Nuo 4 dešimtmečio daugiau dirbo grafikos srityje. Spalvoto linoraižinio technika sukūrė apibendrintų formų stilizuotų natiurmortų, medžio raižiniuose dažniausiai vaizdavo Vilniaus senamiestį (Pamaldusai Vilniaus miestas, Vilniaus gotikos fantazija, abu 1937). Peizažai realistiniai, detalaus piešinio, romantinės nuotaikos. 1936–38 apipavidalino lietuvių poetų (J. Kėkšto, O. Miciūtės, A. Žukausko) knygų, kitų leidinių.
Sukūrė plakatų, ekslibrisų, scenovaizdžių. Po II pasaulinio karo lietuvių ir lenkų spaudoje paskelbė straipsnių 18 a. pabaigos–19 a. dailės ir architektūros klausimais.
Parašė monografijų (Pranciškus Smuglevičius 1973, Kanutas Ruseckas, išleista 1996), studijų apie Vilniaus architektūrą (Dingęs Vilnius 1991, pataisytas leidimas 2013, Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782–1801 metais 1991, Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, išleista 1997, Vilniaus namai archyvų fonduose 6 t., išleista 1998–2003), biografijų Lenkų dailininkų žinynui (Słownik artystów polskich 6 t. 1971–98). Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus,
1992 m. V. Drėmai paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas, mokslininkas tapo pirmuoju Vilniaus garbės piliečiu. 1999 m. Vlado Drėmos vardu buvo pavadinta Vilniuje, Verkių seniūnijoje, esanti gatvė.
Minint V. Drėmos gimimo šimtmetį 2010 m. gruodžio pradžioje Vilniaus dailės akademijos Didžiajame kieme atidengta jo atminimui skirta paminklinė lenta.
Parengta pagal: www.vle.lt ir kt. šaltinius
gyveno senamiestyje, greta šv.Onos b.ir bernardinų komplekso, Literatų ir Volano gt sankirtoje
O, kaip jam, nuo vaikystės Vilniuje gyvenusiam, sunku buvo matyti jo apleidimą, irimą, o vėliau ir sąmoningą naikinimą vardan asmeninės naudos, pelno ar savo vardo įtvirtinimo istorijoje…