Sekmadienį, rugpjūčio 16 d., vyks partizano, Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vado Juozapo Streikaus–Stumbro laidotuvės praneša Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Prieš 58 metus, 1962 m. rugpjūčio 17 d., sovietų valdžia Juozapą Streikų–Stumbrą sušaudė Vilniaus KGB kalėjime.
Juozapo Streikaus-Stumbro palaikai rasti pernai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
Atsisveikinimas su Juozapu Streikumi–Stumbru vyks nuo šeštadienio, rugpjūčio 15 d., 15 val. iki sekmadienio, rugpjūčio 16 d., 13 val. Panevėžyje, „Ramybės take“, Geležinkelio g. 20. Karstas išnešamas rugpjūčio 16 d. 13 val.
Šv. Mišios vyks 14 val. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje (Katedros a. 1), mišias aukos Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Laidotuvės – Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse (Ramygalos gt.), šeimos kapavietėje.
Laidojimo iškilmėse dalyvaus Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“, Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariai, Krašto apsaugos savanorių pajėgų 5-osios rinktinės kariai, Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų orkestras.
Birželio sukilimo dalyvis, partizanas, karys savanoris Juozapas Streikus-Stumbras (1923–1962)
Juozapas Streikus-Stumbras (g. 1923 m.) nuo 1941 m. iki 1958 m. aktyviai priešinosi sovietinei imperijai. 1941 m. sovietų okupacijos metu pradėjo slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus. 1941 m. birželio 24 d. kartu su kitais Birželio sukilimo dalyviais išlaisvino Antazavės miestelį nuo sovietų valdžios.
Nuo 1942 m. – aktyvus Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys.
Nuo 1944 m. liepos mėn. tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanas, slapyvardžiu „Stumbras“. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo mėn. paskirtas šios kuopos vadu, o 1949 m. sausio 7 d. – Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadu.
Dalyvavo daugkartiniuose ginkluotuose susirėmimuose su stribais ir NKVD daliniais Lietuvos ir Latvijos teritorijose. Streikui-Stumbrui sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 m. į kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista ir sovietų klasta nepavyko.
Nuslopus partizaniniam karui ir LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą 1958 m. liepos 22 d. J. Streikus-Stumbras legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu.
Tačiau brolius Streikus sovietų valdžia apgavo, 1961 m. spalio 6 d. KGB juos suėmė ir nuteisė: Juozapą Streikų-Stumbrą – mirties bausme, Izidorių Streikų-Girėną – 15 m. lagerio.
Teisiamas Juozapas Streikus-Stumbras kalbėjo: Nors sakoma, kad kas sako teisybę, tas savo mirtimi nemiršta, bet man jau nebesvarbu, nes aš vis tiek ant bedugnės krašto. Ko norėti iš žmogaus, jei net kiekvienas paukštelis, žvėrelis savo lizdą ar olą gina, stodamas į kovą net su stipriausiu. Kodėl kankinote ginklus sudėjusius partizanus? Kam reikėjo kankinti mūsų šeimas, reikalaujant, kad tėvai išduotų vaikus, vaikai – tėvus, brolius, seseris? Ar galima reikalauti, kad tėvai išduotų vaikus, kai žmogaus prigimtis reikalauja ginti savo šeimos interesus? Kuo buvo kalta mano motina arba seserys, kad mes išėjome į mišką?
Kam reikėjo kankinti elektros srove? Kam reikėjo nušautus partizanus numesti gatvėse, moteriškes apnuoginti ir suguldyti nepadoriai – tai matydavo net vaikai. Generolas Liaudis užtikrino mums neliečiamybę ir laisvą gyvenimą. Generolas iš Maskvos taip pat žodžiu užtikrino mums laisvę. Po legalizacijos mes dirbome dorai, ką liudija charakteristikos iš darboviečių. Bet dabar yra sulaužyti visi pažadai…
Juozapas Streikus-Stumbras sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje.
1998 m. J. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. dekretu jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).
Visa Streikų šeima pasiaukojo dėl Lietuvos laisvės.
Tėvas Antanas Streikus-Tamošiukas, 1919 m. savanoris, už kautynes prieš bolševikus ir lenkus (buvo sužeistas) apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, 1944 m. paties įkurto partizanų Žalgirio būrio vadas, nuo 1945 m. liepos – Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas. Žuvo 1945 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esančiuose Raudinės-Šarlotės miškuose kautynėse su NKVD kariuomene: kulkosvaidžiu dengė besitraukiančius partizanus, kai baigėsi šoviniai, susisprogdino.
Mama Marcelė Streikienė, partizanų rėmėja, suimta 1944 m. lapkričio 1 d., nuteista ir išvežta į lagerį Komijoje. Sūnus Juozapas Streikus-Stumbras nuo 1941 m. iki 1958 m. aktyviai priešinosi sovietinei imperijai ir už tai sušaudytas. Sūnus Petras Streikus suimtas kartu su mama 1944 m. lapkričio 1 d., nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje, kur 1947 m. birželio 28 d. mirė. Sūnus Izidorius Streikus-Girėnas, Lokio rinktinės Birutės būrio vadas, nuteistas 15 metų lagerio. Duktė Ona Streikutė-Rūta, Vyties kuopos partizanė, suimta 1949 m., Rokiškio kalėjime žiauriai tardoma susirgo ir po dviejų savaičių Rokiškio ligoninėje mirė. Duktė Valerija Streikutė-Piemenaitė, Vyties kuopos partizanė, legalizavosi 1956 m.
Garbė, Amžina Šlovė Lietuvos Didžiavyriui.
Iš liudininkės O. L o v e i k i e n ė s * parodymų
Mano pirmąjį vyrą Izidorių Bičkų 1945 metų birželio mėnesį nužudė buržuaziniai nacionalistai kaip tarybinį aktyvistą.
1945 metais Izidorius Bičkus dirbo Eržvilko valsčiaus vykdomojo komiteto bendrajame skyriuje. Nakvoti jis dviračiu parvažiuodavo į Paberžių kaimą. Su mumis gyveno sūnus Algimantas Bičkus, gimęs 1927 metais. Jis dirbo Pašaltuonio apylinkės sekretoriumi.
Vieną vakarą, 1945 metų birželio mėnesį, kai Algimantas buvo įšėjęs, o mes su vyru miegojome, į duris kažkas pasibeldė ir sušuko: „Atidarykite duris, atėjo milicijos darbuotojai”. Vyras atsikėlė ir atidarė duris. Į vidų užėjo trys ginkluoti vyrai, apsirengę civiliniais drabužiais ir vyrą paklausė, kodėl jis, iškviestas į valsčiaus vykdomąjį komitetą, tenai neina. Vyras atsakė, kad niekas jo nekvietė. Atėjusieji liepė rengtis ir eiti į valsčiaus vykdomąjį komitetą, grasindami suimsią už neklausymą.
Man jie pasakė, kad iki ryto niekur neišeičiau iš namų. Pasilikau namie, o vyrą išsivedė. Po kokių penkių minučių išgirdau keletą šūvių netoli ūkio ir pradėjau jaudintis, galvodama, kad pas mus buvo atėję ne milicijos darbuotojai, o, turbūt, banditai. Algimantas taip pat negrjžo. Rytą netoli namų radau vyro lavoną. Jį nužudė trimis šūviais į pakaušį. Tą naktį Algimantą irgi nužudė keliais šūviais j galvą ir liemenį. Jo lavoną radome lauke, netoli mokyklos.
Gaila žmonių, labai gaila, bet ne lietuviai sugalvojo “klasių kovą”. Ją atnešė kruvini maskovijos balševikai – okupantai.
A) Markulis ir kiti apsišaukėliai (tokie patys ir tiems patiems tarnavę) žudė ne kaip NKVDistai, bet prisidengę Miško brolių vardu, kad suteptų jų vardą, kad nuteiktų gyventojus prieš juos, kad suskaldytų Tautą (kaip ir dabar daro), pasėtų tarpusavio nepasitikėjimą.
B) Kad ir kaip suprasčiau tais kruvinais metais praradusių savo artimuosius skausmą (kas iš mūsų tarpukariu ir pokariu jų neprarado?!), visgi nesuvokiama, kai ligi šiol pretenzijų turi ir drįsta reikšti bei prasivardžiuoti ir šmeižti tie, kas patys ar jų artimieji savo iniciatyva stojo į okupanto pusę, darė pas jį karjerą, padėjo jam Lietuvą užgrobti ir lietuvius žudyti, tremti, kankinti tardant, ropštėsi į vadovų postus… Juk jie žuvo ne Tėvynę gindami, o priešingai – ją IŠDAVĘ atėjūnams.
Tegu tie nelaimėliai pasako, kurioje pasaulio valstybėje už tai garbinami ir globojami būtų, kur išdavikai nebūtų teisiami mirties bausme?! Mirties bausmė už savų išdavystę – tai tiesa, sena kaip pasaulis, bet jie visgi patys pasirinko išdavikais tapti, net tautiečių panieka bei galima bausmė jiems buvo mažiau svarbi už okupanto malonę, medalius ant krūtinės.
Nežinau, ar IŠDRĮSTŲ dėl tokios pat priežasties reikšti pretenzijas ir pravardžiuoti Tautos laisvės kovotojus su vokiečiais susidėję prancūzai. De Golis nesileido į jokias ilgas ceremonijas su vokiečių kolaborantais, susitvarkė ,,bez suda i sledstvija”. O rusas ar atleistų, jei jo Riazanėje ar Mytyščeve išaiškėtų vokiečių padėjėjai? Ar šiandien, jei išliko gyvas vokiečių kolaborantas, drįstų Rusijoje pasiskųsti, kad partizanai jį ten, Riazanėje, medžiojo, kad jis vos pasprukti sugebėjo?..
tamsta istorikas ar komunistas? ar vienas kitam netrukdo… gal ir taip, bet suprantama istorijos apie NKVD darbelius neisgirsime? o gaila, yra pamenanciu ir juos. vaizdelis pilnesnis butu…
Jei nebūtų buvę okupantų bolševikų, tai nebūtų buvę Tautos vaikų aukų.
Pagarba partizanams – Lietuvos gynėjams.