V. Matuolis. Gyvenimas, paskirtas Lietuvai

Beje, Algirdo vardas minėtinas šalia Vinco Kudirkos. Šiam žmogui dar gyvam esant buvo būtina paminklą pastatyti.

Jis buvo ne tik Žmogaus kūno, bet ir dvasios gydytojas, be to, ir sergančios Lietuvos pranašas.

Tokios mintys kyla, kai ne prabėgom, bet atidžiai susipažįsti su Algirdo Statkevičiaus 26-iomis rašytomis monografijomis, įsigilini į jas ir išaiškėja jo neįkainojamas indėlis siekiant Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Štai buvęs Algirdo adresas ir charakteristika: Irkutsko sritis, UST- Kutsk’o rajonas, gyvenvietė – Osetrovo, 419 lagpunktas, pašto dėžutė 90/4-419. Kalinys Statkevičius Algirdas, Jono s., gim. 1923 m.

Straipsnis 58-1a. Bausmė – 25 m.

Tai žmogus legenda – partizanas, poetas, filosofas, politikas. Niekas kitas taip atsidavęs nekovojo visa žmogiškąja esme už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę kaip Algirdas Statkevičius. Jis atidavė visą savo gyvenimą Tėvynės labui visa savo būtimi, kankinio egzistencija ir meile. Tai jam atsiėjo ganėtinai skaudžiai. Gražiausias jaunystės dienas jis praleido ne profesoriaudamas, o KGB rūsiuose ir konclageriuose.

Algirdas, apmokytas užsienyje veiklos būdų su okupacine Lietuvos santvarka, 1944 m. su parašiutu ir radijo siųstuvu buvo nuleistas į Rytų fronto užnugarį – taip tapo partizanu.

Antitarybinę veiklą jis vysto slapstydamasis svetima pavarde. 1951 m. Algirdas, niekšų išduotas, KGB tribunolo nuteisiamas kalėti 25 metus ir dar 5 metus gyventi tremtyje – Sibire. 1956 m., pritaikius amnestiją, bausmė sutrumpinama. Grįžęs Lietuvon Algirdas parašo „Bendražmogiškumo manifestą“. Nustačius autorystę, 1970 m. vėl suimamas už antitarybinę veiklą, esti KGB priežiūroje – „ilsisi“ už grotų 9 mėnesius.

Paleistas Algirdas nepalūžta, vėl dirba pogrindyje. Įsitraukęs į Lietuvos laisvės lygos (LLL) veiklą, suburtą disidento A.Terlecko, žadindamas Lietuvos nepriklausomybės siekį vėl rašo knygas ir atsišaukimus.

Dalis jo veikalų slapta patenka į užsienį. KGB specialistai tai išsiaiškina. Algirdas LTSR Aukščiausiojo teismo pripažįstamas ypač pavojingu tarybinei valdžiai ir neribotam laikui vėl uždaromas už grotų. Dvejus metus jis „gydomas ir auklėjamas“ Černiachovske, po to išsiunčiamas į Taškentą, kad negalėtų jo lankyti disidentai, žmona ir dukros. Pagaliau KGB atsakingieji galutinai nutaria, jog jis nepataisomas kovotojas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, todėl jo privalomai atsikrato, „leisdami“ išvykti į JAV.

Reikia didelių pastangų patikėti, suvokti, kaip žmogus, nuolat ir ilgai kankintas NKVD kalėjimuose, apskritai dar išliko gyvas ir dar sugebėjo tiek nuveikti ne tik gyvendamas Lietuvoje, bet ir Amerikos, Australijos žemynuose. Tai fenomenalus, išskirtinis stebuklas. Kokios jėgos jam padėjo išlikti gyvam? Atsakymas elementarus – individuali dora ir atsidavimas Tėvynės gerovei. Čia paminėtina ir jo bendražygė žmona Ona Statkevičienė.

Užsienyje Algirdas Statkevičius vėl pasireiškia kaip aktyvus kovotojas už Lietuvos laisvę. Jis visomis galimomis priemonėmis nuolat skelbia pasaulio visuomenei protestą – apie neteisėtą Pabaltijo tautų okupaciją.

Šiuo laikotarpiu svarbiausia yra štai kas. Algirdas, būdamas LLL tautinės tarybos lietuviškajai išeivijai atstovu Vakaruose, paskelbia pareiškimą ir 1988 m. organizuoja parašų rinkimo akciją. Faktinę medžiagą apie disidento A. Statkevičiaus nuoseklią aktyvią veiklą išeivijoje (JAV, Australijoje), ypač organizuojant parašų rinkimą, pateikia prof. Kazys Eringis.

Iš viso per 4 mėnesius 26-iose pasaulio valstybėse surinkta 5,2 milijono parašų. Šią „dovaną“ parašų rinkėjų atstovai įteikė TSRS prezidentui M. Gorbačiovui ir tuometiniams Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos atstovams.

Kai jam buvo blogiau, nei gali būti, jis nesikreipė su prašymais nei į valdžią, nei į dievų karalystę. Būti tokį nepalaužiamai stiprų jį įkvėpė ir pašventino pati Lietuvos Šventoji Žemė.

Štai ką rašo pats apie save A.Statkevičius knygoje „Balsas iš laisvės kapo“.

„Beveik visą mano jaunystės dienų „romantiką“ nulėmė Stalinas su Hitleriu. Mat aš negalėjau nesipriešinti. […] Štai kodėl nuėjau su tais, kurie siekė pirmiausia likviduoti Hitlerį bei hitlerizmą, kad po to jau jungtinėmis visų Vakarų jėgomis suvestų sąskaitas su Stalinu ir stalinizmu.

Tėvynės išlaisvinimo troškimas atvedė mane į lietuvių karininkų vadovaujamą žvalgybos mokyklą. Ją baigus laukė radijo siųstuvu „ginkluotas“ parašiutinis šuolis į karo ugnimi alsuojančio Rytų fronto užnugarį. Už trejų metų bebaigiamas medicinos studijas pakeitė politinių kalinių speclageriai ant Lenos kranto, Altajaus kalnų rajone ir kt. Tenai gimė dvi mano poezijos knygos. Dauguma eilėraščių, kurie datuoti 1952-1956 metais, yra parašyti Irkutsko srityje arba į šiaurę nuo jos.

Daugelis bendražygių žuvo nešdami dešimtis kilometrų ant savo pečių rąstus, lentas, spygliuotų vielų ritinius ir kitas sunkias statybos priemones. Čia žiaurios gamtos sąlygos. Žiemą baisūs šalčiai, siekią 50 laipsnių ir daugiau, o vasarą dideli karščiai su oru, pilnu kandančių musių, vadinamų „moška“. Kai jos įkanda, ant žmogaus odos trykšta maža srovele kraujas; tų musių tiek daug, kad jų debesys užtemdo saulę. […] Niekam iki šių dienų nepavyko taip gerai paslėpti skaičių ir vardų milijonų nužudytų, nukankintų nepakeliamo priverčiamo darbo, bado ir kasyklų, – kaip jiems – neaprėpiamų Sibiro plotų valdovams. Į tuos plotus juk niekad neužklys joks užsienio korespondentas, aukų kapinynų apimties nesužinos niekas.“

Taip žvelgė į pasaulį Algirdas – iš filosofijos ir politikos aukštumų. Jo knygose vyrauja tokios sąvokos: dora, sąžinės laisvė, dvasia ir pagrindinės – vienybė ir Lietuva.

Štai kelios ištraukos iš jo knygos „Vakarų išeivijos tyruose pagyvenus“ (Vilnius, 2010 m.).

„Kiekvienas privalo žinoti, jog dr. Vinco Kudirkos sukurtoje Tautinėje giesmėje, vėliau tapusioje Lietuvos Valstybiniu Himnu, yra sakoma: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. […] Moralės įstatymas (lex aeterna moralis). Nėra ir niekada nebus Žemės planetoje to, kas turėtų teisę jam nepaklusti. Tai viso gyvenimo tikslas bei strateginė vizija. Tai viso gyvenimo planas, kuris niekada negali būti keičiamas.

JAV prezidentas B.Franklinas buvo teisus, kai tvirtino, jog „gyvenimo plano nebuvimas reiškia, kad yra gyvenimo žlugimo planas“. „Kai vizijos nėra – tauta išnyksta“, – teigė JAV prezidentas Ruzveltas.“

Algirdas ateityje matė Lietuvą istorinės tautos didybės šviesoje: „Aš pasakiau, jog Vilniuje ant vieno iš aukščiausių kalnų būtina pastatyti didžiulę staugiančio geležinio vilko skulptūrą, kuri primintų Gedimino sapną ir pagonybės atstovo vaidilos Lizdeikos pranašystę. Tam buvo pritarta. O Bernardas Brazdžionis pakeltu balsu minėtame susirinkime kreipėsi į mane tokiais žodžiais: „Buvęs aktyvus Helsinkio grupės ir Lietuvos Laisvės Lygos nary Algirdai Statkevičiau, gelbėk mus, čia gyvenančius išeivijoje, nes mes per daug dažnai nerandame bendros kalbos, esame nevieningi, per mažai veiklūs, be to, vyksta spartus jaunimo nulietuvėjimas… Mes čia esame ne visai tokie, kokie turėtume būti…“