Prezidentas lankėsi 30-ajame politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje

Mielieji,

šiandien mes esame ypatingoje vietoje, ypatingu metu, jungiami ypatingos bendrystės.

Mus subūrė reikšminga proga: Lietuvos tremtiniai, politiniai kaliniai ir Laisvės kovų dalyviai susirinko į trisdešimtąjį sąskrydį, kviesdami visus Lietuvos žmones prisiminti tai, kas kiekvienam iš mūsų brangiausia – laisvę.

Žvelgiant iš tūkstantmetės Lietuvos istorijos perspektyvos, trys dešimtmečiai – tai tarsi trumpa akimirka. Tačiau ji tokia brangi ir sklidina šviesos, vainikuojančios ilgą kelią į laisvę. Patyrę lemties išbandymus, atlaikę pavergėjų patyčias ir represijas, išsaugoję brutaliausiais būdais tryptą orumą, persekioti, žeminti, bet nepalaužti ir nepalūžę – Jūs visuomet tikėjote laisve. Puoselėjote ją širdyse Sibiro tremtyje; akylai sergėjote ją įkalinti lageriuose; tausojote sovietinio režimo sąlygomis, neprarasdami vilties net ir tuomet, kai Lietuvos nebuvo Europos politiniame žemėlapyje. Karta iš kartos perdavėte laisvės kibirkštį tam, kad tiestųsi mūsų visų bendras kelias į Nepriklausomybę.

Priešas vežė Lietuvą į kitą pasaulio galą ar kimšo į storasienius rūsius, tikėdamasis, kad atšiauriose sąlygose kova už būvį ištrins tikrąsias žmogiškas vertybes, tarp jų ir tikėjimą Tėvynės laisve. Neištrynė. Nors daugybę žmonių pavyko išplėšti iš Lietuvos, bet Lietuvos iš žmonių – ne. Su Lietuva širdy jie ištvėrė kasdienybės siaubus, o tie, kuriuos pakirto badas, kankinimai ar kulka, atgulė amžino poilsio – taip pat su Lietuva širdy.

Savo ir Lietuvos vardu esu nuoširdžiai dėkingas Jums už tai, kad nuolat primenate laisvės kainą ir vertę. Už tai, kad laisvės idėją skiepijate jaunimui, ugdote patriotiškumą ir pilietiškumą, puoselėjate istorinę atmintį. Už tai, kad ir šiandien esate pirmose gretose, kai reikia ginti Lietuvą. Naujausia grėsmė mūsų valstybei – atominis monstras Lietuvos pašonėje, su kuriuo niekada nenustosime kovoti. Ačiū už tai, kad galime gerbti Jus kaip Lietuvos moralinį kompasą, kuris neleidžia iškrypti iš Laisvės kelio.

Laisvė – tai tautos orumo pamatas. Tai pilietinės bendrijos esmė. Tai valstybės gerovės pagrindas. Laisvė – tai Tėvynė.

Ji prabyla į mus visiems pažįstama simbolių kalba. Kai prieš dvi savaites Briuselyje derėjausi dėl naujų investicijų Lietuvai, ant derybų stalo prieš mane švytėjo Trispalvė. Kai antradienį sveikinau NATO karius Zokniuose, mano uniformą ženklino Gediminaičių stulpai. Kasdien mano švarko atlape – Vytis.

Kiekvienas Vytį pažįstame savaip. Kiekvienam iš mūsų jis gali turėti skirtingus pavidalus, tačiau visiems jis bendras, nes brangus kaip laisvės ir Tėvynės simbolis. Vytis vaizduojamas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių heraldikoje. Kaip koks istorijos inkliuzas jis įstrigęs renesansiniame koklyje. Jis puikuojasi Pirmojo Lietuvos Statuto rankraštyje. Kitomis kalbomis rašytose, tačiau lietuvišką istorinę tapatybę skleidžiančiose senõsios raštijos knygose taip pat išvysime Vytį. Jis skrieja XIX-ojo amžiaus sukilėlių vėliavoje, tarpukario pašto ženkle, juo pažymėta Lietuvos partizano uniforma. Vytį tošyje išraižė Sibiro tremtinys, o Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio antspaude – pats Juozas Lukša-Daumantas. Būtent šį antspaudą su Vyčiu turėjo Adolfas Ramanauskas-Vanagas tuo metu, kai buvo suimtas. Vytis toks įvairus ir toks savas. Mus jungiantis, vienijantis, įkvepiantis ir įpareigojantis.

Primenantis mūsų visų priedermę branginti laisvę, ją puoselėti, išsaugoti ir perduoti. Tai istorijos įpareigojimas ateičiai. Tai gyvos laisvės sėkla, kurią iš širdies į širdį sodiname būsimoms kartoms. Nes kai Lietuva suleidžia šaknis į širdį, jos išrauti jau nebegali niekas.