Kas pirmiausia šauna į galvą pagalvojus apie pelkę? Baugoka, mistinė vieta. Klampynė, į kurią nebent spanguolės vilioja. Nei sausuma, nei vanduo – kažkoks keistas jų derinys. Iš tiesų pelkės yra labai svarbi gamtos dalis – jos teikia prieglaudą daugeliui saugomų augalų ir gyvūnų, taip pat yra vertingos ekosistemos, veikiančios kaip kempinė. Deja, pelkėms kyla pavojus – net ir saugomose gamtos teritorijose vertingus pelkynus neigiamai veikia atvirus jų plotus užkariaujantys krūmai ir medžiai.
Siekdami įgauti patirties atkuriant atviras pelkių buveines, Latvijos ir Lietuvos saugomų teritorijų specialistai, mokslininkai, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų atstovai ėmėsi įgyvendinti abiejų šalių tarpvalstybinio bendradarbiavimo projektą
„Biologinės įvairovės išsaugojimas LV-LT pasienio regiono atvirose pelkių buveinėse taikant neatidėliotinas ir ilgalaikes tvarkymo priemones“.
Lietuvoje, Sartų ir Biržų regioniniuose parkuose, vykdant projektą, buvo atlikti pelkių buveinių tyrimai ir jos kartografuotos taikant dvi buveinių klasifikavimo sistemas: Europos Sąjungos ir EUNIS (European Nature Information System) klasifikaciją. Abu regioniniai parkai yra didelės saugomos gamtos teritorijos, apimančios miškų, vandens, žemės ūkio paskirties žemės ir gyvenviečių plotus. Pelkių buveinės užima tik nedidelę teritorijos dalį: Sartų regioniniame parke jos sudaro 4,12% ploto, o Biržų regioniniame parke – 0,82%. Tokios mažos pelkės yra daug jautresnės aplinkos pokyčiams ir daug greičiau keičiasi jų augalija nei didelėse pelkėse.
Nustatyta, kad pelkėms didžiausią pavojų kelia jų sausinimas, nutrūkęs žemapelkių naudojimas, medžių, krūmų ir nendrių skverbimasis į pelkes, paviršinių vandenų tarša iš žemės ūkio, svetimžemės augalų rūšys, taip pat probleminės vietinės rūšys.
Viena svarbiausių Latvijos ir Lietuvos pelkių apsaugos problemų yra jų apaugimas krūmais ir medžiais. Dažniausiai jį lemia pelkių sausinimas – drenažo grioviai pačioje pelkėje ar šalia jos. Pelkės taip pat užželia dėl to, kad jose nevykdoma ūkinė veikla (nešienaujama, neganomi gyvuliai).
Medžiais ir krūmais apaugančiose pelkėse nyksta šlapynėms būdingų retų augalų ir gyvūnų buveinės. Pelkių buveinės degraduoja – durpių sluoksnis greičiau suyra, o pelkė tampa šlapiu mišku. Norint išlaikyti atvirą kraštovaizdį ir jam būdingą biologinę įvairovę, pelkės tvarkomos: šalinami medžiai ir krūmai, pjaunamos nendrės, viksvos ir kitos žolės.
Sartų regioniniame parke iš projekto lėšų tvarkymo darbai atlikti trijuose pelkių plotuose, kurie bendras plotas yra 4,6 ha, o Biržų regioniniame parke – keturiuose pelkių plotuose, kurių bendras plotas yra 3,36 ha.
Š. m. balandį projektas baigtas ir jo partneriai Lietuvoje – Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija, Biržų regioninio parko direkcija bei VšĮ Gamtos paveldo fondas – ir Latvijoje – Gamtos apsaugos agentūra, Viesytės ir Preilių savivaldybės – įgijo naujų žinių, neįkainojamos bendradarbiavimo patirties ir pasiekė daug praktinių, į ateitį orientuotų rezultatų.
