Į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą Kaune iš spaustuvės „Morkūnas ir Ko“ atkeliavo ketvirtoji „Tremties vaikų“ knyga. Jos laukė ne tik 45 prisiminimų, papasakotų ir nepapasakotų istorijų autoriai, bet ir daug LPKTS narių, kurių šeimos, artimieji patyrė Sibiro tremtį, prarado tėviškę, tėvų namus.
Knyga – savotiška dovana visiems, išleista aukotojų lėšomis ir Lietuvių fondo parama, brangi ne tik straipsnių autoriams, bet ir visiems tremtiniams… Ji gausiai iliustruota nuotraukomis, byloja apie iš visos Lietuvos išvežtųjų likimus. Tie, kurie grįžo, papasakojo, kaip tai padarė.
Reikia nusilenkti LPKTS vadovams – pirmininkui dr. Gvidui Rutkauskui, valdybos pirmininkei Rasai Duobaitei-Bumbulienei, pasiryžusiems išleisti seriją knygų „Tremties vaikai“. Nuo 2012 metų iki 2020 išleistos keturios. Jose, kaip pasakojo visų šių knygų redaktorė, – keli šimtai nuotraukų, autorių parašytų ir papasakotų apie 250 prisiminimų. Juos užrašyti, paruošti spaudai teko rašytojui Stanislovui Abromavičiui. Atsakingai ir kūrybingai jis ėmėsi šio darbo. Jau kitaip ir nevadinamas kaip tremties metraštininku, rašytojas kantriai klausėsi skaudžių pasakojimų. Knygos sutiktuvių metu jis prisipažino, kad pirmosios išgirstos istorijos jį jaudino, baugino, bet ir skatino kalbinti žmones, kviesti pasidalinti mintimis. Taip gimė ir nesuskaičiuojama daugybė straipsnių laikraščio „Tremtinys“ puslapiams, taip užrašytos ir pateiktos ir (ne)papasakotos istorijos knygai jaunesnio amžiaus skaitytojams „Vaikystė Sibiro toliuose“.
Pristatant naująją knygą, pagerbti knygos geradariai, paaukoję lėšų leidybai: Ignas Požėla – pagrindinis knygos mecenatas, Ignas Žukauskas, A. Kuckailis ir kiti. Jie kalbėjo ne tik knygos puslapiuose pasidalintais prisiminimais iš vaikystės, bet ir papasakojo apie sugrįžimą Lietuvon, sudėtingus kelius siekiant mokslo ir įsitvirtinant gyveniman. Jų šeimos, artimieji stengiasi perduoti informaciją ir tiems, kurie net neįsivaizduoja, ką reiškia badas, šaltis, atskirtis ir ilgesys. Dabar jų vaikai, vaikaičiai žino tėvų, protėvių likimus. Tad kartu su rašytoju S. Abromavičiumi ir su šia knyga keliaus į mokyklas, į bendruomenes, pasakodami apie „ledo vaikų“ likimus, apie našlaičių kelius į Lietuvą.
Nuo didžiųjų tremčių praėjo 70 metų. Didžioji dauguma tremtinių neprisimena, kaip pateko į Sibirą, nes jie (apie 40 tūkst.) per trėmimus buvo arba kūdikiai, arba vaikai. Daugiausia jų buvo ištremta per didžiąją 1948 metų tremtį – daugiau nei 11 tūkst. Kai kurie žuvo net nepasiekę Sibiro arba pirmąją tremties žiemą, kiti – vėliau. Yra žinoma, kad tremtyje mirė apie 5 tūkst. lietuvių vaikų, tūkstančiai liko našlaičiai. Tai – vienas baisiausių lietuvių tremties istorijos puslapių. Ir, kaip kalbėjo dr. G. Rutkauskas, gerai, kad bent tie prakalbintieji prabilę istoriją užrašė knygos puslapiuose. Knyga pasklis po šviesius ir šiltus namus, tikėkime, knygą atvers ir buvę tremčių liudytojai ir net istorijos klastotojai. O jaunesniesiems rašytojas rengia dar vieną knygą – „Aš neturėjau vaikystės“. Kas ateityje papasakos, kai nebeliks tų 90-mečių, 80-mečių, kurie dar mena, kurie dar gali pateikti prisiminimus. Todėl viena iš LPKTS veiklos sričių – saugoti, puoselėti ir gaivinti istorinę atmintį. Valdybos pirmininkė R. Duobaitė-Bumbulienė paminėjo ir tai, kad prie šios veiklos prisideda ir nebuvę tremtyje, bet puikiai suvokiantys, kad kiekvieno indėlis tarsi rugio grūdas maitina Lietuvos žmones.
Puikus spaustuvės „Morkūnas ir Ko“ techninio redaktoriaus Rimanto Leitano, redaktorės Jolitos Navickienės, viršelio dailininko Aido Bumbulio ir rašytojo S. Abromavičiaus darbas – dovana Lietuvai, jos žmonėms, atkūrusiems Lietuvos Nepriklausomybę.
Laisvoje Lietuvoje esame laisvi ir atviri žodžiui, tiesai, o ar vertiname, ar mename? Perskaitę knygą turėtume suvokti, ko buvome netekę, ką išgyveno tie, kurie, nepaisydami persekiojimų, saugojo ir tikėjo, sulaukė…
Dabar, švenčiant 30-ąjį atkurtos Nepriklausomos Lietuvos gimtadienį, pasipuošę tautiniais simboliais, einame link Laisvės paminklo, Nežinomo kareivio kapo, lankome išėjusiuosius ir malda, žvakės liepsnele, šviesele pagerbiame jų atminimą. Švenčiame laisvę… Ją kilniais darbais įprasmina mūsų šviesuoliai, jai skirti žodžiai, dainos…
Lietuviškų dainų pynę šiam renginiui supynė Onutės ir Vytauto Žukų estrados studijos M.E.S jaunieji atlikėjai. Jiems – Andželai Tamošiūnaitei, Kristupui Karbauskui, Gretai Zabielaitei ir mažosioms Stanislavai Kanarskaitei, Vestai ir Ievutei – nuoširdūs padėkos žodžiai.
Padėkos žodžiai skirti visiems dalyvavusiems, visiems Lietuvos geradariams, parėmusiems, aukojusiems ir palaikiusiems LPKTS komandos siekį išleisti knygų „Tremtis vaikai“ seriją.
