Lietuva užsieniečio požiūriu

Lietuvos moterų lyga (LML), tęsdama apskritojo stalo diskusijas tautiškumo tema, aštuntame renginyje spalio mėnesį susitiko su švedų žurnalistu, režisieriumi, pastaruoju metu gyvenančiu Lietuvoje, Jonu Ohmanu. Susitikimo tikslas – pasikalbėti ir padiskutuoti, kaip Lietuva atrodo užsieniečio akimis.

Pristatydama svečią, LML pirmininkė prof. Ona Voverienė pagyrė jį už puikiai išmoktą lietuvių kalbą ir įsigilinimą į Lietuvos politiką.

Jonas Ohmanas papasakojo, kad dar 1989 m., būdamas jaunas studentas, susitiko su lietuviais Lenkijos žemėje – Krokuvoje. Jis pirmą kartą išgirdo žodį – „Lithuania“. Jam, kaip pakankamai protingam žmogui, buvo nuostabu, kad jis nežino apie geografiškai artimą šalį. Ir kai Lietuva 1990 m. kovo 11-ąją paskelbė nepriklausomybę, atrodė, kad ji staiga kaip Atlantida kilo iš niekur ir tapo pasaulyje matoma ir žinoma. Ir J.Ohmanui pasidarė įdomu sužinoti apie šią šalį, ypač apie Lietuvos pogrindį, kartu randant ryšį su Estijos pogrindžiu. Estijos su Švedija buvo glaudesni ryšiai ir estai padėjo jam pirmą kartą atvykti į Lietuvą per pačią blokadą. Nepaprastą įspūdį paliko J.Ohmanui susitikimas su lietuviais, jų ryžtas ir pasiaukojimas siekti laisvės. Tai retas atvejis jo gyvenime – patirti tokį istorinės svarbos momentą, apie kurį gali kalbėti su pasididžiavimu.

1993 m., ilgam apsistojęs Lietuvoje, nusprendė išmokti lietuvių kalbą. Didžiausią įspūdį J.Ohmanui paliko pasakojimai apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą, ryškiausią tų laikų patriotą, kuris per savo charakterį ir veiklą įkūnijo lietuvio įvaizdį. Gyvendamas Lietuvoje, J.Ohmanas vis labiau ir giliau pradeda suprasti sudėtingą šalies padėtį, žmones, visuomenę, valstybę. Jam iki šiol neaišku, kas ta Sovietų Sąjunga, ir kaip mes sugebėjome iš jos pasprukti? Dar labiau jam neaišku, kad dauguma žmonių, ypač jaunimas, menkai suvokia, ką reiškia gyventi šalyje su tokia garbinga praeitimi ir su iššūkiais ateičiai, ką daryti toliau, kaip spręsti didžiules problemas.

J.Ohmanas dabar dirba dviem kryptimis: parodyti, kas yra gerai, gerbtina, iš ko galima pasimokyti ir kas yra negerai, taisytina. Sukūręs filmą „Smogikai“ apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje, jis dabar kuria televizijos filmą apie 1940-1990 metus. Tai Vyriausybės ir Užsienio reikalų ministerijos užsakymas – sukurti vienos valandos filmą apie 50 metų okupacinį laikotarpį. Šis filmas būtų rodomas ne tik Lietuvoje, bet ir atstovybėse užsienyje. Jam iš šalies matyti, kad pasipriešinimas okupantams vyko įvairiomis priemonėmis ir būdais: ginkluota kova, per bažnyčių veiklą, pagaliau iki ekstremalių situacijų – susideginti (R.Kalanta). Kartais tai pasireiškia subtiliom formom, tam tikrais momentais: krepšinio varžybos tampa pasipriešinimo priemone – dvasine moraline. Iš neigiamų momentų pašnekovas įvardija holokaustą, tarsi mes per mažai apie jį kalbame, norime jį apeiti, neigti. Kitas momentas – kolaboravimas. Ta praeitis niekur nedingo, liko tie patys žmonės, tie patys ryšiai, tos pačios struktūros. Ir tai atsiliepia visuomenėje, ekonomikoje, politikoje. Ir ką reikėtų daryti, kaip prieiti, suprasti, žiūrėti kritiškai, dalykiškai. Kalbėdamas apie žiniasklaidą J.Ohmanas, kaip žurnalistas, pažymėjo, kad jei apie tave parašys neigiamai, jau jokie kontrargumentai neturės didelės reikšmės.

Viena iš didžiausių žmonijos problemų pašnekovas įvardija tai, kad žmonės mano, jog jie viską žino. Bet iš tikrųjų tas žinojimas turėtų būti žymiai didesnis, platesnis, kad galima būtų apsispręsti ne tik dėl savo nuomonės. Tik tokiu būdu galima eiti į priekį. J.Ohmanas labai mėgsta lankytis mokyklose, bendrauti su vaikais, nes jie visada kalba atvirai ir tai yra įdomu. Paskaitų metu jis diskutuoja su studentais, rodo jiems filmus.

Paklaustas, ar pažįsta Latviją tiek kiek Lietuvą, J.Ohmanas atsako, kad pabuvojo joje, net ir latviškai kalbėti pramoko. Visos trys Pabaltijo šalys nėra didelės, pažeidžiamos dėl įvairių dalykų, todėl, J.Ohmano nuomone, kalbėti apie savarankišką politiką – netikslinga.

Diskusijose Lietuvos kultūros kongreso pirmininkas prof. Krescencijus Stoškus pabrėžė, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą su Švedija turėjome gana artimus ryšius, dabar belikę tik bankiniai.

J.Ohmanas į tai atsakė, kad jis sukūrė filmą „Lietuva ir Švedija – amžius kartu“, kuris per pusę valandos pateikia Švedijos požiūrį į Pabaltijį. Peržiūrėjęs Švedijoje archyvus, jis pamatė, kad Skandinavija žiūrėjo į Pabaltijį su tam tikru geranoriškumu, tikėdama, kad šios šalys išliks. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo pripažintos, užmegzti diplomatiniai ryšiai. Tačiau Švedijoje buvo padarytas sprendimas, kad bus palaikomi tik kultūriniai ir ekonominiai ryšiai. Po 1939-1940 metų Pabaltijo šalių okupacijos, kaip nebūtų ciniška, svarbiausia švedams buvo atgauti kompensacijas už prarastas investicijas. Ir nuo to laikotarpio skandinavams Baltijos šalys neegzistavo, jų tiesiog nebuvo. Prasidėjus Atgimimui, kai pasaulio spaudoje pasirodė žinios apie Pabaltijį, tik tada skandinavai atsigręžė į šias šalis. J.Ohmanas mato tą abejingumą Pabaltijui iš Skandinavijos pusės ir norėtų glaudesnio bendradarbiavimo. Yra toks strateginis ketinimas pritraukti šalis prie Skandinavijos.

1992 – 1997 m. su Švedija buvo daug ryšių tarp įvairių politinių partijų ir savivaldybių demokratijai įtvirtinti Pabaltijyje. Buvo daug projektų, mokymų, tačiau vėliau viskas sustojo. J.Ohmanas apgailestauja, kad tie ryšiai per greitai nutrūko. O reikėjo tęsti bendradarbiavimą, kad vieni kitus geriau suprastų.

Prof. K.Stoškus paklausė, kaip pašnekovui, esant režisieriumi, atrodo demokratijos formavimosi istorija Skandinavijoje. J.Ohmanas į tai atsakė, kad kalbant apie demokratiją kaip tam tikrą bendruomenės formą, ji Skandinavijoje vystėsi per kelis dešimtmečius. Su Baltijos šalimis lyginti negalima, nes jų istorija siaubinga, viskas buvo apversta aukštyn kojomis, ir žmonėms mąstyti, ar imtis kokios iniciatyvos, buvo neleidžiama. Juo labiau kurti pilietinę visuomenę.

Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius priminė vokiečių okupacijos metus, kai 1944 m., artėjant rusų kariuomenei, apie 100 lietuvių sėdo į valtis ir plaukė į Švediją. Tą patį darė latviai ir estai. Visi jie buvo išduoti Sovietų Sąjungai. Švedų visuomenėje kilo didelis protestas. Vyriausybė atsistatydino, bet pabaltijiečiai neišvengė išdavimo. Kai juos švedų policija varė į sovietų laivą, keletas jų nusižudė. Bolševikai juos sukišo į lagerius – visi jie žuvo.

1989 m. Stokholme vyko Baltų konferencija, kurioje dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kitų šalių baltistai. Buvo didžiulis pakilimas ir daug kalbų politinėmis temomis. Visus dalyvius priėmė Švedijos ministras pirmininkas ir visiems spaudė rankas. Tai buvo atsiprašymo gestas už padarytas klaidas. A.Stasiulevičius teigia, kad tai buvo labai įspūdingas valstybinis priėmimas parlamente. Juk dar Baltijos šalys nebuvo valstybėmis.

„Prieš globalizmą yra vienintelė vertybė – meilė tautai, tautiškumui ir tai siejasi su humanizmu. Todėl sveikinu jaunus žmones, kurie švenčia Kovo 11-ąją eidami Vilniuje Gedimino prospektu – tai Lietuvos ateitis,“ – kalbėjo A.Stasiulevičius.

Dailininkės Gražinos Vitartaitės nuomone – dabar sudėtingiausia problema ta, kad yra pažeistas žmogaus orumas, pažeista dvasia. Todėl ir Kovo 11-osios jaunimo eitynės vyksta iš nevilties ir nereikia tuo piktintis. Reikia kažką daryti, kad padėtis keistųsi. Nes įsigalėjęs liberalizmas skleidžia neatsakomybės jausmą. Ir tai daugiausia žeidžia jaunąją kartą. Svarbiausias dėmesys turi būti nukreiptas į kultūrą. Dabar taip susiklostę, kad kai tik keičiasi valdžia, ateina naujas ministras – viskas verčiama aukštyn kojomis ir tai daro įtaką žmonėms.

J.Ohmano nuomone, mūsų šalis istoriškai yra veikiama įvairių jėgų iš išorės – tai ir rusų energetika, švedų bankai, amerikiečių saugumo interesai, dar Lenkija pašonėje, dar Izraelis ir t.t. Todėl jis atvažiavo sužinoti ir papasakoti užsieniečiams Lietuvos istoriją, bet, pasirodo, labiau reikia apie tai pasakoti lietuviams, ypač jaunimui. J.Ohmanas pastebėjo, kad net Tarptautinių santykių institutą bebaigiantys studentai labai menkai žino apie mūsų praeitį, okupacijos laikus, negali atsakyti į paprasčiausius klausimus apie tada dirbusius žmones. Pašnekovo nuomone, tiesiog privalu būtų susipažinti su Juozo Lukšo-Daumanto ir kitų žymių disidentų knygomis.

Į J.Ohmano nerimą dėl Kovo 11-osios jaunimo eisenos, kad ji nevirstų nesantaikos kurstymu, prof. Ona Voverienė atsakė, jog nėra kito kelio priešintis tautiškumo naikinimui. Beveik 200 metų Lietuva buvo po ruso padu ir tada gimė dr. Jono Basanavičiaus šūkis laikraštyje „Aušra“ – „Lietuva – lietuviams“. Toliau sekė 50 metų rusų okupacija siekianti palikti Lietuvą be lietuvių. Ir pastarasis tikslas beveik pavyko. Turime dabar tik saujelę nenutautėjusių lietuvių, o didžioji dalis jau slaviška dvasia ir slavišku mentalitetu. Todėl visuomenę gali paveikti tiktai drastiški šūkiai. Atsisakome tautybės, tautinių vertybių nebereikia ir tampame tauta be lietuvių ir savo šaknų.

J.Ohmanas atsako, kad Skandinavijos šalyse yra kitas mąstymas – tolerancija kiekvienam žmogui. Tačiau tolerancijai taip pat turi būti ribos.

J.Ohmanas skatina susirūpinti emigracija, kurioje gyvena 600 tūkstančių lietuvių. Ir siūlo svarstyti, ką su tuo daryti. Jis buvo nuvykęs į Angliją, kalbėjosi su mūsų žmonėmis. Jie atsakė, kad jei Lietuvoje nors šiek tiek pasikeistų situacija gerojon pusėn, jie sugrįžtų.

Dailininkas A.Stasiulevičius teigia, kad kokia bebūtų santvarka, tauta išlieka visą laiką. Juk carizmo laikais atsirado M.K.Čiurlionis. Okupacijos metais buvo sukurti puikiausi meno kūriniai. Kol yra menininkų – tauta gyva. Ir todėl reikia remti kultūrą, kuri nulemia šalies išlikimą.

J.Ohmanas pastebėjo, kad pas mus labai trūksta viešumo. Dar nuo okupacijos laikų išlikęs toks neigiamas bruožas – veidmainiavimas. Jei žmonės nebijodami dažniau išsakytų savo tikrą nuomonę, nelaukdami, kad ją maloniai priims, nuo to būtų tik geriau. Aišku, tos nuomonės viešas išsakymas pakankamai nepatogus, bet jei tai daroma su tolerancija, vėlgi – galima diskutuoti.

Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pasiūlė Kovo 11-osios dieną visiems su vėliavomis eiti į paradą ir švęsti. Jaunimo organizacijose yra puikių žmonių, reikia su jais diskutuoti. O kad visose visuomeninėse organizacijose yra infiltruojamų žmonių, kurie jas griauna iš vidaus, reikia būti budriems. Kalbėdamas apie Europos Sąjungą (ES), J.Dingelis pabrėžė, kad ji mus labai diskriminuoja: žemdirbiams mokamos mažesnės išmokos, nematoma, kad nesikuria smulkusis verslas, nepalengvinamos jam sąlygos ir todėl neturime vidurinio gyventojų sluoksnio. Pati ES sukelia migraciją, ne vien mūsų vidiniai reikalai. Taip atrodo, kad tam tikrų pasaulio valdžios jėgų surežisuota, kad tauta išsivaikščiotų ir jos neliktų.

J.Ohmanas iš dalies sutiko su J.Dingelio pasakytomis mintimis, bet teigė, jog lygiai taip pat elgiamasi ir su kitomis šalimis, kad ir Rumunija. Jo nuomone, trys Pabaltijo valstybės turėtų visose srityse glaudžiau bendradarbiauti. Tik tokiu būdu galima atsilaikyti prieš visą spaudimą iš šalia esančių valstybių.