Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 30-mečiui, vėl prisimename tuos žmones, kurie, nors ir rizikavo, nepabijojo už mus pasirašyti Kovo 11-osios akto. O kaip šį trijų dešimtmečių laikotarpį vertina pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys, aktyvus sąjūdietis, signataras Vidmantas Povilionis? Atkūrus Nepriklausomybę, dirbęs Lietuvos konsulu Seinuose (Lenkija), o vėliau – ambasadoriumi Atėnuose (Graikija). Kokie Lietuvos įvykiai per 30 metų atmintyje įstrigo labiausiai?
„Kasdien kas nors įstringa, kai seki, kas politikoje vyksta, – nusijuokė V. Povilionis. – Bet apibendrinant 30 metų laikotarpį, reikėtų pagalvoti. 1990 m. kovo 11-ąją to laiko nuotraukose mus visą laiką rodo labai besidžiaugiančius. Džiaugiausi Nepriklausomybe, nes visą laiką labai nuosekliai į tai ėjau kaip pasipriešinimo dalyvis. Tikėjau ja.
Manau, kad Aukščiausiosios Tarybos paleidimas 1992 metais buvo lūžinis įvykis, nes po jo į Seimą susirinko žmonės, kurie negalvojo apie Lietuvos valstybę plačiai, bet ėjo vis siauresniu koridoriumi į ateitį. Įvyko senojo režimo restauracija ir matėme valdžioje tuos pačius veidus iš Komunistų partijos Centro komiteto. Tik jie dabar mus protina apie Europą. Kuriamos ne partijos, bet jų imitacijos, kur kapitalistai kovoja už darbo žmonių teises. Nežinau, kodėl žmonės eina į tas partijas. Gal eina tiesiogiai pasigerinti savo asmeninius gyvenimus. Buvo Lietuvoje ir valstybininkų, kurie veikė prieš valstybę.
Ne tokį kelią buvome Lietuvai numatę, ne taip galvojome, bet buvome labai greitai eliminuoti. Buvome už tautinės valstybės atgaivinimą, tačiau atėjo karta, kuri nežino Lietuvos istorijos, neprisirišusi ne tik prie etnografinių, bet ir politinių Lietuvos tradicijų.
Aš sovietiniais laikais buvau teisiamas už tai, kad bandžiau organizuoti pasipriešinimą, atgaivindamas tautinę atmintį. Maniau, kad reikia platinti knygas apie Lietuvos istoriją, kas buvo pasiekta Lietuvos valstybėje prieškariu, platinti informaciją apie Molotovo-Ribentropo paktą. Dėl to iš dalies ir išsaugojome tautinę atmintį.
Kai įvardijame signatarus, kai kas mano, kad mes visi buvome vienodi. Vienodai įsivaizdavome Lietuvos ateitį. Tačiau iš tiesų mes išlikome labai įvairūs. Aš manau, kad Signatarų klubas gali suorganizuoti ekskursiją į gamtą, Naujųjų metų sutikimą, bet negali viešinti politinių pareiškimų, nes tai sambūris ne politiniu pagrindu. Daug kas manė ir iki šiol mano, kad buvo galima labai lengvai uždaryti duris ir išeiti iš Sovietų Sąjungos, neatsiskaičius nei su sąžine, nei su praeitimi. Deja, bet per tai išliko ir klesti senoji nomenklatūra. Sąjūdyje buvo naivių žmonių, kurie „lyg netyčia buvo nukritę iš medžio į politiką“, bet buvo ir specialiai paskirtų bandai varinėti, rodyti jai kryptį. Vis dar yra žmonių, tikinčių, jog ateis geras vadas ir tapsime laimingi. Pridės 30 eurų prie algos ar vaiko pinigų – ir būsime laimingi. Taip ir blaškomės, laukdami „išganytojo“.
1988 m. mes, Kauno sąjūdiečiai, diskutuodavome, ar Maskva suteiks mums Suomijos lygio nepriklausomybę, ar tapsime satelitine „liaudies demokratine“. Kaip Vengrija ar Čekoslovakija. Budapešte ar Prahoje valdžioje visada vietiniams už nugaros žmogus iš Maskvos sėdėdavo, o pas mus ir šiandien neaišku, kas ir nuo ko, bet sėdi. Turime puikią valstybės imitaciją. Valstybė blizga, graži, imituojama puikiai. Pradėjome vaidinti laisvus Vakarus, nors nepadarėme tų darbų, kuriuos Vakarai buvo nuveikę per visą tą laiką nuo karo pabaigos. Sudaryta iliuzija, kad mes laisvi, nes galime tris kartus per metus važiuoti į užsienį atostogauti. Nors kai kurie gal neturi tiek pinigų atostogoms. Lietuvoje materialiai ne taip ir blogai gyvename. Lietuvoje labai blogai gyvename dvasiškai.
Lietuvos „politikams“ ir „intelektualams“ tylint, nebuvo suprasta, kad judėjimo laisvė kai kam reikalinga darbo jėgai stumdyti po pasaulį, mus ir mūsų ateitį, jaunimą išvaryti iš namų ir pakeisti mus svetimaisiais. Valstybė vis labiau nyksta, dalis jos įstatymų – pilietybės, lietuvių kalbos – sabotuojami. Švietimas sužlugdytas, nes neturi aiškių tikslų ir uždavinių.
Valstybės požymių lieka vis mažiau. Tai nėra lietuvių Tautos valstybė. Politikai mus vadina mielais Lietuvos žmonėmis, vienas prezidentas pavadino mus „mielais gyventojais“. Bet Lietuvos gyventojas – kaip nuomininkas. Vieną dieną – čia, o kitą dieną – jau kitur. O mes esame lietuviai, kurie sukūrė Lietuvą. Mums, lietuviams, mūsų vaikams, vaikaičiams būtent čia skirta gyventi. Turime iš esmės kitaip žiūrėti į savo valstybę.
Nebuvo jokio referendumo dėl okupantų kolaborantų, šnipų ir KGB agentūros įslaptinimo. Aiškinantys, kad valstybė yra tam įsipareigojusi meluoja, painiojasi ir kliūva už savo pačių liežuvių. Įslaptintieji yra valdomi. Jie ėjo į KGB ne iš idėjos. Norėjo būti kietesni, vertingesni už kitus lietuvius. Lietuvoje idėjinių nėra. Lageryje sutikau idėjinių rusų, kitų tautybių, bet Lietuvoje idėjinių lietuvių sovietiniais laikais nebuvo. Tai apsimetėlių kultūra. Dabar jie puikiausiai atstovauja Lietuvai.
Jiems pasisekė ir todėl, kad Vakarai, paniškai bijodami tautinių valstybių atgimimo (dabar matome, kad to nebuvo jų būsimosios Europos planuose), o iš Rytų dar gąsdinami Balkanų scenarijais, mūsų partneriais (ir daugumoje mūsų posovietinių kaimynų) pasirinko, jų supratimu, valdyti patyrusius kadrus. Lietuvoje tiems kadrams, kurie ir tada „dirbo Lietuvai“, pasisekė geriausiai: šeimininkai pasistengė, kad KGB bendradarbiai ir dar trys jų kartos būtų apsaugotos. Už tai gavo normaliose šalyse įstatymais neleidžiamų paslaugų. Šiuo metu visi tie žmonės, jų palikuonys daro įtaką visuomenės nuomonei ir kvailina žmones.
Laikas gimdo vis naujas problemas. Kadaise mes pogrindyje bandėme išsaugoti atmintį apie anų laikų laisvąją Lietuvą. Dabar užaugo karta, kuriai kone iš pogrindžio reikia aiškinti apie mūsų per 30 metų nueitą kelią, nes sistema bando mėlynomis užmirštuolėmis dangstyti jų akis ir vesti klystkeliais.
Visos viltys į tą jaunimą, kuris lieka Tėvynėje, vadovaujasi savo akimis, savo mintimis, tėvų patirtimi ir protėvių išmintimi. Ne mes esame valstybės nuosavybė, valstybė yra daugiaamžis mūsų, lietuvių, kūrinys ir nuosavybė. Mes sukūrėme, kuriame ir turime Lietuvą.“
Kai visos iniciatyvos, visa valdžia pareina tik iš “viršaus” – gero nelauk. Tai stagnacija, tai “paralyžius”.
O, ar yra tautinės valstybės taikaus koegzistavimo su kitiomis valstybėmis teorija? Yra kapitalo, dirbtinio intelekto, pasinaudojant žmonėmis teorijos, bet tautinės savimonės teorijos nėra. Mat, ji prieštarautų imperinėms globalaus pasaulio vizijoms. Nuo carizmo, lenkmečio ir sovietmečiu (kartu ir šiomis dienomis) apie tautinę savimonę leidžiama kalbėti mums “daraktorinėse” konferencijose, ir tai tik tam kad po to galėtume būti apšaukti nacionalistais, fašistais, žydšaudžiais, Dugino agentais ar kitais laisvojo pasaulio priešais.
Žaviausia čia tai, kad taip apšaukia tie, kas patys tokie yra, ir vis dar nepasisotina, vis dar tyko, kaip čia daugiau žemių „išgelbėti”… Nesvarbu, kad buvo išpašolvonyti, bet pradžiai apsimes nenuovokomis, durneliais, pasisavins tautinės „mažumos” vardą, brutaliai išmušinės sau privilegijas, ir vis tiek įžūliai ir chamiškai skelbs, kad tai jų žemės, kad jie čia autochtonai.
Tokia teorija yra. Tas “bendras vardiklis”, bendras siekis visoms tautoms, kiekvienam žmogui atskirai. Jis nekuria priešiškumo, konkurentų. Priešingai šis tikslas – vienija. Tai dvasinis tobulėjimas, nušvitimo siekimas.
Su juo labai paprasta susipažinti – prasi-guglinti žodį – саматхи (rus.). Tai 1 ir 2 dalis video…
Gal būt daugeliui tai per daug aukštos materijos, bet iš esmės, tai kiekvieno žmogaus evoliucinis tikslas.
O žemiškesnė priemonė tautoms taikiai sugyventi yra neutrali tarptautinė kalba – Esperanto. Ji pilnai tiktų ir Europos Sąjungos suvienijimui, išsaugant tautų ir valstybių identitetą.
Citata: “Manau, kad Aukščiausiosios Tarybos paleidimas 1992 metais buvo lūžinis įvykis, nes po jo į -Seimą susirinko žmonės, kurie negalvojo apie Lietuvos valstybę plačiai, bet ėjo vis siauresniu koridoriumi į ateitį. Įvyko senojo režimo restauracija ir matėme valdžioje tuos pačius veidus iš Komunistų partijos Centro komiteto.”…..
Ir dėl to yra atsakingi SIGNATARAI, nes 1992-07-09 priimdami antikonstitucinį Seimo rinkimų įstatymą PILNAI ir visiškai ATĖMĖ iš LR Piliečių konstitucinę teisę rinkti Seimą pagal lygią ir tiesioginę rinkimų teisę:
h t t p ://www.ekspertai.eu/liepos-9-ta-antikonstitucines-valdzios-diena/
Ponas signatare V.Pavilioni, ar nenorėtumėte padiskutuoti??? Kaltinu visus signatarus iki vieno paskutinio.
Teks tikrinti ar alkas.lt neužblokuos šio komentaro. Pasidarau iš karto kopiją, nes alkas.lt veikia antikonstituciškai.
iš laiko perspektyvos žiūrint, reikia suprasti, kad senoji nomenklatūra turėjo nepalyginamai didesnius finansinius, kadrų ištekius, tarptautinę paramą, ekonominį ir politinį šantažą (ar prisimenat, kad prieš rikimus vilniečiams net butų šildymą buvo išjungę, o po rinkimų viskas “susitvarkė”). Visa biurokratinė valstybės sistema buvo beveik nepakeista, teisinė ir represinė mašina, deja, taip pat. Senosios nomenklatūros gynyba buvo giliai ešelonuota, įveikus vieną barjerą laukė dar keli. 1990m. seimo sąjūdiečių sudėtis 90% iki to priklausė LKP, ir buvo daugybė būdų juos paspausti. Deja, mes nesugebėjome pakartoti Estijos desovietizacijos pavyzdžio, deja
aš taip pat manau ,kad Lietuvoje pradžią gavusi Esperanto dirbtinė kalba mirusios lotynų tautos kalbos (reiškia neutralios ) pagrindu būtų geriausia išeitis .Būtų gerai ,kad pradžiai pasklistų Ukrainoj , Baltarusijoj ,Lietuvoj , Latvijoj , Estijoj .Vėliau gal ir visoj Skandinavijoj, Lenkijoj. Tarp kitko teko skaityti,kad nemažai esperanto kalbų entuziastų jau yra Kinijoj .
Na na na kam nepasitaikė nu nu nu nusišnekėti…
Ne tik Kinijoje. Japonijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Lietuvoje – tose šalyse, kurių nacionalinės kalbos nepretenduoja į tarptautinės kalbos statusą.
Ši kalba unikali tuo, kad nei vienai nacijai nesuteikia pranašumo kitų atžvilgiu. O tai reiškia – kuria lygiateisius santykius tarp tautų. Taip, kad jokio nusišnekėjimo.
“išrinktosios tautos” marazmai ta esperanto, tegu patys atsisako savo kalbos, o mes tada nuspręsim – ko nedaryti…
p.Povilioni, o dabar į politiką – nenori ar negali? Atleisk už tiesmuką klausimą.
Kodėl visas tas reiškinys įvardijamas nieko konkretaus neskančiu žodžiu “sistema”. Šnekama tokia ezopine sovietmečio kalbėjimo praktikos kalba. Yra būtina sakyti kodėl mums tos “užmirštuolės” nepriimtinos, vardinti konkrečiai pavardėmis viešus asmenis, politikus, valdžias “dangstančius jomis jaunimo akis”. Priešingu atveju gaunasi tik vergų paaimanavimai… Juolab, reikalingas veikimo konkretumas artėjant Seimo rinkimams. Kur tų žmonių, rinktinų į Seimą pristatymas, jų pačių prisistatymas viešumoje. Ar turime Lietuvoje nors 3-5 nepriekaištingus, pasiryžusius eiti į politiką naujus asmenis, kurie daugumai rugsėjį jau taptų žinomi tiek, kad būtų jų renkami į Seimą ir jie įneštų laisvo lietuviškumo politikoje.
O ar žinote, kas dabar „ant Lietuvos” vienintelė ideologinė partija? Ogi TS-LKD! Netikite? Paskaitykite patys.
„Vytautas Landsbergis prabilo apie Lietuvos vidaus priešus, su kuriais nekovojama”
– delfi.lt/news/daily/lithuania/vytautas-landsbergis-prabilo-apie-lietuvos-vidaus-priesus-su-kuriais-nekovojama.d?id=83362775
Jei Landsbergis mylėtų Lietuvą, o ne save joje, tai šitokią galią iš žmonių gavęs, šitokį žinomumą Lietuvoje ir pasaulyje per Sąjūdžio veiksmus įgijęs per tuos 30 laisvės ir demokratijos metų būtų išugdęs 2-3 tokios Lietuvos vertus politikus. To nedarė, sakytume tenkinosi Lietuvos valdymu per “kuždėsius” su “kresų” politikos Lenkija, išplaukiančius iš 1994 metų šiuolaikinio žečpospolitinio bendrumo su ja sudarytos sutarties. Taigi kur tas egzorcistas, kuris išvarytų Lenkijos kompleksą iš valstybinės Lietuvos, iš jos valdžios, dėtų tašką tai 1994 metų žečpospolitiškai sutarčiai su Lenkija, kad Lietuva pakelta galva eitų Vasario 16-osios atsiskirtu nuo Lenkijos valstybinės ir kultūrinės lietuvybės keliu. Tarptautinė padėtis saugumo prasme tam šalies žengimui dėkinga kaip niekada. Rinkimai artėja, o to “egzorcisto” kaip nesimatė, taip nesimato… Taigi, ar nederėtų, ar nebūtų moralinė pareiga nors dabar prieš rinkimus pačiam Landsbergiui apie “vidaus priešus” prabilti kaip konkrečiau, taip ir tikriau…
+++
Romui:
Na, pažiūrėjau internete prasi-guglinęs Esperanto kalbą. Žiūriu, kad anglų – esperanto, lietuvių – esperanto žodynai, taip pat ir gramatikos tenai yra. O išspausdinti vadovėliai tokie, ar yra kur nors? Atsimenu, tėvai namuose vadovėlį turėjo, bet tai buvo seniai. Rusų, vokiečių, anglų Atgimimo laikais kalbos mums buvo reikalingos, todėl Esperanto kažkur nusimetė.
Visgi, gražu su estais ar latviais kur susitikus, per Esperanto susišnekėti, o tai tik angliškai arba rusiška su jaisi balakinamės. Su Piterio rusais ir ukrainiečiais anūkams (jie gabūs) irgi malonu būtų šia neutralia kalba šnektelėti, kadangi rusiškai dabar jie – anei bum bum. Su Izraelio valstybės piliečiais, taipogi. Žodžiu, gerb. Romai, Jūsų pasiūlymas yra toliaregiškas.
Labai malonu skaityti tokį komentarą. Taip yra ir vadovėliai. Nors pas mane tai, tas pats ( kaip supratau ), kokį matėt savo namuose – išleistas 1959 metais. Aš jį, grįžęs iš rusų armijos, radau tarp mamos knygų. Mane iškart “užkabino” pati idėja…
Pradėjau skaityti – labai logiška ir suprantama gramatika, daug žinomų (tarptautinių) žodžių. Išmokau savarankiškai. Tik po to sužinojau, kad yra esperantininkų klubai, Pabaltijo šalių sąskrydžiai, pasauliniai kongresai, daug spaudos ir knygų. Prenumeravau žurnalus iš Bulgarijos, Vengrijos ir Kinijos.
Įsiminė nuotykis Sočyje, kalnuose. Bendra (turistinės grupės) vakarienė. Kažkas iš rusų priekaištaudamas paklausė, kodėl mes lietuviai tokie nacionalistai?
Atsakiau palyginimu, kad mūsų mažai, kaip šaukštelis arbatos. Kas iš jo liks jeigu sumaišysim su kibiru vandens? Mes norim išlikti savimi… Dar truputi “pavariau” ir apie esperanto. O už poros metų, Pabaltijo esperantininkų sąskrydyje Smalininkuose, pamačiau pora veidų iš anos vakarienės.
Neutrali kalba kuria lygiateisius santykius…
Balsuočiau tik už Lotynų …
Vilniaus rajono opozicija: valdantieji vengia steigti lietuviškas grupes darželiuose
– 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/vilniaus-rajono-opozicija-valdantieji-vengia-steigti-lietuviskas-grupes-darzeliuose-56-1264428?copied