O. Strikulienė. Kaip žmogus, Varėnoje šovęs į policininką, tapo viduramžių mūšių teoretiku

Lietuvos teisėsaugos 15 metų ieškotas, bet taip ir nesurastas 57 m. vilnietis Eligijus Šmidtas, policijos ieškomiausių, pavojingiausių asmenų sąraše figūravęs šalia bandito Romo Zamolskio, dabar ramiai ruošiasi daktarinės disertacijos gynimui ir toliau domisi karybos temomis. Ar praėjus beveik keliems dešimtmečiams neatrodo, jog E. Šmidto ir mistinių „Juodvarnių“ istorija buvo pernelyg išpūsta?

Ši istorija prasidėjo beveik prieš 20 metų. 2000 m. vasario 25-ąją Varėnoje budėję šio rajono policijos patruliai pastebėjo neapšviestoje aikštelėje stovintį automobilį „VW Jetta“ ir nutarė jį patikrinti.

Automobilyje sėdėjo trys vyrai. Kaip vėliau išaiškėjo, varėniškis, 21 m. Giedrius Navionis, ir vilniečiai – 24 m. Rokas Kepežinskas su 38 m. E. Šmidtu. Pareigūnai, atidarę „VW Jetta“ bagažinę, rado kastuvą ir tris plastmasinius 12 litrų talpos indus. Atliekant automobilyje sėdėjusių asmenų patikrinimą, pareigūnas Rimantas Žilionis užčiuopė E. Šmidto kišenėje ginklą ir bandė jį ištraukti. Tačiau E. Šmidtas trenkė pareigūnui per ranką, griebė ginklą, šovė R. Žilioniui į krūtinę ir spruko į mišką. Laimei, 1924 m. gamybos revolverio kulka pataikė į pareigūno kišenėje buvusią kortų kaladę. Taip amortizavus smūgį, policininkas liko gyvas. Lūžo tik šonkaulis.

Ruošėsi partizanauti?

G. Navionis ir R. Kepežinskas buvo sulaikyti ir keliems mėnesiams uždaryti į Lukiškes. Pagal vaikinų parodymus miške keliose vietose aptikti ir atkasti šaudmenų arsenalai.

Prisiminkime, kokie tada buvo metai. Tik septynmetis, praslinkęs po Pakaunės savanorių maišto. Kai krašto apsaugos savanorio Jono Maskvyčio vadovaujami ginkluoti savanoriai pasitraukė į Pakaunės miškus ir kėlė politinius reikalavimus. Natūralu, jog pareigūnai, išvydę Dzūkijos miškuose tiek prislapstytos amunicijos – trotilo, granatų, šovinių ir t.t., vėlgi įtarė, jog ruošiamasi panašiems įvykiams kaip Pakaunėje.

Pasklido kalbos apie slaptą teroristinę „Juodvarnių“ organizaciją, kuriai neva vadovavo Vilniaus Gabijos mokyklos istorikas, septintokų auklėtojas E. Šmidtas. Tiesa, tuometinis Valstybės saugumo departamento šefas Mečys Laurinkus, duodamas interviu išeivijos laikraščiui „Draugas“, informacijos, jog organizacija – teroristinė, nepatvirtino.

M. Laurinkus tik patvirtino, jog įtariamųjų kompiuteriuose rasta konspektų, susijusių su kariniu parengimu. Tai mokomoji medžiaga, kuria tuo metu naudojosi ir krašto apsaugos struktūros. Per kratas taip pat rasta žiūronų, kareiviškų batų, medžioklinių šautuvų. Taip pat buvo žinoma, kad vadinamieji, oficialiai neregistruoti „Juodvarniai“ išvykdavo į prie Vilniaus esančius miškus. Čia nakvodavo, mokėsi partizaninio karo elementų ir kaip išgyventi su minimaliomis maisto atsargomis“.

Ieškojo ar tik paiešką imitavo?

Berniukai žaidė karą? O gal tikrai ruošėsi kariauti? O gal turėjo ypatingą, saldofonišką, net maniakišką polinkį į karybos reikalus? Ir į visus tuos šaudančius, sprogdinančius, gyvybę atimančius „žaislus“?

Todėl iškart tada kilo klausimas, kas tas E. Šmidtas. Tada dar 38 metų. Baigęs Vilniaus 40-ąją vidurinę mokyklą. Tarnavęs sovietinėje armijoje. 1988 m. baigęs Vilniaus universitetą. Pasirinkęs muziejininkystės-archeologijos specialybę. Kelerius metus dirbęs Paminklų restauravimo institute archeologu ir šia tema išspausdinęs kelias publikacijas. Galiausiai tapęs mokytoju, nusikaltėliu ir bėgliu.

Ar E. Šmidto tuo metu labai energingai ieškojo? Kažin. Šaliai tuo metu vadovavo Andriaus Kubiliaus Vyriausybė. O konservatoriai tiek Pakaunės savanoriams, tiek ginklų prekyba įtarto lietuviško automato „Vytis“ kūrėjui Algirdui Petrusevičiui buvo atlaidūs. Tad ir šiuo atveju – kaip pyksi ant istoriko, kaupusio amuniciją, kad, esant reikalui, miškuose Tėvynę gintų? Matyt, policijos pareigūnams nebuvo suformuluotas uždavinys E. Šmidtą būtinai pagauti? Gal tik paiešką imituoti?

Kad ir kaip būtų, E. Šmidto paieška nutraukta 2015 m. Suėjus senaties terminui. O mistinė teroristinė pogrindinė organizacija „Juodvarniai“? Ar ji tikrai veikė? Nei G. Navionis, nei R. Kepežinskas nebuvo teismo pripažinti teroristais. Už rengimąsi įsigyti didelį kiekį šaudmenų abu buvo nuteisti pusmečiui priverstinių darbų. Atskaitant 10 proc. atlyginimo į valstybės biudžetą. Teisme vyrai aiškino, kad ruošėsi tą miške paslėptą amuniciją atkasti, išsivežti ir vėliau pardavinėti. Apie jokį priklausymą „Juodvarniams“ šioje byloje net neužsiminta.

Kas E. Šmidtą visus 15 m. slapstė, maitino? Negi kas nors prisipažintų? Ar pats bėglys savo geradarius įduotų. Todėl lieka tik spėlionės. Vieni kalba, kad E. Šmidtas ilgą laiką praleido Vakarų Ukrainoje. Jei pareigūnai žinojo, tai kodėl nesulaikė? Viena aišku, jog E. Šmidto slėptuvėje tikrai netrūko mokslinės istorinės literatūros. O tokios nei Lietuvos, nei Ukrainos miškuose neaptiksi.

Anksčiau šaudė, o dabar rašo disertaciją apie šaudymą

Suėjus nusikaltimo senačiai, bėglys E. Šmidtas atsirado. Nuo 2017 m. užsiregistravęs feisbuke ir čia bendrauja su pažįstamais istorikais, archeologais ir restauratoriais. Nenutolo ir nuo pomėgio karybai.

Lietuvos istorijos studijų 37 tomo 9-32 puslapiuose 2016 m. publikuotas profesoriaus Alfredo Bumblausko ir tuometinio Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistranto E. Šmidto bendras darbas – „Žalgiris: kas atsakyta į neatsakytus klausimus“.

O šiuo metu Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros doktorantas E. Šmidtas rašo disertaciją „Žalgirio mūšio eiga: tradicinių vaizdinių įveika ir permainos atminties kultūroje“. Mokslinio darbo vadovas – šios katedros vadovas, profesorius, dr. A. Bumblauskas. VU doktorantas E. Šmidtas, sprendžiant iš pasirinktos mokslinio nagrinėjimo tematikos, yra tikras karybos reikalų entuziastas. Bet jau žvelgiantis ne per žiūronus, revolverio vamzdį, bet mokslininko teoretiko akimis. Šių metų spalį vykusiame Istorijos fakulteto doktorantų seminare skaitė pranešimą „Viduramžių kavalerijos pleištas: sandaros problemos“. O ką apie savo doktorantą galvoja profesorius A.Bumblauskas?

„Taip, – nepaneigė profesorius A. Bumblauskas, – esu E. Šmidto mokslinio darbo vadovas. Ir manau, kad jis disertaciją sėkmingai apsigins“.

Ar žinojote, kad tai garsusis „juodvarnis“, kurio policija tiek metų veltui ieškojo?

„Taip, papasakojo kažkada apie savo praeitį. Kažkada jau būdamas ministru vienas asmuo manęs klausė, kuo būtų galima E. Šmidtą pakeisti. Atsakiau, jog niekuo. Dabar tai visai kitoks žmogus. Nežinočiau, kuo šį doktorantą pakeisti. Jis yra labai išskirtinis. Moka nupiešti visus karinius dalykus. O dėl praeities… bijau pasakyti, taip giliai nekalbėjome, bet turbūt E. Šmidtas mano, kad tai buvo jo gyvenimo klaida. Nesiskundžia dėl mažo doktorantų atlyginimo, dabar doktorantų atlyginimai šiek tiek padidėjo. Patenkintas, kad gali dirbti mėgstamą darbą. Šis darbas po daugelio metų slapstymosi jam yra tikra atgaiva. Kiek supratau, jis slapstydamasis veltui laiko neleido. Buvo labai apsiskaitęs“.

Gal ta „Juodvarnių“ istorija per daug išpūsta? Juk E. Šmidtas buvo vienas iš labiausiai ieškomų nusikaltėlių. Jo nuotrauka buvo patalpinta šalia garsaus bandito R. Zamolskio?

„Nenorėčiau čia veltis į dideles politikas, – atsakė profesorius, – bet šaudyti į policijos pareigūnus vis vien nedera“.

O kas patarė tiek metų nuo teisingumo prasislapsčiusį istorijos mokytoją į doktorantūrą? Doktorantūra trunka 4 metus, dar galima pratęsti 2 metams dėl ligos ar kitų aplinkybių. Bet stojant į doktorantūrą, rašant pareiškimą universiteto rektoriui, dar reikia dviejų mokslininkų rekomendacijų. O kas jas parašė? Buvo pasklidę gandų, jog E. Šmidtą į Istorijos fakultetą neva atvedė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Anušauskas. Tačiau pats politikas tai kategoriškai paneigė:

„Aš tokio asmens nei pažinojau, nei pažįstu, todėl niekur jo vesti ar rekomenduoti negalėjau. Atsimenu, kad buvo kažkoks E. Šmidto susidūrimas su policijos pareigūnais, bet aš jo nepažįstu. Tuo metu buvau paprastas istorikas, ne Seimo narys.“

Ir tikrai. 2000 metais, kai E. Šmidtas pašovė policijos pareigūną ir paspruko, būsimas politikas A. Anušauskas dar nebuvo įstojęs į Tėvynės Sąjungos (Lietuvos krikščionių demokratų) partiją ir dirbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Tai kas parašė E. Šmidtui rekomendacijas?

„Vieną rekomendaciją E. Šmidtui parašiau aš, – atsakė prof. A.Bumblauskas, – o kitą, atrodo, profesorius Edvardas Gudavičius parašė. Ir nesigailiu. Net negali pažinti, kad tai buvęs kadaise labiausiai ieškomas nusikaltėlis“.

Buvusio generalinio prokuroro nuo 1997 04 03 iki 2000 12 13, advokato Kazio Pėdnyčios komentaras:

„Neprisimenu, žinokite, „Juodvarnių“. Jeigu ir buvo ta organizacija ir per tiek metų man atmintyje neužsifiksavo, matyt, tos kalbos iki manęs nepriėjo. Jei būtų rimtas pagrindas, aš prisiminčiau. Mano laikais irgi paleidau kelis savanorius. Jei prie ežero prie butelio galimai girti šneka, tai dar nereiškia, kad kažką pavojingo daro ar darys. Kokia tai organizacija? Patriotinė? Galimai teroristinė? Nebuvo jokių bylų dėl jūsų vadinamų „Juodvarnių“. Tai kas galėjo juos išblaškyti, jei nebuvo bylų? Kažkas čia kalbėdami apie „Juodvarnius“ vakarykštės vakarienės ieško.“