Gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija surengė diskusiją asmenvardžių, konkrečiau – vardų, rašymo klausimais: kodėl įstatymas draudžia civilinės būklės aktuose rašyti lietuvių kalbos taisyklių neatitinkančius vardus, bet tokių pageidavimų yra patenkinta teisme? Gal reikėtų liberalizuoti vardų rašymo dokumentuose taisykles?..
Diskusijoje dalyvavo civilinės metrikacijos įstaigų (toliau CMS) atstovai, kalbininkai, nevyriausybinių organizacijų atstovai bei teisininkai (ministerijos pranešimas čia). Kokių nuomonių pateikta, kokios pažiūros išsakytos?
Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius pokalbio pradžioje apibūdino asmenvardžių įrašymo civilinės būklės aktuose pagrindus: pagal įstatymą civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba (6 str. 6 p.), atitinkamai ir vardai civilinės būklės aktuose turi būti rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles, be to, turi atitikti asmens lytį, neprieštarauti gerai moralei ir viešajai tvarkai.
Šis apibūdinimas leidžia suprasti, kodėl žmonės, besikreipdami į metrikacijos tarnybas, kartais gauna supaprastintą teisinių reikalavimų variantą: „Klauskite VLKK, jeigu Kalbos komisija leis – mes įrašysime…“ Ir jeigu žmonės kreipiasi, žinoma, kalbinis vertinimas – dėl pageidaujamo vardo (jį suteikiant ar keičiant), pavardės formos, sudarant moters pavardę ar keičiant giminės pavardę (pvz., atsisakant priesagos) – jiems pateikiamas. Kalbinis vertinimas pateikiamas ne tik asmenų, bet ir metrikatorių, ministerijos specialistų prašymu, nes pagal Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 30 punktą „kilus neaiškumų dėl asmenvardžių darybos, turi būti prašoma Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados“. Kalbinės išvados teismų prašymu teikiamos dar ir asmenvardžių bylose.
Taigi, sunkumų gauti kalbinį vertinimą nėra: VLKK sekretoriatas atsakymą paprastai pateikia tą pačią ar kitą dieną, keblesniais atvejais, prireikus kolegialios nuomonės ar kitų kalbų ekspertų patarimo, išvadai parengti prireikia kiek daugiau laiko. Bet ar to pakanka asmens pageidavimui įvertinti? Ar asmenvardžio rašymas, registruojant civilinės būklės aktus, tokius kaip vaiko gimimas, vardo pakeitimas, pavardės pakeitimas, gali būti apibrėžtas vien atitikties kalbos taisyklėms atžvilgiu? Akivaizdu, kad toks požiūris pernelyg siauras. Teismas, priimdamas sprendimą įpareigoti CMS įrašyti vaiko vardą Leyla, žinojo, kad įpareigoja atlikti įrašą ne lietuvių kalba, teismo sprendimu lietuvių kalbos taisyklės nebuvo pakeistos – padaryta išimtis, pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad reikalavimas vardą įrašyti lietuvių kalba gali būti netaikomas.
Keblumų kelia būtent nekalbiniai registracijos aspektai, t. y. kokios sąlygos sudaro ar galėtų sudaryti išimtis, kad reikalavimo „įrašyti lietuvių kalba“ galėtų būti nepaisoma. Būtent šiais klausimais metodines rekomendacijas civilinės metrikacijos darbuotojams teikia ne kalbininkai, o Teisingumo ministerija. Būtent jų, apibendrintų ar konkretesnių, galinčių suvienodinti CMS praktiką įvairiose savivaldybėse, trūkumą galėtų padengti rekomendacijų dokumentas. Teisingumo ministerija, paraginta Kalbos komisijos, yra numačiusi 2019 metais „parengti rekomendacijas dėl asmenvardžių rašymo civilinės būklės aktų įrašuose civilinės metrikacijos skyrių darbuotojams“ (Valstybinės kalbos politikos 2019–2022 metų gairių įgyvendinimo priemonių plano 6.3 punktas) ir tikriausiai rengia.
Kas ir kodėl buvo patikslinta Leylos byloje?
Kalbinis reikalavimas – neabsoliutinis. Kokių yra išimčių? Tame pačiame Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 23 punkte, kuriame pirmiausia nusakyta pagrindinė norma „civilinės būklės aktų įrašai sudaromi lietuvių kalba“, apibūdinta išimtis: „Registruojant ar įtraukiant į apskaitą užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės bei jų vaikų civilinės būklės aktus, šių asmenų vardai ir pavardės civilinės būklės aktų įrašuose rašomi juos paraidžiui perrašant lotyniško pagrindo rašmenimis iš asmens tapatybės dokumento ar užsienio valstybės institucijos išduoto atitinkamo dokumento. Vardas ir pavardė paraidžiui gali būti perrašyti be šalutinių (diakritinių) ženklų, jei techniškai jų įrašyti negalima. Registruojant vaiko gimimą, tėvams pageidaujant vaiko vardą ir (ar) pavardę rašyti pagal tarimą ir (ar) sugramatinant, turi būti pateiktas vaiko tėvų rašytinis prašymas ištaisyti vaiko vardą ir (ar) pavardę.“
Taigi, jei pirminis įrašas atliktas kita, ne lietuvių, kalba, greičiausiai vardas bus nurašytas nesukant galvos. Tokiais atvejais originali vardo forma išsaugoma tam, kad nebūtų sukurta keblumų dėl asmens tapatybės. Jeigu šeima gyvena Lietuvoje, tėvai, paisydami vaiko interesų, žinoma, gali paprašyti užrašyti jį lietuviškai. Lygiai taip pat kaip šeima, nuolat gyvenanti užsienio šalyje, registruodama vaiko gimimą ten, atrodo, gali jo vardą įrašyti pagal tos šalies taisykles, taip pat suaugęs asmuo, nuolat gyvendamas užsienio šalyje, pasikeisti savo vardą. Tais atvejais civilinės metrikacijos įstaigai turi būti pateikiami dokumentai, pagrindžiantys, kad asmens vardas ir (ar) pavardė pakeistas (pakeisti) užsienio valstybėje, ir asmens nuolatinę gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ar užsienio valstybės pilietybę patvirtinantys dokumentai, žr. Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 91.1 ir 121.1, 91.2 ir 121.2, 24 punktus. Šios nuostatos gana naujos, bet veikiančios tam, kad būtų atsižvelgta į asmenų judėjimo laisvę Europos Sąjungoje. (Beje, ES šalys narės suvereniai nusistato asmenvardžių registravimo tvarką.)
Byloje dėl teisės įrašyti Leyla pareiškėjams ir advokatui teko pripažinti, kad teismui pateiktame pareiškime buvo netiksliai suformulavę prašymą vardą Leyla „įtraukti į apskaitą“. Į apskaitą įtraukiama tai, kas jau užregistruota, būtent gimimas kitoje šalyje, tada vardas nurašomas iš tos valstybės išduoto dokumento. Kitaip sakant, duotuoju atveju nebuvo pirminio šaltinio – originali vardo forma dar tik turėjo būti sukurta registracijos Lietuvoje metu, taigi pagal Lietuvoje veikiančią teisę, atitinkamai – pagal lietuvių kalbos taisykles.
Laisvių Lalalandas…
Nuostata asmenvardžius rašyti lietuvių kalba – pagrindinė ne todėl, kad ši kalba gražesnė, bet kad ji – oficialioji valstybės kalba. Todėl, kad demokratinėje valstybėje daugumos valia buvo taip apsispręsta, tas įrašyta šalies Konstitucijoje. Taip pat 1991 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ nustatyta, kad „piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus“. 1999 m. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šio nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, yra taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių. (Perrašos iš rusų kalbos į lietuvių kalbą taisyklės patvirtintos dar 1990 m., iš baltarusių (gudų), lenkų, ukrainiečių – 1991 m.)
Kitaip sakant, kas nori vardu pabrėžti lietuvišką tapatybę, renkasi tradicines lietuviškas vardų formas – Jonas, Kristupas, Margarita, Vytautas; kas kitokią tautinę tapatybę – renkasi savitus gimtojoje (ne apskritai bet kokioje) kalboje nusistovėjusius vardus, tik jie užrašomi lietuviškais rašmenimis pagal apytikslį tarimą (transkripcijos taisykles). Pagal Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktą ne lietuvių tautybės asmens pageidavimu oficialioji forma gali būti nesugramatinta (vardas – be pridėtinės lietuviškos galūnės), pvz.: Jan(as), Chrystafor(as), Kšyštof(as), Margaryta, Malgožata, Vitaut(as), Vitold(as) (plg. brus. Хрыстафор, lenk. Krzysztof, ukr. Христофор; brus. Маргарыта, lenk. Małgorzata, ukr. Маргарита, brus. Вітаўт, lenk. Witold). Minėtoje vardo byloje buvo paminėta, kad tėvų tautybė ne lietuvių, o baltarusių. Ką gi, iš baltarusių kalbos Лейла – suliet. Leila (iš lenk. Lejla – taip pat suliet. Leila).
Šių laikų tendencija – nepabrėžti tautinio tapatumo. Vadinasi, renkamasi iš vardų, kurie įvairiomis kalbomis rašomi ir tariami panašiai, pvz.: Alma, Lina, Rima, Anita… Pasitaiko, kad nematoma skirties tarp lietuviško ir nelietuviško užrašymo. (Jei metrikatoriui kyla abejonių – jis teiraujasi kalbininkų, jeigu ne – registruoja.) Tarkim, pageidaujama įrašo Amelia, nes „ispanų kalboje vardas, užrašytas su jotu, yra gana neteisingai ištariamas, o tai antroji populiariausia kalba, nenorėtume kad vaikui ateityje tektų drovėtis savo vardo dėl neteisingo jo ištarimo būnant ar laikinai gyvenant užsienyje“. Suprantama, kad šeimai gali būti aktualu, kaip vardas perskaitomas ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje. Panašiai rašomų ir tariamų vardų galybė, pvz.: Agata, Almira, Alondra, Amila, Ana, Anita, Eldora, Idalina, Ilima, Indra, Irma, Linda, Magdalena, Paloma, Ramona, Renata, Tamara… Yra iš ko rinktis, kad drovėtis netektų nei Ispanijoje, nei Lietuvoje, mat joto nerašymas prieš galūnę lietuvių kalbos požiūriu – klaida, užrašymas Amelia netaisyklingas, taip pat kaip Maria vietoj Marija, Viktoria vietoj Viktorija, Ispania vietoj Ispanija ar konstitucia vietoj konstitucija.
Ar rastume Lietuvos Respublikos gyventojų registre Amelia? Taip, registre yra įvairiais laikotarpiais, įvairiomis kalbomis užrašytų vardų ir perrašytų iš įvairiose šalyse išduotų dokumentų, pvz.: Agavni, Blanche, Brooklyn, Oonagh, Rebeckah… Yra ir vardų, paprasčiausiai užrašytų su klaidomis, pvz., Vergutia, Kąstytis. (Neabejotina, kad ir kitų šalių registruose visokių variantų pasitaiko.) Išimtiniai atvejai neigiamos įtakos bendrajai vartosenai nedaro, kol jie išimtiniai – dėl išimtinių sąlygų atsiradę, bet jų atsiradimas pastaraisiais metais pastebimai dėsningas: pageidaujamas įrašas pripažįstamas kaip nelietuviškas, bet jeigu toks yra fiksuotas Gyventojų registre (kartais dar paminima vartosena žiniasklaidoje – aišku, joje vartojama įvairių kalbų vardų), tai laikoma pakankama priežastimi tenkinti prašymą dėl užrašymo ne valstybine kalba. Metrikatoriams neaiškumų, kaip dirbti, toliau daugėja.
Apylinkės teismų sprendimai, teisės specialistų teigimu, nesukuria precedento – tam reikia aukščiausio lygmens teismo sprendimo, bet formuojama „horizontali praktika“. Kitaip sakant, vardai Leyla, Anna nei Margorzata dėl paskirų nurodymų įrašyti juos į civilinės būklės aktą netampa nei lietuviškais, nei norminiais (bet pavyzdys užkrečia). Kalbos komisija negali apskųsti teismo sprendimo, nes yra tik išvadą teikianti institucija. Bylos šalis CMS negali apskųsti sprendimo dėl savivaldybės vadovo viešai pareikštų nuostatų. Ministerija kryžkelėje tarp paramos metrikacijos tarnyboms, rekomendacijų rengimo ir naujų klausimų Konstituciniam Teismui.
Galbūt Suomijoje, kur oficialios dvi kalbos – suomių ir švedų, gali būti lygiavertiškai svarstoma, ar greta variantų Aksel, Axel, nepakenks ir Axl. Tik šį vieną vienintelį Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimą vardų bylose tinka minėti (visi kiti advokatų vardijami atvejai susiję su originalios formos perteikimu). Lietuvių kalba, pavyzdžiui, gali būti Ieva ir Jieva, Diana ir Dijana… Europos Sąjungos teisė iš tiesų nereglamentuoja asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose – šalys narės susivienijusios įvairovėje ir suvereniai kiekviena sprendžia, kiek šie klausimai susiję su kultūriniu ir kalbiniu tapatumu. Atsižvelgiant į judėjimo laisvę ir kitų galimų aplinkybių įvairovę nieko nuostabaus, jei toje pat laiptinėje gyvena Ona iš Viešintų, Ana iš Trakų ir Anna iš Lodzės, o kieme žaidžia Leila ir Leyla, sugrįžusi iš Londono.
Vilniaus miesto apylinkės teismas savo nuožiūra nusprendžia, kad „neigiamo poveikio kalbiniam ir kultūriniam šalies tapatumui“ nėra. Kokių nors ekspertų dėl to neklausia, jeigu kartą paklaustų, paskui nepaliaujamai dar klaustų, ar tas poveikis „pakankamai“ didelis, o gal to poveikio vis dėlto nėra… Lalaila, lalayla… Procesas, tikėtina, išsitęstų lyg dėl klimato kaitos: šyla ar nešyla, kinta ar nekinta… Tik raštingi vaikai kada nors galėtų paklausti: „Kaip drįsote?..“
Pastarųjų metų apylinkių teismų, ypač Vilniuje, praktika rodo didėjantį neigiamą poveikį pirmiausia todėl, kad pagal teisės aktus galiojančios normos tampa nebematomos, visuomenei sukuriamas lūkestis, apibrėžtumo nėra, – norų Lalalandas. O kada parlamente ateis asmenvardžių įstatymo projektų svarstymo lala-endas?
Pusiausvyros tarp norų ir reikalavimo įrašus kurti valstybine kalba pradėti ieškoti verta nuo aiškesnio veikiančių nuostatų apibūdinimo. Akivaizdu, jos negali būti redukuotos iki „jei Komisija leis“, bet ir tam tikrų sąlygų taikymas pageidautinas anksčiau nei teisme.
Autorė yra VLKK Bendrojo skyriaus vyr. specialistė
Pasirodo mūsų laisvė yra nuosavo stuburo laužymas ir ne tik asmenvardžių rašyme.
Mirė dokumentinių filmų režisierė, operatorė, Sąjūdžio metraštininkė L. Pangonytė
– alfa.lt/aktualijos/nusikaltimai-ir-nelaimes/mire-dokumentiniu-filmu-rezisiere-operatore-sajudzio-metrastininke-l-pangonyte/270106/