Muzikologė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, folkloro festivalių meno programų vadovė Zita Kelmickaitė savo jubiliejaus nesureikšmina, mat laikosi vienos ponios duoto gudraus patarimo – turimą apvalią metų sumą paversti pinigais. „Nagi suskaičiuokime, kiek užgyvenau: 60 litų. Argi tai daug?“ – temperamentingai numoja ranka ir nedelsiant reikalauja klausimų be jokių „filosofijų“.
Parako statinė
Jūsų bendraamžės šia proga dažnai sako, kad atėjo laikas pagaliau pasirūpinti ir savimi, o jums, panašu, tai nė motais. Vis rūpinatės visais, o savimi – kada?
Man visąlaik svarbesni kiti žmonės, rūpi visas pasaulis. To neišmokstama – arba tai duota, arba ne. Net restorane, užuot žiūrėjusi į savo lėkštę, žvalgausi, ar kitiems teisingai patiekta. Kita vertus, namiškiams toks artimas, visa galva paniręs į visuomeninę veiklą, – nedidelis džiugesys. Mamos esu išmokyta padaryti viską gerai, iki galo, o svarbiausia, su ūpu. Jei jau veikiu ką nors, tai tuo degu.
Negi nesate dirbusi tik dėl pinigų?
Niekada, mat visų pirma klausiu, ne kiek jų gausiu, o ar man patinka šis darbas. Taip jau Dievulis davė – nereikėjo vargti su nemylima tarnyba. Jei Muzikos akademijoje studentams ir tekdavo skaityti kokį nors nelabai mėgstamą muzikos istorijos kursą, sukdavau uodegą, kad to išvengčiau. O į tai, ką mėgstu, neriu stačia galva. Kraščiuku praeiti – ne, tai nei man! Jei darbas guli neliestas, vadinasi, dar nedegu jam meile, palauks iki ji įsidegs.
Kas jus išmokė, kaip dabar sakoma, pozityvaus mąstymo, atvirumo pasauliui?
Neapgaudinėju žmonių, niekada nešnypščiu už nugaros. Jei ką kvailai pasakysi ar paklausi, atsakymą gausi tiesiai kakton. Atvirumo, tiesumo išmokė mama, paprasta moteris, tačiau degusi smalsumu pasauliui. Man ir broliui buvo įsūdyta: kad ir kokių eibių būtum prikrėtęs ar ką pamelavęs, kitą dieną turi prisipažinti. Taigi nevelku išsisukinėjimų, dviveidystės naštos.
Ar tiesumas nebuvo atsisukęs prieš jus?
Žmonės jį pakenčia, nes žino, kad negaus iš pasalų, nebus apkalbėti. Karti tiesa turi būti pasakoma. Jei koks nors vidutiniokas, mamų ir tetų „choro“ remiamas, užsimano sušvytėti pasaulio scenose, ar teisinga jam suteikti vilties? Kaimo žmogus, užuot saldžiai suokęs, geriau jau nutylėdavo. Kad ir kaip būtų giriamas, vidutiniokas ir maskatuosis viduriuke, vyniosis aplink kitus.
Užtat gyvenime toks greičiau įsitaisys su visais patogumais. Jūs gi, Zita, nebuvote materiali mergina. Pašėlusi jauna dėstytoja, „Ratilio“ vadovė, apsitempusi vis ta pačia leopardo spalvų glaustinuke, nepavargstanti kraustytis iš vieno butuko į kitą su knygų stirta…
O kas gi čia baisaus – nuomotis kampą, ypač jaunystėje? Butą iš Kompozitorių sąjungos gavau tik 1989 metais, skalbyklę nusipirkau daug vėliau. Na, tai kas, rankos juk nenupuvo. Nesuprantu ir rankinės pirkimo už 700 litų – ką ji prideda merginai? Viena mano studentė puikavosi tokia ir man rekomendavo, tačiau nejuntu menkavertiškumo, kad dangstyčiau jį brangiu pirkiniu. Nors užsidirbdavau tada pakankamai ne tik taksi po Vilnių važinėti, bet ir į Indiją nukakti. O apie nuomą galėčiau knygą parašyti. Kartą mes, antro kurso studentės, nuėjome apžiūrėti siūlomo kambario Pylimo gatvėje, šalia buvusio „Sakalo“ gastronomo. Šeimininkę radome apkuistame vieno kambario butelyje. „O kur gi nuomojamasis?“– nustebome. Ta išsivedė mus į laiptinės koridorių su bene dešimties butų durimis ir parodė kampą, atitvertą spinta: „Štai čia, kuo blogai koridorius? Žmonės čia geri, svetimo nepaims…“
Romiai tūnoti už spintos – ne jūsų būdui. Klaipėdietė – ne tik kilmė, bet ir charakteris?
Šaknimis esu žemaitė: mama kilusi nuo Viduklės, tėtis – nuo Girkalnio, abu pietų žemaičiai, dūnininkai, o mudu su broliu gimėme ir užaugome Klaipėdoje. Mokiausi garsiojoje K.Donelaičio vidurinėje, vėliau – J.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje.
Etnologai man pritartų, kad pajūrio moterys ypač tvirtos, užgrūdintos. Žvejų tinklų nemezgiau, tačiau jūra ir man įpūtė atsparumo, savikliovos. Moteris pati turi pasirūpinti savimi, užuot žiūrėjusi vyro kapšelio ir laukusi numestos kapeikos. O jei vyras kloja tau į kaulus, ar tik nesi pati kalta? Man patinka tos, kurios ryžtasi, aukojasi dėl reikalo. Moteris turi būti tarsi parako statinė!
O kas gi vyrui tada lieka? Tik saugotis tokios!
O ko norit – kad gaisro gyvenime nebūtų? Tegu pabando prisiartinti, jei turi parako. Lietuvoje vyrai silpnesni už moteris. Na jau ne, apie intymius reikalus nekalbėsiu, savo laidoje niekada nekedenu svetimų patalų. Pasakysiu tik tiek, kad žmogus galop turi tai, ką nusikali. Matyt, mažokai pastangų paklojau šeimos fronte. Man svarbu, kad vyras turėtų savo tiesą, savo kelią, pageidautina, ir pinigų – nemėgstu paukštukų, ant debesies krašto tupinčių. Gerų žmonių aplinkui – marios, o gerų draugų – vos keli, ką jau kalbėt apie tą vienintelį. Bet dar ne vakaras, gal ateis?
Pakylėta „Ratilio“ dainos
Taigi iš meilės džiovos negavote, o kiek silpnų vyrų pasiligojo dėl jūsų, bus nutylėta. „Aš iš meilės gavau džiovą“ – taip pavadinote sudarytą lietuviškų romansų knygelę. Į jubiliejinį jūsų vakarą sugužėjo gerbėjai, buvę studentai, Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ dalyviai… Juk būtent jam atidavėte savo gražiausius 30 litų?
Kolegos iš televizijos man pavydėjo: „Zita, 30 metų sukaisi tarp tokių puikių žmonių!“ Tačiau puiku buvo ne tik jaunystė. Daina, anot Veronikos Povilionienės, žmogų pakelia. Laikydamasis dainos negali būti sukniuręs. O jau dainuodavome iki užkimimo, nesuprantu, kaip atlaikydavome tuos vienas kitą vejančius konсertus. Dardame išklerusiu autobusu į Rokiškio rajoną, kelią trumpiname daina, po koncerto – vakaronė, kaip gi čia be dainų, ir grįžtant naktį namo autobuso burzgimą gožia dainos… Toks pasibuvimo, pasidainavimo godulys! Stebėdavausi, kaip ansambliečiai dar spėja studijuoti: nusitveria autobuse knygą, nes rytoj egzaminas.
Mūsų koncertų sužlugdyti nepajėgė net krepšinis. Koncertavome Klaipėdos filharmonijoje, kai legendinis Kauno „Žalgiris“ rungėsi su Maskvos CSKA, baiminomės, kad niekas neateis, tačiau salė buvo pilna. Tapau ryšininke, tarp dainų pranešinėjau rungtynių rezultatus. „Žalgiris“ laimėjo, ir „Ratilio“ koncertą baigė kartu, salė pakilo plodama: tautos šventė! Pradainavau tuos 30 metų, prašokau, žiūrėk, ir senatvė atėjo: „Tuk tuk, tai mes, tavieji 60 litų!“ – „Eikit sau, negali būti!“
Tačiau sovietmetis nebuvo palankus lietuvių etnokultūros puoselėjimui. Išvengdavote rimtų nemalonumų?
Kartą prieš Velykas koncertavome Klaipėdos fakultetuose, o po pasirodymo išėję laukan nustėrome – ant mūsų autobuso žaliais aliejiniais dažais išrašyta „Laisvę Lietuvai!“ Toks pat šūkis buvo atsiradęs ir ant gretimo pastato sienos. Laimei, temo, iki vidurnakčio sugrįžome į Vilnių, autobusiuką tuoj pat – į garažą… Tačiau po Velykų prisistatė saugumo angelai sargai.
O 1989 metais folkloro ansamblių festivalyje Šveicarijoje jau nešėme trispalvę, dar oficialiai neįteisintą. Kilo sąmyšis, mus parodė per Ženevos televiziją, sovietų konsulato atstovai sukruto: „Kodėl ne raudona?“ – „Kad neturime tokios.“ Bet konsulatas kaipmat parūpino. „Ratilio“ lydėjęs a.a. prorektorius Žeberskis, KP narys, tyliai atsiduso, kad tai jo kryžius, ir iškilmingose eitynėse vilko pažeme raudoną , o šalia aukščiausias mūsų bernas plaikstė trispalvę… Sugrįžusi iš Šveicarijos privalėjau pasiaiškinti rektoriui, dabar jau šviesaus atminimo Jonui Kubiliui. Pasakoju, kaip ten buvo, o jo akyse tvenkiasi ašaros. „Gerai padarėte, bet kitąkart taip nedarykite“, – pamokė tėviškai.
Trispalves jau senokai kelti privalu, tačiau savo tarnybos nemetate. „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“ vis dabar budina tautinį orumą.
Patriotizmas Lietuvoje tapo beveik keiksmažodžiu, todėl neišeina grubiai brautis: „Nagi, įrodyk, kad esi patriotas!“ Tai turi būti nuoširdu, natūralu. Kita vertus, ar patriotizmą išreiškiame tik mojuodami vėliavėle?
Karaimė Halina Kobeckaitė mano laidoje yra sakiusi, kad lietuviams, kitaip nei kitoms tautoms, būdinga saviplaka. Užuot didžiavęsi tuo, ką turime, dejuojame, mėgdžiojame kitas tautas. O aš matau puikių patriotizmo apraiškų, taip pat ir jaunimo, nors jos ir nebado akių. Vien tarptautinis festivalis „Mėnuo Juodaragis“, šiemet jau 14-as, ko vertas. O kokių turime vaikų folkloro kolektyvų! Įdėmiau dairausi aplink ir nesiraunu plaukų dėl patriotizmo stokos.
Patriotizmas be vėliavėlių
Kaip surandate herojų „Ryto suktiniui“? Juk tai ne „Trys minutės šlovės“, į kurias braunasi būsimos žvaigždės.
Kartais juos nurodo bičiuliai, kaimynai, laimei, dar nesame susvetimėję. Randu ir pati, lig šiol kremtuosi praradusi ilgakasės merginos, kuria grožėjausi troleibuse, telefoną. Palaidos kasos tik drykso per visą nugarą… Ar ne tautos turtas? Turi atverti ne tik akis, bet ir širdį, kad žmogus tave įsileistų. Paprastas žmogus baidosi bulvarinės žiniasklaidos, kuriai nieko nereiškia parodyti jį netinkamai. Gaila, ne viskas sutelpa į mūsų laidos laiką, kad ir lėtas šimtametės senolės pasakojimas, tačiau niekada neįžeisiu žmogaus, kad be reikalo kvietė.
Tai vis nykstanti kaimo kultūra. O kiek herojų aptikote sostinės miegamuosiuose rajonuose?
Būtent čia filmavau moterį, kuri Čiurlionio paveikslus siuvinėja kryžiuku. Nebambėkime dėl tos modernios miesto kultūros, jos irgi reikia paisyti, o ne baidytis. Tarkime, man įdomu būtų susitikti su grafičių autoriais… Dievinu Vilnių, čia kitas gyvenimo tempas… Vis nekantrauju, kada gi pagaliau paklausite apie tai, kas svarbiausia. Televizijoje išmokau branginti laiką, čia jis su galu, į tris eterio minutes montažinėje sutalpinu gerą gabalą gyvenimo.
Taigi kas gi jums, gerbiama Zita, svarbiausia?
Žmonės. Man rūpi parodyti žmogaus gyvenimo erdvę, pagauti, užfiksuoti jo kūrybiškumo žiežirbą. Vadinkite tai kaip norite: antropologija, kultūrine žurnalistika, sakykite, kad Kelmickaitei ant vienos rūros šeši kermošiai, bet jei galėčiau, mesčiau visus kitus darbus ir važiuočiau per Lietuvą. Maža ji, tačiau kiek čia kūrybingų, išmoningų žmonių! Jie man ir yra gyvybės eliksyras.
