…Senovės lietuviai buvo išvien su saule, Su mėnuliu, medžiais visais augalėliais. Ne gamtos garbintojai…. Jie buvo kartu, išvien su gamta…. Jonas Mekas. „Laiškai iš niekur“.
Malonu prisiliesti prie knygos išleistos savanoriškais pagrindais moterų organizacijos.
Vienoje iš konferencijų „Moterys ir politika“, kasmet, (jau šešiolikti metai) vykstančių Palangoje Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) narė prof. Dalia Brazauskienė padovanojo jos kartu su Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininku Rimantu Braziuliu sudarytą knygą „Gamtojautos ugdymas šeimoje ir mokykloje“ (K., 2005).
Nuo tos knygos ir prasidėjo vaisingas kūrybinis bendradarbiavimas tarp dviejų moterų organizacijų LUMA ir Lietuvos moterų lygos. Dalyvaujame viena kitos rengiamuose renginiuose, keičiamės parašytomis knygomis, draugiškai aptariame ir pristatome visuomenei draugiškos organizacijos narių kūrinius, kartais ir renginius. Toks bendradarbiavimas, tarsi žvilgsnis iš tolo, skatina kūrybingumą ir vienoje, ir kitoje organizacijoje.
Knygoje „Gamtojautos ugdymas šeimoje ir mokykloje“ pristatomos abiejų jos sudarytojų organizacijos. Lietuvos žaliųjų judėjimas buvo įkurtas 1988 metais ir jau daugiau kaip 20 metų rūpinasi regioninių parkų steigimu, rengia akcijas, siekiančias išsaugoti neužterštas mūsų upes, kontroliuoja skubotą miškų privatizavimo eigą, priešinasi jų naikinimui, kontroliuoja pieno gaminius ir daržovių auginimą, kad jie nebūtų užteršti nitratais ir pesticidais; dalyvauja tarptautinėse Mėlynosios vėliavos (paplūdimių ir prieplaukų kontrolės) ir Žaliojo rakto (viešbučių kontrolės) bei Gamtosauginių mokyklų, ruošiančių specialistus-gamtosaugininkus, projektuose. Nuo 1989 m. gamtosauginio ugdymo tikslais leidžia laikraštį „Žalioji Lietuva“.
Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė doc. dr. Ada Azaravičienė supažindino su LUMA, atkurtos 1991 metais Vilniuje, veikla. LUMA perėmė prieškario nepriklausomoje Lietuvoje veikusios Lietuvos baigusiųjų aukštąjį mokslą moterų sąjungos pagrindines veiklos kryptis – moters studijų centrų kūrimą, feminologinius tyrimus, moterų švietimo ir moters asmenybės ugdymo ir t.t. LUMA savo struktūroje įkūrė ir gamtosauginę sekciją (jos vadovė prof. Dalia Brazauskienė). Jos pagrindinis uždavinys – moterų gamtojautos ugdymas.
Knygą sudaro pratarmė ir 9 skyriai: „Gamtojauta lietuvių etnokultūroje ir literatūroje“ (doc. dr. Anelė Butkuvienė); „Gamtojauta ir ekologinė etika ikimokyklinukams“ (Stanislova Girdauskienė); „Gamtosauginis ugdymas mokykloje“ (Dalia Bingelienė); „Gamtosauga ir visuomeninė veikla“ (Danutė Vailionytė); „Sveikatos šaltinių ieškokime gamtoje“ (doc. dr. Ada Azaravičienė); „Ryšys su aplinka iki gimimo“ (doc. habil. dr. Dalia Baliutavičienė); „Spalvos ir grožis gamtoje“ (tautodailininkė-koloristė Dalia Kerpauskienė); „Kelionės – gamtos pažinimo, asmenybių ugdymo šaltinis“ (Audronė Vaitkutė); „Tausojimas – svarbi gamtosaugos dalis“ (prof. habil. dr. Dalia Brazauskienė).
Knyga „Gamtojautos ugdymas šeimoje ir mokykloje“ – graži dovana biologijos ir lietuvių kalbos mokytojams; skautų organizacijų vadovams, dėstytojams ir studentams, visuomeninių organizacijų, savo veiklos programose, turinčių gamtosaugos sekcijas, vadovams. Knyga sudomins ir tautotyros specialistus, ypač minėti Anelės Butkuvienės, Danutės Vailionytės, Dalios Kerpauskienės ir Audronės Vaitkutės straipsniai.
Prof. Dalia Brazauskienė knygos pratarmėje pabrėžia motinos mokyklą, kur vaikelis nuo pat kūdikystės gauna pirmuosius gamtojautos pagrindus, kai jo mama vaikutį perspėja nemindžioti jaunutės pavasarinės žolės, neskriausti jokio daigelio, sunkiai prasikalusio pro suklypusių šaligatvių plyšelius ir atkovojusio sau gyvybinę erdvę jų siekyje į saulę ir šviesą. Ji rašo: „Šeima turi būti svarbiausia gamtojautos mokykla nuo pat pirmųjų žmogaus gyvenimo dienų, o vėliau neišsemiamu šios srities žinių aruodu turi tapti mokykla. Labai svarbu, kad tie aruodai ir šeimos, ir mokyklos būtų pilni… Žmogus turi jausti atsakomybę už tą darnų grožį, kurį per tūkstantmečius sukūrė gamta“ (Dalia Brazauskienė. Pratarmė // Gamtojautos ugdymas šeimoje ir mokykloje. – K., 2005. – P.6).
Anelė Butkuvienė savo straipsnyje rašė, kad lietuvių tautos giliausiuose dvasios kloduose visada „glūdėjo sakralumo ir pagarbos visai gyvybei jausmai. Tai susiformavo dar priešistoriniais laikais. Gamtos sakralumas labai akivaizdžiai atsispindi jau pačiame seniausiame baltų religijos klode, siekiančiame indoeuropietiškąjį laikotarpį, iki baltų tautų atsiradimo. Garbinamos dievybės buvo chtoninės, susijusios su žeme – Žemyna, Žeme Motina, kuri gimdo visa, kas gyva, o kartu yra ir mirusiųjų Motina… Žemę bučiuodavo jaunoji, išeidama iš tėvų namų, vyrai, jodami į karą ar tolimą kelionę, su savim pasiimdavo žemės saują… Žemės šventumą liudija tautosakoje užfiksuoti posakiai. Apie blogą žmogų būdavo sakoma, kaip jį Žemė šventa nešioja… Lietuvių etiniuose reikalavimuose buvo draudžiama žemę niokoti, teršti, be būtino reikalo kirsti medžius… Juk Žemės vaikas Medis, iš kurio kilo Pasaulio arba kosminio medžio vaizdinys, lietuvių tautosakoje ir pasaulėjautoje atspindi pasaulio sąrangą… Per Gyvybės medžio mitologinę sampratą žmogus siekė suvokti save įvairiais jo amžiaus tarpsniais: gimimo, augimo, vaikystės, jaunystės, brandaus amžiaus, senatvės, mirties“… (Anelė Butkuvienė Ten pat, p. 8). Gyvybės medžių vaisiai – obuoliai, kriaušės, vyšnios – buvo amžino gyvenimo simboliai. Kiekvieną pavasarį vaismedžiai pražysta, duoda vaisius, rudenį numeta lapus, o kitą pavasarį vėl atgimsta. Taip tęsiasi amžinasis ratas. Su juo žmogus siejo ir savo gyvenimą.
Gamtos – žemės, medžio, vaisių – vertybė lietuvių pasaulėjautoje gyvavo šimtmečius.
Vinco Krėvės apsakyme „Skerdžius“ jo veikėjas Lapinas samprotauja: „Nukirsti tokį medį (Grainio liepą – O.V.), vis tiek kaip žmogų užmušti“ Kai liepą jos savininkas nukirto, neatlaikė senolio širdis ir jis mirė. Gamtos mirtis reiškia ir žmogaus mirtį. Apie žmogaus ir gamtos ryšį jautriai rašė Romualdas Granauskas savo romane „Gyvenimas po klevu“, Vanda Juknaitė „Šermenyse“ – savotiškam rekviem Lietuvos kaimui ir jo etnokultūrinėms vertybėms, puoselėtoms mūsų tėvų ir protėvių šimtmečiais.
Dabartinis Lietuvos žmogus prarado ryšį su Žeme; ji jam nėra vertybė. Todėl šiandien lietuvių tautai ir yra taip sunku. Taip ir bus, jeigu jis neatsigręš į Motiną Žemę ir prisiglaudęs prie jos krūtinės neištars:
Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,
Kad Žemę taip svaiginančiai myliu.
Ir kad širdis, Tau šitiek tepasakius,
Pavirto vėl arimų grumsteliu. (K. Bradūnas)
Knygos autorėms linkiu nesustoti jų tyrimų kelyje, tęsti jų labai reikalingą kūrybinę veiklą, dalyvauti konferencijose ir kituose žmonių susibūrimuose, Jūsų darbas ir žodis dabar yra ypač, kaip deguonies pagalvė, reikalingi Lietuvos kaimo ir Žemės, kaip vienos didžiausių lietuvių dvasinių vertybių gaivinimui ir atgimimui.
