D. Rastenienė. Apie Vėlines ir bendrumo jausmą

Visų šventųjų diena, Vėlinės… Gatvės tuščios, maisto prekių parduotuvės pustuštės. Lauke šalta, drėgna, nejauku, net nyku! Jei ne visada gyvybingas mano šuo ir pareiga jį išvesti pasivaikščioti, galėčiau tik verkti… Arba miegoti visą dieną. Darbų per šventes dirbti nesinori, o pilnatvės jausmo nėra, kad nors kuo galėtum užsiimti. Jauti, kad esi „outside“, atsiskyręs, vienas, vienišas, kai kiti išvažiavę lankyti artimųjų kapų, dega žvakutes, deda puokštes gėlių, rymo prie kapo, kalba maldas, kai aplinkui liepsnelių jūros, visi susikaupę, tyliai šnekučiuojasi, tyliai eina iš kapinių, atlikę pagerbimo ritualus, nurimę suka į kelią namo, gal dar pas gimines, gal dar aplankyti tolesnių giminaičių kapus…

Nuvalau dulkes nuo mamos šermeninio portreto, įsijungiu „Facebooką“. Tokioj šaltoj vienumoj norėtųsi bent virtualaus susižinojimo, kas ką veikia, kas ką sako ar mąsto… žinoma, Vėlinių tematika.

Randu daug nuotraukų iš kelionių į kapines, nors ne tiek daug kaip pernai, pasitaiko vienas kitas rašinys, susijęs su Vėlinėmis. Aptinku ir poetės Ilzės Butkutės įrašą, kuris netikėtai suka kalbą individualizmo keliu, kam aš iš esmės ir neprieštarauju – apie nuolat, su jokiomis šventėmis nesusijusią atmintį, apie mirusius artimuosius, apie tai, kad mintyse jie nuolat šalia, kad ryšys yra, jis jaučiamas, išgyvenamas, kad ilgesys, kad prisiminimai ir t. t. Kas gi to neišgyvena netekęs pačių artimiausių žmonių? Taip viskas suprantama. Negi prieštarausi?

Pacituosiu Ilzės Butkutės spalio 31 d. įrašo „Facebooke“ pradžią, kad nereikėtų perpasakoti ir kad būtų aiškiau, iš kur man kyla noras kai kurioms mintims priešintis, kalba netaisyta:

„Neįtikėtina, – pagalvojau, kai išgirdau. Kita vertus, žinant daugiau, tai neturėjo manęs nustebinti. Ir vis tik nustebino. Cituoju laisvai, todėl nenurodau kunigo, be to, jei bus pasipiktinusių tokiu požiūriu –  nenoriu to žmonių pykčio peradresuoti jam. Tačiau mane tie jo žodžiai tikrai labai nustebino, gerąja prasme. Tai jis pasakė gal spalio viduryje per pamaldas:

– Mielieji, noriu paprašyti vieno dalyko. Leiskim per lapkričio šventes į kapelius važiuoti tiems, kurie tądien ir važiuoja vienintelį kartą metuose, vieninteliu tikslu. Na žinote, tie senukai su senais automobiliais. Mano amžiną atilsį tėvelis irgi važiuodavo tą vienintelį kartą metuose. Žinot, kiek jiems streso tą dieną… O jei dar oras prastas, šalta, slidu, tamsu? Patikėkit, jūsų mirę artimieji tikrai neįsižeis, jei jų kapus aplankysite savaitgaliu anksčiau ar savaitgaliu vėliau. Svarbiausia juk atminti širdyje, maldoje. Taip ir kamščių išvengsite, ir benzino sutaupysite, ir streso kamščiuose nebus, ir gamta bus švaresnė, ir senukai sėkmingai suvažinės ir grįš namo. Ir nepersistenkit su žvakėm –  žinot, juk svarbiausia ne kiekis. Pagalvokime ir apie gamtą, kiek šiukšlių paskui lieka po Vėlinių. Tegul šventės būna visų pirma širdyje.

Rinkodaristai sakytų, dvasiškasis tėvas PAĖMĖ TIKSLINĘ AUDITORIJĄ.
Ir sakau tai be cinizmo. (…)“

Dėl  kasdienės atminties sunku ką pridurti, o štai dėl bendrumo jausmo, kuris žmones kapinėse suvienija per Vėlines, dėl ilgaamžės tradicijos švęsti Vėlines būtent tomis dienomis, o ne kitomis, yra ką pasakyti.

Matyt yra toks kolektyvinis jausmas ir ramybė iš to, kad darai tai, kas reikia, ko ir pats nori, drauge su kitais, su visa tuo metu susikuriančia bendruomene. Tu esi bendruomenės narys, mirusiųjų ir gyvųjų kartu. Tai galutinai suteikia pilnatvės jausmą ir ramybę. Iki pat kitų Vėlinių, kad ir kiek kartų per metus dar lankytum kapus asmeniškai, pats vienas. Tai  tradicija, kaip šaknis įaugusi giliai į širdį, ir jei kuriais metais tame rituale nedalyvauji, neišjauti, neapmąstai, ilgai dar jauti didelę tuštumą, lyg ko labai svarbaus nebūtum padaręs.

Jausmas, pastovėjus prie tau artimo, artimiausio žmogaus kapo, sukalbėjus maldas, užvedus pokalbį be žodžių labai skiriasi nuo kasdienių minčių ir prisiminimų, ir kamuojančio ilgesio, tas jausmas turi susitaikymo ir nusiraminimo momentą, lyg iš tiesų būtum apkabinęs savąjį žmogų. Tai ne tas pat, kas kankintis iš ilgesio už kelių šimtų kilometrų.

Štai dėl ko man taip ilgu šiemet. Dėl to, kad savuosius kapus aplankiau spalio 24 dieną, viską atlikau, ko reikėjo apskritai ir ko reikėjo man, o va – praėjo savaitė ir tradicija mane net graužia, kaip norisi būti su visais drauge būtent per Vėlines.

Tradicija – didis dalykas!

Kaip jaustumės, jei Kūčias vieni valgytų prieš savaitę, kiti savaitę po Kūčių? Vieni Kalėdas švęstų, sakykim, gruodžio 28 dieną, kiti 30 dieną? Kaip mes patys jaustumės? Lyg savąjį gimtadienį švęsdami? Kuris kitiems neprivalomas…

Juk tuo pagrindu, t. y. tikėjimo, tradicijų, kalbos pagrindu mes ir buriamės. Juk sakome – a, rytoj rusų Kalėdos, rytoj – žydų Velykos… Neišsibarsčiusios, jų bendros šventės. Kaip ir mūsų bendros šventės. Šiuo atveju – Vėlinės.

Dėl to man ir atrodo, kad cituotame įraše siūlomas pasiskirstymas tėra išsiskirstymas, išskirstymas. Patikėkite, senoliai nori būti drauge su visais ir šiuo atveju jiems privilegijų nereikia.

Širdyje kalendorinės šventės buvo švenčiamos sovietmečiu, dabar galime jas švęsti ne tik širdyje, laisvai ir plačiai.

Žinoma, „žmonių yra visokių“, kaip sako Jurga Lago. Ir pas mus yra visokių. Bet tai jau kita tema.