S. Lynikas. Pavienės mintys apie pasaulio tvirtumą, sąveikas ir, tarkim, termobranduolinę reakciją

Visatos tvermės pagrindas – jėgų sąveika, jos dėka– visuotinis judėjimas, o Kūrėjui valdant tą judėjimą – numatytas vystymasis, pavidalų, gyvybės atsiradimas. Dažniausiai įprastinės būties metu esanti ir lengviausiai mums suprantama sąveika – priešybių traukos jėga, Visatos tvermės pagrindas.

O kaip ją, tą Visatą griauti? Reikia ardyti, iškreipti jos tvermę užtikrinančias jėgas. Kaip tiltų, pastatų sprogdintojai – jie suardo svarbiausius stabilumo mazgus. Pavyzdžiui, termobranduolinis sprogimas – efektyvus griovimo būdas (nors Kūrėjo rankose milijardai žvaigždžių šios reakcijos dėka, lyg tvarkingai degančios krosnys, šildo ir šviečia). Reikia, kad bent jau paprasčiausio elemento – vandenilio atomų (ar jo izotopų) branduoliai, (protonai) susiliestų. Bet abu jie vienodo krūvio, teigiami, ir todėl elektomagnetinės jėgos (vadinamos Kulono stūmos jėgos) yra stumiami vienas nuo kito. Reikia galingos, už aną stipresnės jėgos, kad jie, priešingai įprastiems sutvėrimo dėsniams, glaudžiai suartėtų. Pvz., įkaitinus vandenilį iki labai aukštos (milijonų laipsnių) temperatūros – tada branduoliai greitai juda ir, nepaisant atostūmio, suartinami. Tas „karštis“ išjudina branduolius iš normalios būklės, trenkia vieną į kitą. Tai sudrasko visumos tvarką, tarsi džiną, išlaisvina jėgą, kuri sprogdina juos ir visa aplink.

Viena ranka pasaulį kūrė. Todėl visur galima įžvelgti tą patį tvėrimo būdą.

Gyvojoje gamtoje priešybės – skirtingos lytys, ta pati visą materiją valdanti priešybių traukos jėga, verčianti gyvąją kūriniją judėti, vystytis ir palaikyti jai skirtą dermę ir tvarką. Tad iš kur jėga, judėjimo stiprumas, apdujimo „karštis“, traukiantis vienodas lytis, nepaisant, kad tai prieštarauja pagrindiniam tvėrimo dėsniui? Tokios galios jėgą galima „skolintis“ tik žeidžiant Kūrėjo valią, griaunant Visumos skeletą, svarbiausią jos stiprumo karkasą – kitur tokios galios nerasi. Paprastai sakant, tik „pas velnią skolintis“. Savo stipriausią kvaišalą į kas žmoguje svarbiausia, kas yra žmogiškosios būties esmė, velnias keičia – visose sakmėse apie „parduotą dūšią“ rasim. Kūrėjo kantrybė žmogaus laisvei sunkiai suvokiama, bet kas ardys Visumos tvermės esmę – bus sustabdytas. Aiškiai įspėti juk buvom senais ir šiais laikais.

O ko susilauks Kūrėjo tarnai, Jo vardu laiminantys vienos lyties žmonių santuokas? Ir kurie dar nelaimina, bet liūliuojami tolerancijos tarsi narkomanai šioje makalynėje patenkinamai jaučiasi ir toliau savo įprastus vaidinimus tęsia? Gal čia tiktų žodžiai: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro“? Tūlas žmogus pasakytų, kad gaisro metu reikia viską mesti ir gaisrą gesinti. O mes ką darome? Bet ar gali šeimų tėvai paikų kalbų pasiklausydami nieko nedaryti ir stebėti, kaip į verpetą traukiami jų vaikai, kuriuos ginti gyvybės Prigimtis šaukia? Šauksmu, svarbesniu, tikresniu už visus įsakymus, kieno ir kada jie būtų mums duoti.

Girdėjau kažką apie Sodomą ir Gomorą, nūnai – apie AIDS ir to pasekmes. Ne paprastam žmogui suprasti, kur ir kada tą dieną vėl prisišauksim. Bet, kad, anot Šekspyro, kažkas supuvę danų karalystėj, ir paprasta nosimi uodžiasi.