Indija, kurioje balandžio 11 d., praėjusį ketvirtadienį prasidėjo rinkimai, pakilo į naują ekonominį ir demografinį lygį, o analitikai praneša, kad ši šalis drauge su visa Azija, tapo pagrindine ekonominio augimo flagmane pasaulyje. Indija demonstruoja didžiausius augimo tempus tarp pagrindinių besivystančių ekonomikų, o šiais metais laukiama, jog ji išstums iš penktosios pasaulio ekonomikos net Didžiąją Britaniją. Tačiau Kinijos fone ši šalis paprastai nublanksta arba būna mažiau pastebima.
Dabartinis Indijos premjeras Narendra Modis paskelbė tikrą nuosprendį: „Azija tapo pagrindine ekonomikos augimo jėga pasaulyje. Praktiškai, dabar prasidėjo tai, ką daugelis ateityje vadins Azijos amžiumi“.
Vakarai vargu ar gali tam prieštarauti, kadangi Azija ten seniai tapo nuolatine ekonominių fantazijų ir su tuo susijusių baimių tema. Viskas prasidėjo prieš daugiau nei 30 metų Japonijoje, o dabar į pirmą vietą žengė Kinija, kuri yra didžiausia pasaulio eksportuotoja ir pirmoji pasaulio ekonomika (Kinija JAV lenkia bendrojo vidaus produkto (BVP) paritetu su perkamąja gyventojų galia), pirmoji automobilių rinka, pirmoji plieno, aliuminio ir saulės baterijų gamintoja ir t.t. Ne veltui Europa Pekiną vadina „Strateginiu konkurentu“.
O kokią vietą pasaulyje užima Indija? Ji, be abejonės, sulaukia kur kas mažiau dėmesio nei jos kaimynė ir pagrindinė varžovė. Ko gero, daugelis nežino, kad grandioziniai Indijos rinkimai vyks nuo balandžio 11-osios iki gegužės 19-osios: 900 milijonų rinkėjų turi nuspręsti politinės priešpriešos tarp dabartinio premjero Narendros Modžio ir pagrindinio priešininko Rachulo Gandžio (Rahul Gandhi) laimėtoją.
Indija su savo 1,3 mlrd. gyventojų pagal šį rodiklį jau beveik pasivijo Kiniją. Be to, ji demonstruoja didžiausius pasaulyje ekonominio augimo tempus tarp kylančių ekonomikų – apie 7 proc. per metus. Audito kompanija PwC prognozuoja, kad šiemet Indija turi išstumti Didžiąją Britaniją iš penktosios vietos svarbiausių pasaulio ekonomikų sąraše. Jeigu šis tempas nemažės, tai po 15 metų Indijos BVP pasieks dabartinį Kinijos lygį.
Indija neatkreipia į save dėmesio pirmiausia todėl, kad kur kas mažiau gąsdina europiečius, konstatuoja prancūzų dienraštis „Le Monde“. Be to, Indija vis dar išlieka demokratine valstybe, o jos ekonominė strategija yra netgi priešinga kiniškajai. Jeigu Pekinas griežtai kontroliuoja savo ekonomiką, puoselėja pasaulinio masto planus ir po trisdešimties metų forsuotos industrializacijos taikosi į pirmąją vietą technologijų srityje, tai Indija laikosi decentralizuotos strategijos, labiausiai vystydama paslaugų sritį.
Analitikai pastebi, kad šis pietų Azijos gigantas nuolat kelia sumaištį kapitalistiniame pasaulyje, kuriame nuolat vyksta naujųjų Eldoradų paeiškos. Indija – supervalstybė, tačiau kol kas dar tik potenciali… Jos ekonominis augimas – stabilus, tačiau to dar nepakanka. Tokiam augimui reikalingas kuras, jeigu kasmet darbo rinkoje atsiranda 10-15 milijonų jaunų žmonių. Dar 2017-aisiais pajamos vienam žmogui Indijoje sudarė apie 3 proc. JAV lygio…
Po penkerių metų N. Modžio valdymo jo darbo rezultatai palieka dviprasmišką įspūdį. Jo sąskaitoje buvo pergalių (pavyzdžiui, ženkliai pagerėjusi verslo aplinka), šoko terapijos priemonių (80 proc. apyvartoje esančių nacionalinės valiutos banknotų demonetizacija) ir nusivylimų (stagnacija gamybos sektoriuje). Tačiau blogiausia, kad ekonominis augimas nepraturtino visuomenės: nelygybė vis didėja, o bedarbystė auga. Indijos elitas turi puikų išsilavinimą, ko nepasakysi apie vidutinius piliečius. Ir jeigu Indija nori, kad Azijos amžius taptų jos amžiumi, reikia, kad klestėtų ne tik valstybė, bet ir jos piliečiai.
Iš tiesų Kinija ir Indija naudoja skirtingus metodus ekonomikoje, kultūroje, užsienio politikoje. ES laukia daug iššūkių.