Kryžiai Dzūkijoje (Pietų Lietuvoje ir buvusiose teritorijose) nuo seno dabinami „žiurstėliais“, „kvartukėliais ” (prijuostėlėmis), kurios ant kryžiaus atsirasdavę nuotakai paliekant tėvų namus ir šitaip atsidėkojant ją užauginusiam kaimui, tėvams, krikštatėviams. Tą ritualą nuotaka atlikdavusi prieš išvažiuojant į šliūbą – stačia apvažiuodavusi kaimo kryžius (kaimo pradžioje, viduryje, gale ir prie gimtų namų bei „Krikšto totos ir momos“) …Dėkodama „pasikloniodavusi“.
Nešina prijuostėle skubėdavusi pas kryžių ir jaunamartė (po metų), niekaip nesulaukianti mažylio. Rišo, karštai meldėsi ir, sako, „Dzievulis visadu išklausydavęs“.
Atsirasdavo prijuostėlės ant kryžių ir slaptesniu būdu. Atsiprašyti už nuodėmes, atgailaudama, pas kryžių skubėdavusi mergaitė, slapta įsileidusi į svirnelį bernelį. Tik, žinoma, laiko maldai čia nebūdavo, apsidairiusi, ar niekas nemato, skubiai rišdavo „žiūrstėlį“ ir pakluonėmis grįždavo namo.
Taigi prijuostėlės – padėkos, maldavimų arba prašymų, atgailavimo ženklai, išlikę dar ant kai kurių mūsų kryžių…
„Ankscau drobulės atraižų rišo anta ąžuolo, o paskum popiežius laido pernešč žiurstėlį an kryžiaus… Girdzi, Kristus irgi per strėnas persijuosįs drobuli…” – paaiškino sengalvėlė iš Bižų k.
(Užrašyta Dzūkijos nacionalinio parko kaimuose 1992–2012 m. O.D.)
Labai ačiū už tekstą bei nuotraukas!