Istorija yra ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kas neįvyko.
Neseniai knygynų lentynas pasiekė unikalus leidinys – „Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų. 1918–2018“ (sud. Norbertas Černiauskas, Tomas Vaiseta, Marija Drėmaitė; išleido leidykla „Baltos lankos“). Knygoje pateikiama per šimtą metų (1918–2018) valdžios pareigūnų, politikų, menininkų, mokslininkų, inžinierių, kitų intelektualų sugalvotos ir propaguotos ateities idėjos, siūlymai, planai, siekiai ar vaizdiniai, kurie turėjo padėti paaiškinti išgyvenamą tikrovę ir pateikti tolesnės raidos gairių. Leidinio autoriai – istorikai, menotyrininkai, menininkai ir kitų sričių ekspertai – atliko netikėtą veiksmą: papasakojo apie tai, kas nebūtinai įvyko, bet būtinai įsivaizduota, – apie tai, kas pavadinta Lietuvos šimtmečio vizijomis.
Šio leidinio pradžia – 2018 m. vasarį Vilniuje, Valstybės pažinimo centre, atidaryta unikali paroda-seansas „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“. Iki šiol atviroje ekspozicijoje, pasitelkdama šiuolaikines technologijas ir netikėtus eksponatus, profesionali kūrėjų komanda pristatė netradicinį Lietuvos šimtmečio pasakojimą. Parodai buvo atrinkta gerokai daugiau vizijų, nei galėjo tilpti į vieną ekspozicijų salę, todėl buvo akivaizdu, kad joms visoms pristatyti reikės kitokios formos – knygos. Tuo metu leidinį anglų kalba išleido Lietuvos kultūros institutas (Imagining Lithuania. 100 Visions, 100 Years. 1918–2018). Jis buvo skirtas Londono knygų mugei, kur Lietuva su kitomis Baltijos šalimis dalyvavo kaip metų viešnia. O prabėgus kiek daugiau nei pusmečiui, ši knyga išleidžiama ir lietuvių kalba.
Knygą sudaro trys dalys: tarpukario (1918–1939) vizijos, karo ir sovietinės okupacijos laikotarpio (1940–1990) vizijos ir šiuolaikinės nepriklausomos Lietuvos (nuo 1990) vizijos. Kiekvienoje dalyje pateikiamos atskiros trumpos esė apie konkrečias to meto vizijas, per kurias galima įžvelgti ir XX amžiaus Lietuvos istorijos esmę – tai nesibaigianti jos visuomenės pastanga vis iš naujo kurti laisvą valstybę ir išorinių jėgų siekis šias pastangas užgniaužti.
1918 m. vasario 16 d., baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir byrant didžiosioms imperijoms, atsikūrusi nepriklausoma Lietuva turėjo daug ką pradėti nuo nulio, o ateities vizijos čia kurtos patiriant didžiąją išgyvenimo dramą ir trokštant įsitvirtinti tarp kitų Europos šalių.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuva išgyveno vieną po kitos įvykusias okupacijas. Tais metais Lietuvos likimą sprendė svetimos jėgos, ir didžiosios vizijos buvo kuriamos tolimose galingųjų valstybių sostinėse, iš kur į periferiją atkeliaudavo nurodymai. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis išliko noras kurti ir įgyvendinti savas vizijas – iš pradžių ginkluotu pasipriešinimu partizanų kare (1944–1953), vėliau neginkluota pogrindžio kova ar tylomis savo namuose ir studijose (1953–1987), o galiausiai Atgimimo metais (1987–1990) išėjus į šimtatūkstantinius mitingus ir išdrįsus savo norus pasakyti garsiai.
1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir atgavo galimybę vėl atverti nepriklausomą ir laisvą politinę, kultūrinę ir socialinę vaizduotę, nelengvai besivaduojančią iš praeities, bet su paaugliška nekantra žvelgiančią į ateitį.
Šios Lietuvos šimtmečio vizijos leidžia pamatyti Lietuvos istoriją platesniame, visai Europai ir pasauliui būdingų procesų kontekste, kaip visai Europai tipiškus XX amžiaus modernizacijos, urbanizacijos, industrializacijos ir technologinės raidos impulsus ar atsaką į šių procesų keliamus iššūkius.
