Visą rudenį Utenos apskrities regiono savivaldybėse vyko tautos meno papročių tęsėjų „atlaidai“ – rajoninės „Aukso vainiko“ konkurso parodos, kurių iniciatoriai, rengėjai – Nacionalinio kultūros centro darbuotojai.
Tai išjudino ne tik tradicijų gyvybingumą palaikančius kūrėjus, bet ir atskirų vietovių seniūnus, šeimos narius, atvykstančius į parodas savųjų kūrėjų palaikyti. Tokiu būdu liaudies meno šventė paliečia platų būrį žmonių, lavina jų grožio ir tradicijos svarbos pajautimą. „Pakopomis“ vykstantis konkursas kartu ir puiki mokykla pradedantiesiems. Lankantis parodose ar tapus konkurso dalyviu aiškiau, kaip surinkti vientisas darbų kolekcijas pristatymui, kokie reikalavimai keliami, yra ko iš kitų pasimokyti. Tai mokykla ne tik kuriantiesiems, žiūrovams, bet ir rengėjams.
Šiemet regioninį parodos „turą“ jau ketvirtą kartą ruošė Visagino kultūros centras. Paroda – konkursas „Aukso vainikas“ Lietuvoje vyksta jau keturioliktą kartą. Prieš dešimtmetį ruoštoje tokioje parodoje Visagine dar nebuvo tinkamos didelėms parodoms salės, komisija iš „Draugystės“ salės darbų vertinti žygiavo ir į biblioteką, o dabar iš Vilniaus atvykusi viešnia Teresė Jurkuvienė negalėjo atsidžiaugti šviesiomis erdvėmis, salių gausa. Kruopštuolė Centro direktoriaus pavaduotoja, pati auksinių rankų meistrė, ugdyta kuriančios mamos, meilės tremtinė iš kūrybingosios Dzūkijos, pati jau nepamenanti kiek kartų dalyvavo konkurso parodose (pačiame Visagine – 3) Violeta Abarienė rūpinosi tuo, kad iš rajonų laiku atkeliautų eksponatai, siekė, kad jie būtų gražiai eksponuojami. O eksponatų nei daug, nei mažai – 71 autorius vidutiniškai pristatė po penkis darbus… O tai jau per 355 trapių, smulkių, pažeidžiamų arba sunkių, šilkais tviskančių, tikra žmogiškąja kūrėjo išmone sušildytų darbų… Juos reikėjo išpakuoti, sudėlioti, nenusikalsti savo subtiliam grožio pajautimui, sužiūrėti, kad apšvietimas tinkamas būtų… Reikėjo ir vertintojų komandą surinkti krūvon vieną dieną, kad apžiūrėtų, pasiginčytų, savo pastebėjimus išsakytų ir vieningos nuomonės prieitų.
Lapkričio 7 d. Visagine darbus vertino komisija, kuriai vadovavo viena didžiausių šios srities žinovių šalyje – Nacionalinio kultūros centro etninės kultūros skyriaus tautodailės specialistė Teresė Jurkuvienė, jai talkino jauna kolegė Darija Čiuželytė, Aukštaitijos etninio regiono globos tarybos pirmininkė, Utenos r. savivaldybės vyr. specialistė Zita Mackevičienė, Aukštaitijos nacionalinio parko kultūrologė Sigutė Mudinienė ir šių eilučių autorė, Visagino viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Dalia Savickaitė.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigti „Aukso vainiko“ apdovanojimai – svarbiausias šalies tautodailininkų – iškilių liaudies dailės kūrinių autorių – įvertinimas, vykstantis kartą per metus. Leidžiama demonstruoti paskutinių penkių metų kūrėjų sukurtus darbus. Apdovanojimai skiriami už liaudies vaizdinę (skulptūrą, tapybą, grafiką, karpinius), taikomąją dailę (tekstilės, keramikos, taikomųjų medžio dirbinių, kalvystės, juvelyrikos bei paprotinius margučių, verbų, sodų dirbinius) bei kryždirbystę (kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles ir kitus tradicinės formos paminklus).
Rytų Lietuvoje, nuolat kovojusioje už lietuvybę, liaudies meno papročiai itin gerbiamos. Niekas net nepradeda ginčytis, kad Utena, kaip ir priklauso buvusiam apskrities centrui, yra „tikrinė“ šios srities lyderė. Tik senieji istoriniai faktai pasakoja kaip „namų menai“ tapo svarbiais šio regiono paribyje – dabar jau plačiai pagarsėjusiame Ignalinos r. seniūnijos centre – Mielagėnuose. Valstybės atkūrimo šimtmetį bebaigiančiai šaliai gal svarbu žinoti, kad iš seniau čia kunigavusių kunigų išsiskiria 1925–1939 m. kunigavęs šviesuolis Karolis Gumbaragis. Jis 1926 m. įkūrė Mielagėnuose Šv. Kazimiero draugijos skyrių, platino lietuvišką spaudą, buvo persekiotas Lenkijos administracijos, o bolševikų ištremtas į Sibirą. Palaidotas netolimose Adutiškio kapinėse. Į Lietuvos istoriją jis įėjo ir kaip aktyvus lietuvių liaudies meno parodos rengėjos A. Čepulienės pagalbininkas. Šiandien tokio pobūdžio parodas, tikriausiai, ir vadiname „Aukso vainiko“ konkursais, o 1935 m. „Mūsų Vilnius“ rašė, kad Mielagėnuose įvyko „pirmoji šios srities ir pirmoji Švenčionių krašte paroda. Ši paroda parodė lietuvių liaudies lobyną, kad mūsų liaudis turi savyje daug kūrybinės dvasios ir gabumų, kurie stovi aukščiau už kitų tautų kūrybinius gabumus“. Viso buvo eksponuojama 786 kūriniai iš Mielagėnų valsčiaus, parodą aplankė per tris tūkstančius žmonių…
Nežinia, ar paroda Visagine sulauks tokio antplūdžio lankytojų kaip tuomet Mielagėnai, bet neapsilankę daug ko neteksite. Stebint parodos rengimo eigą, peršasi mintis, kad žemiausioji konkursinė pakopa gal turėtų „atsirasti“ seniūnijose…
Tai telktų ir prusintų bendruomenes, įtrauktų į respublikinio lygmens vyksmus, regionų žmonėms leistų pasijusti reikšmingesniais, gal atsirastų ir sektinų gyvenimo pavyzdžių, amatai burtųsi į cechus su savomis paslaptimis…
Smagu, kad komisijos darbo metu apsilankiusi Visagino moksleivių grupelė parodą filmavusiam Visagino televizijos žurnalistui pasakojo, kad jiems paroda atrodo savita, kažkokia labai šilta, „naminė“, smagu, kad siekiama pažinti ne tik profesionalųjį meną. Tautos meno pažinimas padeda suprasti iš kur idėjų semiasi profesionalai, detalėse atpažinti jausmą ir laiką.
Komisijos pirmininkė T. Jurkuvienė – santūrus išminties lobynas. Ji labai patraukliai pasakojo apie tautodailės įvairovę, apie tai, kaip svarbu atrasti, kurio kūrėjo darbas šioje eksponatų gausybėje atitinka konkurso sumanytojų lūkesčius ir sugeba tradicinį grožį „perleisti“ per savo emocijų ir potyrių pasaulį sukurdamas savitą kūrinį. Tokiais įvardijo J. Levčenkienės molinukus, V. Kazancevienės margučius, V. Abarienės riešines, garsiosios O. Tumėnaitės-Bražėnienės grafiką, A. Žemaitienės tapybą ir nemažai kitų darbų… Ponia Jurkuvienė pasakojo apie lyg ir tradiciją Lietuvoje – vilnos vėlimą. Mūsų krašte tradiciškai veldavo tik veltinius, bet parodose galime matyti įvairiausių skrybėlių, kitų dalykėlių. Platus vilnos vėlimo pasėkoje sukuriamų daiktų pasirinkimas, jų naudojimas buityje buvo būdingas skandinavų šalių žmonėms. Pasijutę europiečiais ir mes ėmėme velti visokiausius daiktus, jie lyg ir tampa savi mūsų buityje.
T. Jurkuvienė džiaugėsi kitų Baltijos šalių patirtimi, nes ten tautodailininkai į talką pasikvietė profesionalius dizainerius, todėl darbai tapo ne tik funkcionališkesni, bet ir estetiškesni, originalesni. Mūsų žmonėms ji siūlo nevengti bendradarbiavimo ir čia pat pasidžiaugė V. Abarienės studijoje pamačiusi jos ugdytinių sukurtas linksmas, dailias, baltutėlaites ir dar kuriamas šlepetes. Įdomu, ką ji būtų pasakiusi pamačiusi Violetos veltas gyvūnėlių figūrėles, sages, gausybę kitų rankdarbėlių, verbas ir net stebuklingai originalius Naujametinius sveikinimo atvirukus… Kitus komisijos narius kiek nemaloniai nustebino rajoninių konkurso turų rengėjų ar eksponatų pateikėjų atsainumas, diskredituojantis liaudies kūrybą… pvz. pateikti aukso šilkais tviskantys, bet nešvariais pakraščiais audiniai ar net nenutrinti drožinių raštų žymėjimai pieštuku, technologinis jų neišbaigtumas… Liaudiškosios arba primityviosios tapybos puoselėtojai nuolat stebina ne tik savo naivia, tyra nuotaika, žaisminga spalvine gama, šiandienos įvykių atvaizdavimu profesionaliose meno galerijose retai sutinkama tapymo maniera, bet ir tuo, kiek informacijos apie senuosius žemės ūkio darbus, amatus, interjerą atsispindi jų kūriniuose ir atkeliauja iki jaunos, pragmatiškos Z kartos.
Net ir su trūkumais, bet širdies šiluma sušildyti visi darbai savaip gražūs, originalūs, bet visi dalyviai prizininkais netampa… Tokia jau žiauri konkursų tvarka…
Visagino kultūros centre labiausiai nusipelniusiųjų Utenos apskrities regiono tautodailininkų lapkričio 23 d. 13 val. lauks septyni Nacionalinio kultūros centro raštai ir įvertintųjų darbų delegavimas į Vilniuje vyksiantį finalą, iškilmingai malonus parodos uždarymas.
Jau 2019 m., padirbėjus rimčiausiajai respublikinei vertinimo komisijai, per Tris Karalius, t.y. sausio 6 d. Vilniuje vainikas nusileis ant verčiausiojo galvos. O dabar nepraleiskite progos apsilankyti Visagine, savo akimis įvertinti, pasimokyti iš eksponuojamų darbų autorių, pasikalbėti su jais, paklausinėti. Rengėjai laukia ne tik kūrėjų, bet ir jų šeimų narių, bendruomenių, seniūnijų ir rajonų vadovų. Pažinti tautos kultūros ištakų įvairovę dar niekam nepakenkė, o pagerbti kuriančiuosius turėtų tapti kiekvieno, prisiėmusio atsakomybę vadovauti kūrėjų gyvenimams atitinkamoje teritorijoje, šventa pareiga. O gal net vietinės televizijos iš kitų rajonų nepasididžiuotų ir palikę sostus atvyktų pasidžiaugti savo rajonų kūrėjais. Juk paprastam, kuriančiam žmogui toks svarbus dėmesys, taip svarbu, kad jo savitumas ir pastangos būtų pastebėtos… kartais užtenka kuriančiųjų bendraminčių būryje kraštiečių pasakyto žodžio ir tas vainikas tampa ne toks svarbus… ir vėl norisi ką gražaus sutverti.
Idėjų pasisemti vertėtų atvykti ir kultūros įstaigų vadovams, darbuotojams. Nors Visagino kultūros centras dar kvepia dažais, nes baigiamas vykdyti projektas „Kultūra po vienu stogu“, nors aplinkos tvarkymo darbai bėga nuo artėjančių šalčių, bet kaip originaliai buvusios mokyklos patalpas pritaikyti kultūros veikloms – verta pasimokyti. Centre subtiliai balansuojama tarp modernumo ir tradicijos, naudojamos šiuolaikinės medžiagos kuria senųjų statinių jaukumą, buvusios mokyklinės kėdės virto beveik nesulaužomais suolais, o baltumu spindinčias palanges linksmina tokios įprastos skaisčiaveidės pelargonijos… Panaikinus apskritis, nebelikus kasmetinio regiono kultūrininkų sambūrio, tai bene vienintelė proga susiburti draugėn ir neformalioje aplinkoje aptarti bendras kultūrinio darbo problemas. O jų yra.
