Spalio 19-oji romuviams ypatinga diena. Ir Gedimino Kapo kalnas ypatinga romuviams vieta. Būtent šią dieną Romuvos bendrija ant šios aukščiausios Vilniaus miesto kalvos tarsi užgimė antrą kartą. Tą dieną 2002 metais čia buvo atlikta įstabi apeiga – buvo įšventintas ir neatšaukiamai paskirtas aukščiausias Romuvos bendrijos vadovas Krivis. Tokia tradicija buvo nutrūkusi keletą šimtmečių, antai Vilniuje po Lizdeikos berods kito senojo tikėjimo vadovo irgi nebebūta.
Taigi 2002-aisiais iš atskirų romuvų bei bendruomenių, išpažįstančių prigimtinį lietuvių tikėjimą, susikūrė, o teisingiau atsikūrė, tasai per amžius glūdėjęs mūsų širdyse tikėjimo bei gyvensenos būdas, ne tik atsikūrė, bet ir įgavo išbaigtą pavidalą visuotinė Romuvos bendrija. Tarsi senovės žyniai būtų perdavę krivulę į mūsų kartos rankas. Šis ypatingos svarbos veiksmas buvo atliktas išties simbolinėje vietoje ant Gedimino Kapo, taigi tarsi iš kapo vėl iškilo senovės baltų tikėjimas.
Kasmet prisimename tą dieną ir tą istorinę akimirką, kai glaudus Vaidilų ratas įšventino ir pripažino savo vadovu – Lietuvos Kriviu iškilią asmenybę Joną Trinkūną. Pripažino ir suteikė jam giliaprasmį dvasinį vardą – Jaunius. Jaunius kaip atnaujinantis, kaip jaunasis vedlys, sujungiantis praeitį su dabartimi ir tęsiantis Šventaragio, Lizdeikos ir daugelio kitų išmintingų žynių pradėtą dvasinio pažinimo kelią.
Šių metų spalio 19 dieną, kaip ir kasmet, susikaupę kopėme į Gedimino Kapo kalną prie to paties Aukuro, prie kurio įvyko ta ypatinga apeiga. Krivė Inija Trinkūnienė pakvietė į glaudų ratą gausų romuvių ir smalsaus jaunimo būrį.
Iškilmingai skamba šventoji romuvių giesmė „Jovaras“, aidi jausmingi kanklių garsai, liepsnoja šventoji Gabijos ugnis. Kreipiamasi į mūsų dievybes, dėkojama joms už vaisingus ir derlingus metus. Vienas po kito atminų dalyviai pasakoja savo pažinties aplinkybes su pirmuoju mūsų laikų Kriviu. Jonas Trinkūnas daugeliui įsiminė kaip brangus bičiulis padėdavęs painiausiuose reikaluose. Kiti, kuriems nebeteko galimybės bendrauti su Kriviu, pažino jį iš knygų, dar kiti iš videoįrašų su įtaigiais jo pasakojimais bei liudijimais apie tai, kad lietuviai, ypač paprasti kaimo žmonės niekados neišsižadėjo savo prigimtinio tikėjimo. visus
Prie Aukuro atliekama dar viena jau tapusi nuolatine apeiga. Prieš metus Krivio krivulė – išmoningai papuošta lazda, kurią kitados gyvas būdamas Jaunius siųsdavo per romuvas su pranešimais, vėl pradėjo keliauti. Ištisus metus ji keliavo iš romuvos į romuvą, su ja keliaudavo ir romuviai vieni pas kitus perduodami protėvių stiprybę, dalindamiesi savo dvasine patirtimi.
Iš Vilniaus Devyniaragio romuvos ji pabuvojo Panevėžio romuvoje, šie palydėjo ją į Saulės vartų romuvą, apsilankė ji ir Trakų romuvoje, kol pagaliau sugrįžo į Vilnių į Šventaragio romuvą, kurios vaidila Eugenijus Martinkus sugrąžino ją Krivei. Krivio krivulė prie aukuro vėl pradėjo naują kelionę per romuvas, šį kartą iškilmingai ją priėmė Gedimino romuvos vaidila Gediminas Žilys.