Kalta be kaltės

Ar patrauks Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės kėdę trys garsios – Donato Banionio, Sauliaus Sondeckio, Vincento Sladkevičiaus – pavardės, paskelbtos baigiamajame viešinti bendradarbiavusiųjų su KGB žurnale, ar nepatrauks – šio fakto aidas vis tiek liks kaip dėl pažeisto stuburo po visuomenės kūną vaikščiojanti gėla.

Dėl šios priežasties direktorės Teresės Birutės BURAUSKAITĖS veikla susidomėjusi Seimo Valstybės istorinės atminties komisija su išvadomis neskuba, tačiau pačiai direktorei jau šiandien aišku: tai, kas teisėta, ne visuomet yra teisinga.

– Žiūriu į jus kaip į žmogų, kuris žino labai daug, bet sako mažai. Pavyzdžiui, jūs gi matote visas KGB „bitutes“ ir Seime, ir prezidentūroje, ir kitose institucijose…

– Žinokite, Seime tokių nėra – prieš kiekvienus rinkimus mes ir VSD tikriname visus kandidatus. Negali jie ten patekti, na, nebent būtų labai gerai užsimaskavę Atgimimo pradžioje, kai KGB archyvas buvo blaškomas. Vartydami operatyvines bylas, matydavome, kad ir čia išplėštas puslapis, ir čia, ir visa byla perpuslapiuota iš naujo. O kada buvo išplėšta, kada perpuslapiuota, neaišku. Žinoma, netgi kruopščiai tikrinant gali prasprūsti vienas kitas, kaip, pavyzdžiui, anuomet prasprūdę KGB rezervistai, nes buvo Liustracijos įstatymo apeiti. Buvo toks paradoksas, kai KGB rezervistas tapo VSD generaliniu direktoriumi…

– Arvydas Pocius…

– Taip, buvo toks paradoksas mūsų valstybėje.

– Na, jeigu ne Seime, tai kur kitur juk atpažįstate vieną kitą, kurio ryšys su KGB tarnyba įslaptintas 75 metams?

 – Man smėlis sugirgžda tarp dantų, kai pamatau žmogų, iš tų prisipažinusių, kuris, nors postų neužima aukštų, tačiau yra toksai teisuolis, taip moko ar stengiasi paveikti „nuo bačkos“ kitus, aiškindamas, koks jis nusipelnęs… Bet daugiau matau tokių, kurie gyvenime daug nepasiekė. Kurie gal būdami nevykėliai tikėjosi per KGB padaryti karjerą, bet tai jiems irgi nepavyko. Tarp kitko, net „kagėbistai“ apie tikruosius išdavikus ar skundikus nebuvo geros nuomonės, – pasinaudodavo, aišku, jais šimtu procentų, bet nevertindavo, nes tokiu žmogumi negali pasitikėti.

– Kad jau prabilome apie pasitikėjimą, pasakysiu žiūrinti į jus kaip į žmogų, kuriuo daugiau priežasčių kliautis, negu atvirkščiai. Juk sovietmečiu, kai diduma tautiečių buvome susitaikę ir prisitaikę prie tikrovės, jūs išdrįsote išsiskirti iš daugumos. Juk ne veltui jums suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas…

– Jauni žmonės visada nori daugiau nei valdžia leidžia – tai būdinga visoms formacijoms, ne tik sovietinei, tačiau tam tikro pasipriešinimo sovietinei priespaudai, asmenybės žlugdymui, kai negalėjai būti kitoks nei valdžia tau leido būti, nevadinčiau organizacine veikla. Tiesiog potraukis pažinti kitokį gyvenimą per kraštotyrą, bendravimą su senais kaimo žmonėmis, peraugo į kažką rimtesnio, kai baigusi KPI atvažiavau į Vilnių dirbti ir kartą gatvėje sutikau Algirdą Patacką. Jis ir nusivedė mane į Šv.Mykolo bažnyčios rūsyje vykusį lietuvybės puoselėtojų susitikimą…

 – Buvote pakliuvusi į sovietinio saugumo akiratį?

– Kai pradėjome važinėti į Baltarusiją, į ten likusias lietuviškas žemes, kur be dainų veždavome ir tarybinę spaudą bei literatūrą (jei Gervėčiuose ar Pelesoje lietuvis užsisakydavo „Tiesą“, gaudavo „Pravdą“), sovietiniai vietos aktyvistai skųsdavo, kad mes skleidžiam nacionalistinę propagandą ir t.t. Iš viso saugumas mane kamantinėjo du kartus, o pagąsdinimų, perduodamų per kitus asmenis, buvo ir daugiau. Su panašia praktika anuomet buvo susidūrę tiek žmonių, kad nereikėtų to sureikšminti.

– Nebuvote verbuojama?

 – Aišku, bandyta buvo, bet netiesiogiai. Nebuvau naivuolė, tuo metu jau žinojau rusų disidentų Tatjanos Velikanovos, Aleksandro Lavuto (abu jau mirę), Sergejaus Kovaliovo pamokas, jie buvo geri mūsų mokytojai, kaip reikia laikytis su KGB.

– Ar tokią patirtį derėjo išpažinti Liustracijos komisijai?

– Faktiškai tie, kurie prisipažino, save apsaugojo nuo įvairių insinuacijų. Į Liustracijos komisiją atėjo nemažai tokių, kurie buvo saugumo kviečiami, kamantinėjami, lankomi darbovietėse ir nežinojo, ar yra įforminti kaip KGB informatoriai ar agentai.

– O jūsų atveju?

– Aš nenuėjau, nes žinojau, kad man nereikia. Tokių žmonių Liustracijos komisija neįrašė į jokią įskaitą, nes nepripažino, kad jie būtų bendradarbiavę su KGB. Mūsų archyvo bėda ta, kad yra išlikusi fragmentiška medžiaga apie vieną ar kitą žmogų, kaip jis buvo užverbuotas ir kaip jis paskui atsiskaitydavo. Nuoseklių bylų, iš kurių aiškėtų ir agento verbavimas, ir jo darbas, susitikimai, agentūriniai pranešimai, kur jau Liustracijos komisijai nebūtų kas veikti – atsivertei bylą ir viskas aišku, yra labai nedaug išlikę. Iš savo darbo patirties žinau, kad tarp bendradarbiavusių nebuvo žmogaus, kuris savo valia būtų atėjęs užsiverbuoti. Jie visi buvo priversti įvairiais būdais, šantažu, arba, kaip sakoma, „pierniku ir bizūnu“, nekalbant apie pokario metus, kai metodai buvo dar brutalesni ir informacija buvo naudojama tiesiogiai žmonių žlugdymui, likvidavimui. Paskutinis dešimtmetis iki Atgimimo, Sąjūdžio, jau buvo kažkas kita, ir tie, kurie dirba su ta medžiaga, suvokia: jei žmogus užverbuotas, negalima sakyt, kad jis – jau veikiantis agentas; tas dabar vyksta garsių kultūros veikėjų atžvilgiu.

– Bet iš kur žinoti, kad yra ne taip?

– Turime šviesti. Man pačiai sunkiai suvokiama, kodėl žmonės taip drastiškai reaguoja į informaciją, kad šitas ar kitas veikėjas buvo užverbuotas. Šita liga reikia persirgti. Juk jis nebuvo savanoris ir kiek jis dirbo, nėra žinių. 

– Jūs neabejojate, kad Banionis, Sondeckis ir Sladkevičius buvo užverbuoti?

– Neabejoju, kad buvo verbuojami, tiktai noriu pabrėžti, kad dokumento paskelbimas nieku gyvu nėra jų veiklos vertinimas. Šis dokumentas liudija KGB veikimo mastą, metodus; juk neatmestina, kad kai kurie asmenys į sąrašą buvo įtraukti kompromitavimo tikslais.

– Ne kartą esat paminėjusi politikų spaudimą.

– Politikai yra visuomenės dalis.

– O jūsų įstaiga pavaldi politikams, t.y. Seimui.

– Taip, ji Seimui atskaitinga.

– Vadinasi, galimai Seime yra žmonių, kurie galėjo jus raginti tai daryti?

 – Iš tiesų, prieš 16 metų Seimas, priimdamas Centro (Genocido ir rezistencijos tyrimo centro) įstatymo papildymą, įpareigojo Centrą skelbti KGB dokumentus. Vieša paslaptis, kad 2012 metais Saugumo departamentui perdavus archyvinių bylų registracijos žurnalą Lietuvos ypatingajam archyvui tiek visuomenės, tiek spaudos reakcija ir buvo tas spaudimas, kurio mes negalėjome išvengti ir nereaguoti.

– Tauta paskubėjo jūsų Centro skelbtus sąrašus pavadinti „anušauskiniais“. Gal tame yra racijos, nes, jei neklystu, bemaž dešimtmetį Arvydui Anušauskui vadovaujant buvote jo pavaldinė, padėjote jam parašyti knygą ir galima sakyti, šiandien turite atsiskaityti Seimui, kuriame jis ir yra?

– Klystate. Generalinė direktorė tuomet buvo Dalia Kuodytė, A.Anušauskas vadovavo Centro padaliniui – Genocido ir rezistencijos tyrimo departamentui, o aš – Vardynų skyriui. Jokios knygos parašyti aš jam negalėjau padėti, nes nesu istorikė. Monografija „Baltijos laisvė – Europos atsakomybė“, jei ją turite galvoje, yra kolektyvinė. Manau, kad A.Anušauskas, geriausias KGB, kaip institucijos ir jos veiklos, žinovas Lietuvoje, jei ne plačiau, kai kam yra tiesiog nepatogus.

– Prieš viešinant garsias pavardes nė kiek nesudvejojote?

– Žinoma, turėjome apsvarstyti visa tai. Mane net Seimo pirmininko pavaduotoja Rima Baškienė dėl to papeikė per Seimo valdybos posėdį, bet informacija bet kokiu atveju turėjo būti paskelbta. Mes neturime jokio teisinio pagrindo uždengti vieną pavardę, neuždengti kitos; mes uždengėme tik tuos, kurie jau pripažino bendradarbiavę su KGB. Jokių abejonių dėl to, kad į žurnalą įrašyti asmenys buvo verbuojami, negali būti vien dėl to, kad buvo bandyta jiems sudaryti kažkokį aplanką iš kelių puslapių, vadinamą „byla“. Mes apie tai nekalbame, nes mums ne tie asmenys yra viešinimo tikslas. Tikslas yra KGB veiklos viešinimas – priversta kartotis aš jau pati sau darausi nuobodi.

– Negi jūs jautėtės gerai?

– Aš iki šiol negerai jaučiuosi. Koks čia gali būti gerumas, jeigu kitiems žmonėms užduodi širdį, sukeli tokius nemalonius jausmus. Asmeniškai nė vieno iš jų nepažinojau. Mėgstu klasikinę muziką, ypač kamerinę, tad vertinu S.Sondeckio neprilygstamą indėlį į Lietuvos muzikinę kultūrą. Žinia, kuri pateikta minėtame žurnale, nesumenkino nuomonės apie šį žymų kultūros veikėją. Gyvenimas sovietmečiu buvo ypač sudėtingas, KGB kontroliavo visas gyvenimo sritis ir joks įstatymas neribojo jų veiksmų siekiant pritraukti svarbius, turinčius įtakos visuomenės gyvenimui, asmenis. Tenka apgailestauti, kad visuomenėje sunkiai formuojasi platesnis požiūris į KGB veiklą bei įtrauktus į bendradarbiavimą asmenis, kaip ydingos sistemos aukas.

– Sakėte nemačiusi reikalo dėl savo kontakto su KGB eiti į Liustracijos komisiją, nes per daug žinojote. Šie garsūs žmonės irgi nematė reikalo, nes nesijautė kalti.

– Buvo labai įvairiai. Negali žinoti, kodėl žmonės nėjo. Mano nuomone, Liustracijos įstatymas buvo labai netobulas pirmiausia dėl to, kad pusės metų terminas, per kurį buvo galima prisipažinti, buvo per trumpas. Jei po metų kitų tas terminas būtų buvęs pratęstas, daugiau žmonių būtų pasiekusi ši žinia, ir būtų juntamas tam tikras efektas.

– Ar galima tai vadinti apsivalymu?

– Pati pasibaisėjau, kai man išsprūdo žodis „apsivalymas“ – tai joks apsivalymas. Tai tiesiog yra bandymas matyti praeitį kuo teisingiau. Skirtumas tarp to, ką daro Liustracijos komisija ir mūsų Centras, skelbdamas KGB dokumentus, yra tas, kad Centro skelbiami dokumentai pateikiami tokie, kokie yra, ir tai nėra joks verdiktas, kaltinimas ir pan. Tai yra visuomenės teisė žinoti. Kiek tai iš tikrųjų atneša naudos ar skriaudos, kiek teisėta yra teisinga, spręsti nesiimu – Dievo neduota tai nuspręsti šiandien – ir sakau tai ne teisindamasi, bet prisipažindama, kad šitą darbą dirbti kartais nei malonu, nei smagu, nei pasiguosti yra kam nors.

– Nebūgštaujate, kad pradėjus tyrimą Seime trys pavardės gali jums atimti kėdę?

– Nenoriu pasirodyti šaunuole, nesakysiu, kad man būtų vis tiek. Bus liūdna, jei man bus primesta nepelnyta kaltė. Juk jokio tendencingumo nebuvo – nei įstaiga, nei aš pati niekad neturėjome ir neturime noro apšmeižti kultūros veikėjus. Buvome įpareigoti parodyti, kad ir juos KGB bandė panaudoti savo tikslams.