Po Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nario Mindaugo Puidoko kreipimosi Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) direktorius pavedė Vilniaus rajono skyriui atlikti žemės sklypo, esančio Didžiųjų Lygainių kaime, Vilniaus rajono savivaldybėje, žemės naudojimo patikrinimą dėl galimai neteisėtai vykdomos ūkinės veiklos.
Kaip jau pranešta anksčiau, Seimo narys Mindaugas Puidokas kreipėsi į kelias atsakingas valstybės institucijas dėl Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojo Audriaus Skaisčio ir jo sutuoktinės parlamentarės konservatorės Gintarės Skaistės valdomo žemės sklypo ribų ir vykdomos galimai neteisėtos ūkinės veiklos valstybinėje žemėje, aplinkosaugos taisyklių pažeidimų – apie tai buvo paskelbta portalo „Delfi“ publikacijoje „Įtakingas konservatorius atsidūrė pareigūnų akiratyje: dėl visko kaltas tėtis“. Žiniasklaidos surinktoje informacijoje paviešinta apie galimai neteisėtus viešų asmenų – A. Skaisčio, jo sutuoktinės G. Skaistės – veiksmus užgrobiant valstybei priklaususią žemę, joje vykdant ūkinę veiklą, pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus ir kitos aplinkybės.
Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus pasirašytame rašte pažymima, kad tarnybos Vilniaus skyrius tyrimą turėtų užbaigti iki rugpjūčio 31 dienos.
Jei valstybinėje žemėje, pašalinus nevertingus krūmokšnius, pašalinus šabakštyną, ją išpurenus, pasėjamas krapas, topinambas , ar kitoks kultūrinis augalas, pastatomi bičių aviliai, ta valstybinė žemė ne intensyviai naudojama, o intensyviai tausojama, taurinama, juolab, kad ji neužtverta, nėra įspėjimų, ženklinančių privačią valdą. Ir šiuo atveju nesimato užvaldymo požymių.
Čia nematyti jokių užgrobimo požymių. Turi naudos iš valstybinėje žemėje pasėto krapo ar svogūno? – Gali turėti,
kaip turi naudos grybautojas valstybiniame miške, meškeriotojas ežere. Tačiau jų nevadiname grobikais.
Nežinau nieko smulkiau, išsk. kažkokioje TV laidoje rodytų vaizdų, kad apleistame „niekieno” lauke žmonės kažką SAU pasisodino, ar gal avilius išnešę pastatė.
Žiūrėdama ta siužetą, prisiminiau dar ne taip seniai, vos prieš 50-30 m. gyvavusį miestelių paprotį: žmonės aplink miestelius, irgi „niekieno” laukuose (gal paliktuose plėstis miesteliams), sauvališkai (be rajono vykdomojo ar partijos komiteto leidimo), įsirengė „partizaninius” daržus – ir bulves, ir agurkus, ir pupeles ir viską, ko šeimai maitinti reikia, augino.
Net neįsivaizduoju tokio šeimų pasiryžimo – juk laistyti reikia, tokį atstumą pėsčiomis vandenį nešioti, kad palaistytų! – Čia tau ne „priusadebnyj učastok”, anei kolektyviniai sodai – čia jokios apsaugos, jokių tvorų… Žinoma, vieną kitą agurką nugvelbdavo, tačiau niekas tų daržų nenusiaubdavo. O tie „partizanai” vakarais po darbo ir savaitgaliais sukasdavo tuos plotus, mėšlu patręšdavo, laistė, prižiūrėjo juos, ravėjo ir užaugindavo daržovių ne tik sau, bet ir turgelyje dar kokį krapą parduodavo!
Žiūrėjau tą laidą ir galvojau: kodėl šiandien toks vertingas paprotys išnyko? Kodėl bent jau sunkiau besiverčiančios provincijos šeimos nebebando maisto sau užauginti čia pat aplink miestelį plytinčiose dykynėse – kaip ir tų laikų nepasiturintys miestelių gyventojai, neturėję lėšų kolektyviniam sodui įsigyti? Gal reikia tik trupučio paramos, tik postūmio iš vietos valdžios, ir tas geras paprotys grįš?
Pradžia sunki – juk vien inventorius, kurio jie nebeturi (kastuvas, šakės, kauptukai, trąšos ir t.t.), kiti reikmenys – jiems tai neįperkama. Be to, nuo Nepriklausomybės pradžios net kolektyvinių sodų fanatikai pensininkai nebeįpirkdavo autobuso bilietų, kad nuvažiuotų į daržą taip dažnai, kaip reikia. Todėl tiems, katrų būstas ne šalia laukų, jei pėsčiom iki jų neprilakstysi, gal pagalba šioje vietoje būtų ta reali praktinė parama grįžti ilgalaikiams bedarbiams prie įpročio dirbti, rūpintis, įprasti prie kažkokios dienotvarkės, o sulaukti darbo rezultatai jiems suteiks vilties, jog gali kažką keisti ir sulaukti pastangų vaisių? Be to, jei susiburtų greta savo laukelius įdirbančių bendruomenė, ilgainiui jie įstengtų samdyti vandens vežiotojus, ar su vietos valdžios pagalba gal net įrengtų gręžinių vandens kolonėlėms.
Tai čia šiaip pamąstymai, žiūrint tą laidą. Mačiau joje tik tai, ką sovietmečiu ištisai laukuose matydavau, kai į miestelio kapines eidavau – įdirbtus laukus, juose krutančias šeimas (net ir su kūdikiais vežimėliuose), ir jokios dykynės. Žinoma, tie žmonės buvo„nelegalai”, ir bet koks partijos suvažiavimas juos galėtų apšaukti „spekuliantais”, „nebaigtais mušti buržujais”, „buržuaziniais nacionalistais”, ar pan., ir netgi pulti bausti, nes anais laikais bet koks bandymas ne valstybiniame darbe ką nors prisidurti priklausė „iniciativa nakazujema” sričiai. Iš to, kas laidoje parodyta, minimas asmuo nebent tuo nusikalto, kad turėjo nuomoti užimtą žemės plotą ir susimokėti už jį savivaldybei. Ar LT įstatymai, arba savivaldybės potvarkiai numato tokią galimybę?
Gal laidoje minimo asmens pavyzdys primins vietos valdžiai, kad šia linkme ji galėtų atgaivinti senas Lietuvos tradicijas, ir taip pradėti kelti savo rajono gerovę? Būtų sunku – žmonės atpratę, praradę įgūdžius, bet, jei labai stengsiesi, įmanoma! Tada, jei net pasitvirtintų, kad šis asmuo kažko ir „pripėdavo”, rajono žmonės patirtų, jog tikrai „nėra to blogo, ko neįmanoma geru paversti” 🙂