Z. Zinkevičius. Suvalkų ir Augustavo krašto pavardės. Polonizacijos apybraiža (II)

Kadangi pavardžių formavimosi laikais Lietuvos valstybinių įstaigų rašomoji kalba buvo vadinamoji kanceliarinė slavų kalba, o vėliau (oficialiai nuo 1697 m.) – lenkų kalba, tai dokumentuose asmenvardžiai būdavo pateikiami su slaviška fonetika ir morfologija. Tai palyginti gerai ištirta ir aprašyta.

Mums dabar svarbiausia iškelti tai, kad Lietuvos valstybėje buvo įprasta dokumentuose žmogų įvardyti patronimais (tėvavardžiais), padarytais su slaviškomis priesagomis -ovič, -evič. Taigi, pavyzdžiui, Jonas Petraitis (taip vadintas Petro sūnus) virsdavo Jan Petrovič, Antanas Daugutaitis (t. y. Daugučio sūnus) – Anton Dovgutovič ir t. t. Daugeliu atvejų toks elgesys būdavo sąmoningas ir keičiama sistemingai. Dėl to prie kitokių vardų, ne krikštavardžių, raštininkui nesuprantamų, išliko lietuviškos priesagos – nebuvo pakeistos -ovič, -evič, pvz., Vilkaitis, Oželaitis, Meškutaitis, Šukaitis, Kuprelionis ir kt. Mat nelietuviai raštininkai neįtarė, kad Vilkaitis yra Vilko sūnus, Oželaitis – Oželio sūnus, Meškutaitis – Meškučio sūnus ir t. t.

Svetimos priesagos -ovič, -evič yra rytų slavų kilmės. Anuomet Didžiojoje Maskvos Kunigaikštijoje – būsimojoje Rusijos valstybėje – paprastų žmonių tėvavardžiams sudaryti buvo įprasta vartoti tik pirmąją šių priesagų dalį, t. y. -ov, -ev, pvz., Petrov, Jurjev, t. y. Petro, Jurio (Jurgio liaudinis variantas) sūnūs. Antrąją priesagos dalį -ič pridėdavo tik kilmingiesiems, paprastai kunigaikščiams, didikams. Lietuvos valstybėje tokio skirtumo nebuvo daroma. Sutuoktuvių ir krikšto metrikų knygose net visai nusigyvenę skurdžiai, elgetos vadinami tėvavardžiais su visa priesaga, pvz., Jan Petrowicz ubogi „Jonas, Petro sūnus, elgeta“.

Lenkams senovėje patronimai su -ovič, -evič nebuvo būdingi. Jie tokių priesagų iš viso neturėjo. Tebuvo tik su priebalsiu c vietoj č, plg. asmenvardinės kilmės vietovardį Katowice. Lenkų antroponimijoje buvo įsigalėję priesagos -ski vediniai (-owski, -ewski…) iš vietovardžių. Prie -ovič, -evič lenkai priprato vėliau – tai buvo susiję su Lietuvos valstybės diduomenės sulenkėjimu.

Taigi -ovič, -evič tipo patronimija buvo būdinga, specifinė Lietuvos valstybėje vartojama priemonė žmonėms oficialiuose dokumentuose pavadinti. Ji taikyta visiems šalies gyventojams, nesvarbu, kuria kalba jie šnekėjo ir kaip patys save vadino. Ši žmonių įvardijimo sistema padarė didelę įtaką formuojantis dabartinėms lietuvių, gudų, lenkų pavardėms. Lietuviai iš jos paveldėjo daugybę dabartinių pavardžių su -avičius, -evičius. Kai kurios iš jų labai populiarios, pavyzdžiui, užregistruota net 1540 šeimų, turinčių pavardę Stankevičius.

Vėliau lenkiškai rašytuose dokumentuose tėvavardinės -ovič tipo priesagos ėmė nebetekti senosios funkcijos. Pradėta jas šiaip jau dėlioti prie asmenvardžių, nebe tėvavardžiui sudaryti. Antai minimose krikšto ir santuokų knygose Petras Varna, kaip jaunikis, įrašytas Piotr Warna, bet sūnaus Vaitiekaus krikšto metrikuose jis jau turi pridėtą priesagą -ovič: z ojca Piotra Wornowicza. Motiejus Norbutas, atvirkščiai, santuokos įraše turi suslavintą prievardį Narbutowicz, o sūnaus Kazimiero krikšto metrikuose – lietuvišką: vns. kilm. Norbuta. Taigi toji priesaga šalia tėvavardinės funkcijos tada jau buvo įgijusi ar dar tik beįgyjanti ir kitą: imta ją vartoti norint padaryti asmenvardį „poniškesnį“, „kilnesnį“. Vėliau ši funkcija labai įsigalėjo. Pavyzdžiui, mokslus išėjęs kaimiečio sūnus turėdavo būtinai savo pavardę padaryti „ponišką“ – pridėti jai priesagą -ovič, -evič. Visa tai reikia turėti omenyje tiriant Suvalkų ir Augustavo krašto pavardes.

Šiaip ar taip, patroniminės kilmės pavardės su -ovič, -evič, pas mus neretai klaidingai leikomos lenkiškomis (iš tikrųjų gautos iš rytų slavų), yra Lietuvos valstybės paveldas, plačiai išliko buvusioje tos valstybės teritorijoje, persismelkė ir į kaimynų šalis. Suvalkų ir Augustavo krašte jos yra dažnos, įvairiose vietovėse jas turi (sprendžiant iš telefono abonentų knygos duomenų) apie 10–20 pricentų visų gyventojų, pavyzdžiui: Augustave – 10 %, Seinuose – 11 %, Suvalkuose – 12 %, o Punske – net 17 %.

Ilgainiui Lietuvoje (vis labiau įsigalint lenkų kalbai) tėvavardinės priesagos -ovič, -evič, vartotos iš seno kanceliarine slavų kalba rašytuose dokumentuose, imtos keisti lenkiškomis -ski tipo priesagomis -ovski, -evski, -inski, -icki ir pan. Šios buvo sulietuvintos į -auskas (-iauskas), -inskas, -ickas, pvz.: Petrauskas, Žilinskas, Judickas. Minėtose krikšto ir santuokų registracijos knygose, šalia tokių tėvavardžių kaip Adamowicz, Janowicz, Michałowicz, Romanowicz, dažnai aptinkame ir Adamowski, Janowski, Michałowski, Romanowski. Kartais dvejopai pavadinamas net tas pats asmuo.

Lenkijoje iš seno -ski tipo priesagos, kaip minėta, buvo vartojamos darantis amsnevardžius iš vietovardžių, pvz., Krakowski, Poznański, Warszawski (iš Kraków, Poznań, Warszawa). Plg. lietuvių pavardes Kauniškis, Vilniškis (slavų -ski < *ьskъ yra tiesioginis lietuvių priesagos -iškis atitikmuo). Pavardžių daryba su -ski iš asmenvardžių, o ne vietovardžių – tai Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos vardyno specifika.

Lietuviški asmenvardžiai minėtuose metrikų įrašuose būdavo perdėm painiojami su turinčiais priesagą -ski. Antai Petras Kalakutis dukters Kristinos krikšto metrikuose įrašytas vns. kilm. Kołokucia, bet ktios dukters, Katerinos, metrikuose – jau vns. kilm. Kołokuckiego. Plg. dar šias poras, kurių abu nariai greičiausiai žymėjo tą patį asmenį: Jan Bielecki || Biela, Sebastian Purwinski || Purwel, Pawel Skroblowski || Skrobela.

Pavardės su -ski ilgainiui Lietuvoje labai įsigalėjo. Mat jos anuomet žmonėms atrodė dar kilnesnės negu turinčios priesagas -ovič, -evič. Net vyskupo Valančiaus pavardė Kalnalio bažnyčios metrikuose iš Valončius (Walącius) kitu rašalu perdirbta į Wałonczewski, matyt, jam stojant mokyklon. Pažymėtina, kad Valančiaus laikų Žemaitijos vyskupijos rubrikėlėse visi klierikai rašomi „pagražintomis“ pavardėmis. Dėl viso to dabar daugybė lietuvių turi pavardes, pailgintas -ski tipo priesaga: Kazlauskų priskaičiuojama net 1576 šeimos (populiariausia pavardė Lietuvoje!), Paulauskų – 1543, Jankauskų – 1482, Žukauskų – 1175 šeimos.

Visuotinai vartojamos -ski tipo priesagos dar labiau suvienodino įvairiatautės valstybės gyventojus, jų įvardijimą, vedė prie greitesnio lietuvių nutautimo. Pasekmės ir šiandien jaučiamos. Antai žymaus lietuvio profesoriaus Tado Ivanausko broliai – lenkas Jurgis Iwanowski ir gudas Vaclovas Ivanouski.

Suvalkų ir Augustavo krašte -ski tipo pavardžių yra labai daug. Jos sudaro net apie 30–40 procentų visų šio krašto gyventojų pavardžių: Punske – 34 %, Suvalkuose ir Seinuose – po 36 %, Augustave – 40 %. Didžioji jų dalis turi asmenvardinės (ne vietovardinės!) kilmės šaknis. Tai – Adamowski, Andrzejewski, Bednarski, Bedziecki, Bogdański, Bojarski, Cieślukowski, Danilewski, Drozdowski, Dziekanowski, Grzybowski, Iwanicki, Jackowski ir daugybė kitų. Jos išplitusios visame krašte, todėl nurodomos be lokalizacijos. Be to, jose nėra lietuvių kalbos elementų. Tačiau jos sudaro irgi tam tikrą Lietuvos valstybės paveldą. Aiškiai vietovardinės kilmės pavardės, išlaikiusios senąją lenkišką vietovardinę asmenvardžių darybą, yra palyginti retos ir gali žymėti atvykėlius.

Krikštijami lietuviai gavo krikščioniškus vardus, atneštus į Lietuvą iš tolimų kraštų, kur krikščionybė gimė ir suklestėjo. Lenkiškai rašomos krikštavardinės pavardės tautybės požiūriu yra indiferentiškos, nors iš paviršiaus suponuoja visas esant lenkiškas. Iš tikrųjų, pavyzdžiui, pavarde Adamowski telefono abonentų knygoje gali būti pavadintas tiek lenkas, tiek ir lietuvis.

***

Negalima išleisti iš akių praeityje plačiai praktikuoto asmenvardžių vertimo į lenkų kalbą. Jis akivaizdus ne kartą minėtose Vilniaus šv. Jono bažnyčios XVII a. pradžios krikšto ir santuokų registracijos knygose. Tose knygose žmogus vieną kartą gali būti pavadintas lietuvišku asmenvardžiu, kitą kartą – jo lenkišku vertimu. Antai Simonas Geležėlė – taip įvardytas dukters krikšto metrikuose, o po trejų metų sūnaus metrikuose – jis jau Želaska (lenk. żelazko „geležėlė“). Jurgis Bepirštis sūnaus metrikuose pavirto į Bespalczik (lenk. bezpalcy „bepirštis“). Steponas Žąsinėlis (tarmiškai Žųsinėlis) dukters metrikuose įrašytas Gąska (lenk. gąska „jauniklė žąsis“). Tokių pavyzdžių daug.

Kad lietuviškų asmenvardžių vertimo į lenkų kalbą, netgi vykdyto masiškai, būta Suvalkų ir Augustavo krašte, rodo didelė daugybė to krašto pavardžių, reiškiančių tą patį, kaip ir lietuviškos pavardės Lietuvoje. Dalis neišverstų išliko ir Suvalkų bei Augustavo krašte. Pateikiami būdingesni pavyzdžiai: Apynys – Chmiel; Arelis – Orzeł, Orlik; Auksorius – Złotnik; Avinas – Baran; Avinėlis – Baranik; Ąžuolaitis – Dąbek; Basiokas – Basiaga; Bebras – Bober; Dainius – Śpiewak; Debesys – Chmura; Dešra – Kiełbasa; Galva – Głowa; Garnys – Czapla (lenk. czapla „garnys“); Geležėlė – Żelazko; Gulbė – Lebiedź; Jautokas – Byczek; Kalnius – Górny; Kalbelis – Kowalik, Kowalczyk; Karalius – Król; Karaliukas – Królczyk; Karosas – Karaś; Karvelis (Balandis) – Gołąbek; Katinas – Kot; Kirvelis – Siekierko; Kiškis – Zając; Kreivys – Krzywak; Kukutis – Dudek (lenk. dudek „kukutis“); Kumštis – Kułak; Kuokštas – Kępa (lenk. kępa „kuokštas“); Kuprius – Gorbacz; Mažiulis – Malec, Małyszko; Meškinis – Miedźwiecki; Naujokas – Nowak, Nowik; Ožys – Kozioł; Paukštis – Ptak; Pelėda – Sowa; Pempė – Czajka; Pilkis – Siwik; Pyragas – Pierog; Plaktukas – Młotek; Račius – Stelmach; Račiukas – Stelmaszek; Sekmokas (lie. sekmas „septintas“) – Siemilet; Seniūnas – Sołtys; Senulis, Senutà – Staręga; Skiedra – Trzasko; Stiklius – Szklarz; Stirna – Sarna (lenk. sarna „stirna“); Strazdas – Drozd; Svogūnas – Cebula; Šakelė – Gałązka; Šaltis – Mróz; Šilinis – Borowy; Taurė – Kielch, Kielich; Taurelė – Kieliszek; Tilvikas – Kulik (lenk. kulik „tilvikas“); Trečiokas – Trzeciak; Ūdra – Wydra; Ūsas – Wąs; Vaikutis – Bachurek; Vabalas – Żuk; Varna – Wrona; Varnelė – Wronka; Vėjelis – Wiatrzyk; Vėžys, Vėželis – Rak, Raczek (plg. Raczkiel < Račkelis); Vieversys – Skowron, Skowronek; Vokietis – Niemiec; Voras – Pająk; Žąsytis – Gąska; Žirnis – Groch; Žuklys – Rybak; Žuvelė – Rybka; Žvirblis – Wróbel ir dar daug kitų.

Negalima tvirtinti, kad visos šios poros atsirado dėl pavardžių vertimo, tačiau dauguma – tikriausiai taip. Maža tikimybė, kad būtų buvę verčiama atvirkščiai – iš lenkų į lietuvių kalbą. Ypač labai yra įsigalėję to krašto pavardėse įtariamų vertimų vediniai su lenkiškomis darybos priemonėmis. Tai tokios pavardės kaip Kozłowski (lie. Kazlauskas), Wróblewski (lie. Vrubliauskas) ir pan.

Praeityje šiame krašte būta asmenvardžių vertimo ir į gudų, tiksliau kalbant, kanceliarinę Lietuvos raštinių kalbą. Tai rodo tokios pavardės: Barzdukas – Borodziuk; Karvelis (Balandis) – Gołub, Hołub; Kiškis – Zajko; Lydeka, Lydys – Szczuka; Šaltis – Moroz; Šarka – Soroka; Vilkelis – Wołczek ir pan. Pagaliau, juk Lietuvos valstybė sudarė sąlygas atsirasti ne tik gudiškoms pavardėms, bet ir pačiai gudų (baltarusių) tautai.

***

Be ištirtųjų Suvalkų ir Augustavo krašto pavardžių, vienaip ar kitaip susijusių su lietuviškuoju (baltiškuoju) paveldu arba nulemtų Lietuvos valstybės, yra dar daug tokių, kurios būdingos vien lenkams. Greičiausiai lenkiškomis pavardėmis buvo „apdovanoti“ vietiniai gyventojai, net kurie nemokėjo lenkų kalbos.

Kad taip būdavo daroma, matome iš vieno dokumentuoto įvykio Lietuvoje. Tai Svėdasų grafo Ignoto Marikonio 1822 m. testamento ištrauka, paskelbta leidinyje Dzieie Dobroczynośći. Tame testamente paleidžiamiems į laisvę Svėdasų ir Salų dvarų baudžiauninkams lietuviškas pavardes grafas pakeičia lenkiškomis.Testamente rašoma, pvz., Waleryan Czyrunas czyli (= arba) Czerniewski, Jan Brazunas czyli Jasinski ir pan.

Reikia manyti, kad panašiai būdavo įprasta elgtis. Be kita ko, tai rodo daugybė Suvalkų ir Augustavo krašto lenkiškos kilmės pavardžių, sutampančių su vartojamomis Lietuvoje. Tik pirmosios rašomos lenkiškai, o Lietuvoje jos yra aplietuvintos ir rašomos lietuviškai. Daugumas tokių pavardžių turėtojų Lietuvoje nemoka lenkų kalbos, greičiausiai nemokėjo ir jų protėviai, gavę lenkiškas pavardes. Pateikiame žiupsnelį pavyzdžių (jų yra didelė daugybė): Arciszewski – Arcišauskas; Baniszewski – Banišauskas; Bańkowski – Bankauskas; Barszczewski – Barščiauskas; Borkowski – Barkauskas; Buchowiecki – Bukaveckas; Bukowski – Bukauskas; Buraczewski – Buračiauskas; Burzycki – Buržickas; Czajewski – Čajauskas; Czarnecki – Čarneckas; Dmuchowski – Dmukauskas; Dobrowolski – Dobrovolskas; Gajewski – Gajauskas; Gałkowski – Galkauskas; Głowacki – Glavackas; Grabiński – Grabinskas; Grabowski – Grabauskas; Herbaczewski – Gerbačiauskas; Jabłoński – Jablonskis; Jagodyński – Jagadinskas ir kt.

Būta net lietuviškų pavardžių vertimo į lenkų kalbą ir apskritai jų lenkinimo „teoretikų“. Antai kažkoks Baltramiejus Žytosieiskis 1817 m. Vilniaus savaitraštyje lenkiškai rašė, kad prastuomenės vartojamas lietuviškas pavardes galima lengvai išversti į lenkų kalbą, pavyzdžiui, iš Jonaitis padaryti Janowski, iš Žvirblis – Wróblewski, iš Baltūnis – Bialecki, iš Užupis – Zarzecki ir t. t. O jeigu kas nerastų lenkų kalboje atitinkamo žodžio, tai gali nenutolęs, nedaug tepakeitęs padaryti grynai lenkišką pavardę, pavyzdžiui, Sakutis pakeisdamas į Sakutowicz, Macutis – į Maciutowicz ir t. t. (Tygodnik Wileński, 1817, Nr. 80, p. 28–32). Matyt, šio „teoretiko“ nurodymų buvo stropiai laikomasi. Ilgainiui lietuviškos pavardės Suvalkų ir Augustavo krašte, iš dalies net visoje Lietuvos Respublikoje, virto tokiomis, kokios yra.

Ypač grėsminga padėtis dabar yra Vilniaus krašte, kuriame Lenkija reikalauja įvesti lenkišką pavardžių rašybą. Lietuvos Respublikos vadovybė turi būti labai budri, kad Vilniaus krašto neištiktų Suvalkų ir Augustavo krašto likimas. Lenkiškai rašomos pavardės baigs tą darbą, kurį po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo Pilsudskis su Želigovskiu.

Visa tai, kad yra parašyta šioje knygoje, privalome turėti prieš akis spręsdami kiekvieną pavardžių rašybos klausimą.

Ištraukos iš knygos: Zigmas Zinkevičius. Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse: Polonizacijos apybraiža. Vilnius: Mokslo ir Enciklopedijų leidybos institutas, 2010, p. 35–40, 69–73.